Japonija. Šešta diena. Toliau vaikštinėju po Kioto

Penkta diena. Kioto

Išaušo dar vienas saulėtas rytas Kiote. Atsisveikinu su italais, kurie keliauja atgal į Tokiją, o aš jau įprasta kryptimi link stoties. Pusryčiai ir į metro. Šiandien ruošiausi apžiūrėti šiaurės vakarinį Kioto, bet pirmiausia aplankiau Nijo pilį.

Japonija. Kioto. Nijo pilis
Japonija. Kioto. Nijo pilis

Kaip jau minėjau, Kioto yra tik dvi metro linijos, tai nesunkiai plane galima rasti Nijojo-mae sustojimą, iš kurio išeini priešais pat pilį. Pilis pastatyta 1603 metais ir buvo skirta shogun(kariuomenės vadas) Tokugawa Ieyasu – tuo metu buvusiu galingiausiu žmogumi šalyje, su kurio atėjimu prasidėjo Edo arba Tokugawa periodas ir kuris tesėsi beveik 300 metų iki kol valdžia buvo gražinta imperatoriui. Pilis irgi perėjo į imperatoriaus rankas, o vėliau buvo perduota miestui kaip svarbus kultūrinis objektas. Pilies viduje yra Nonomaru rūmai susidedantys iš įdomiai išdėstytų penkių sujungtų pastatų, pradedant priimamuoju pirmame pastate ir baigiant shongun’o gyvenamosiomis patalpomis, į kurias, be pačio shongun’o, buvo leidžiama įeiti tik moterims.
Už Nonomaru yra dar vieni Honmaru rūmai apsupti vidiniu vandens kanalu. Į pačių rūmų teritoriją galima užeiti, bet pastatai uždaryti ir jų durys atveriamos tik kažkokiomis specialiomis progomis rudenį.

Išėjęs iš Nijo pilies sėdau vėl metro ir pavažiavau į šiaurę iki Kitaoji sustojimo. Kitaoji gatvė veda link Kinkakuji (Auksinio paviljono) šventyklos. Atrodė jog ji visai netoli yra, tai nusprendžiau paeiti, bet geriau išsiaiškinti koks autobusas ten važiuoja, nes visgi gabaliukas eiti. Nors tiesa visai nesigailėjau to pasivaikščiojimo. Kad įdomiau būtų, ėjau visokiais skersgatviais toliau pagrindinės gatvės ir vienoje vietoje už tvoros pamačiau bambukų giraitę.

Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos
Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos

Užsimaniau ten užeiti, tik aišku pasukau ne ten kur reikia ir teko apeiti visą kvartalą, kad rasti įėjimą, kuris buvo per porą žingsnių nuo mano pradinio taško. Giraitės viduryje slėpėsi maža jauki Koto-in zen šventykla, priklausanti Daitokuji šventyklų kompleksui. Iki jos veda siauras takelis apsuptas bambukų, kur prie durų kaip įprasta reikia nusiauti batus, bet kadangi viduje yra sodas tai ten padėtos šlepetės, kad nereiktų basam vaikštinėti lauke. Be manęs ten buvo tik keletas žmonių. Labai jau ji(šventykla), pasislėpusi nuo žmonių akių. Galbūt dėl to tokia ir jauki.

Kinkakuji šventykla turbūt yra pirma vieta, į kurią vežami turistai atvykę į Kioto. Ten jau matėsi daug daugiau užsieniečių turistų, nei anksčiau lankytose šventyklose, kur dauguma lankytojų buvo japonai, o užsieniečių tiek nedaug, kad nuošalesnėse vietose sutikęs ne japoniškai atrodantį žmogų, jau pradedi ir sveikintis kaip su savu.

Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla

Ir dabar įėjus į Kinkakuji, priešais eina porelė ir šypsosi man. Na aš ir nusišypsojau, bet kai priėjo arčiau ir pasisveikino, prisiminiau jog mes jau vakar buvom susitikę ir aš dar juos nufotografavau prie filosofijos tako. Turbūt dar porą dienų ir visus turistus iš veidų bus galima pažinti 🙂
Pačioje šventykloje yra nemažai kitų pastatų, bet pagrindinis aišku auksinis paviljonas, apgultas turistų. Ten besižvalgant ir karts nuo karto paprašytas ką nors nufotografuodamas, susipažinau su vokietę, kuri irgi viena keliauja. Tik ne taip kaip aš savaitę, o pusę metų – ką tik iš Australijos ir toliau trauks į Pietų Ameriką. Hmm…galvoju ar pusę metų man nebūtų per daug keliavimo.

Kadangi buvo pakeliui, tai toliau kartu nuėjome į šalia esančią Ryoanji šventyklą, žymia savo akmeniniu zen sodu – stačiakampiam plote ant balto žvyro išdėliotų penkiolika akmenų – skirtas meditavimui.

Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla
Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla

Bet man jis kažkaip įspūdžio nepadarė, nes nuotraukose buvau matęs įdomesnių akmeninių sodų, o galbūt labiausiai tam įspūdžiui susidaryti trukdė minios žmonių. Bet niekur nuo jų nedingsi, nes ir pats esu vienas iš tos minios.

Visai šalia Ryoanji yra viena iš seniausių Kioto šventyklų – Ninnaji, kurioje yra didelis vyšnių sodas su po medžiais įrengtais mediniais gultais. Tą sodą įdomiausia ir buvo stebėti – kai kas ten tiesiog miegojo, kai kas pasidarę pikniką, dar kiti atsinešę instrumentus (nelabai žinau pavadinimus) koncertuoja sau.

Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla
Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla

Aš ir mielai ten bučiau prigulęs, bet kad jau viską pradėjo uždarinėti, tai reikėjo traukti lauk, nes baigėsi eilinė dieną, o su tamsą viskas užsidaro. Atsisveikinau su savo pakeleive, nes buvom apsistoję visai skirtingose miesto pusėse ir patraukiau baigti dienos ten kur pradėjau – į stotį. Reikėjo išsiaiškinti kaip ryt nukeliauti iki Naros. Pakeliui užsukau į kažkokį restoranėlį. Aišku meniu buvo tik japoniškas, tai teko rinktis pagal paveiksliukus, na bet nieko baisaus neatnešė ir viskas buvo valgoma.

Stoties kasoje mergina nešnekėjo angliškai, bet pasinaudodama žodynėliu, išaiškino jog man nereikia rezervacijos traukiniui, nes važiuoju vietiniu traukiniu. Pasitikrinau tvarkaraštį ir dar grįžęs į hostelį, internete susiradau nakvynę sekančiam vakarui Hirošimoje. Brangiau negu tikėjausi, bet viešbutis buvo apie 10 min. ėjimo nuo stoties, tai tuo labiausiai jis ir patiko, nes atvažiuosiu vėlai ir nebuvo noro klaidžioti tamsoje nepažįstamam mieste.

Septinta diena. Nara

Japonija. Penkta diena. Kioto

Ketvirta diena. Hakone

Nors kambarys buvo keturvietis, bet ryte pasirodė jog nakvojome penkiese. Naktį dar patalpino du japonus. Kai lovų nėra, tai ten ir daugiau žmonių sutilptų. Italai atsikėlė anksčiausiai ir iškeliavo į gretimą miestą – Narą, o aš laukiau aštuntos valandos, kol įjungs karštą vandenį. Tokios jau hostelio taisyklės buvo, kad netrukdyti kitiems miegoti ir nelįsti į dušą 6 ryto. Man skubėti nebuvo kur.

Langai buvo uždaryti ir negalėjau matyti koks oras už lango, nesinorėjo labai ten trankytis ir prižadinti miegančius, tai leidausi žemyn ir galvojau kas ten manęs laukia už durų. Išeinu į lauką, o ten nei vieno debesėlio. Pagaliau ta žadėta saulė 🙂 Dabar tik beliko papusryčiauti iki pilnos laimės. Aplinkui dar viskas buvo uždarytą, tai patraukiau vėl į stotį kur galima visko rasti. Šalia jos pastebėjau paštą. Žinosiu kur galima bus kreiptis, pritrūkus pinigų.

Kioto dar prieš 150 metų buvo Japonijos sostinė ir buvo ja virš tūkstančio metų. 1200-ųjų sostinės įkūrimo metinių proga ir buvo pastatyta nauja stotis. Vakare, kai per lietų ėjau nepakeldamas galvos, net nepastebėjau kokia ji didžiulė. Tiesa, ten tam pastate yra ne tik stotis, bet ir viešbutis, ir koncertų salė, pilna parduotuvių ir restoranų. Pačiam centre, ties pagrindiniu įėjimu, pastatas yra tuščiaviduris, o palei lubas (būtų koks 15-as aukštas), įrengtas takas, nuo kurio gali stebėti apačioje pasilikusį “skruzdėlyną” – skubančius japonus į darbą ir jiems besimaišančius niekur neskubančius turistus.

Japonija. Kioto. Traukinių stotis
Japonija. Kioto. Traukinių stotis

Nusileidęs žemyn, apėjau stotį iš kitos pusės, kur nustebau atradęs “viešbutį”. Pradžioj pamačiau vieną žmogų pasitiesusį kilimėlį ir ramiai sau miegantį, po to žiūriu, jog po kiekviena arka kažkas įsitaisęs. Šalia tvarkingi lagaminai padėti. Gal ir man reiktų taip įsikurti sekančią naktį ? 🙂 Tyliai praėjau pro juos ir užsukęs už kampo grįžau į miesto šurmulį.

Kadangi reikalas privertė užsukti į vieną vietą, tai truputį apie ją, t.y. tualetus. Dar ruošdamas kelionei ir beskaitant forumus, vis atkreipdavau dėmesį į keistas diskusijas apie japoniškų tualetų ypatumus ir niekaip nesupratau, ko jie ten tokie ypatingi. Viešuose tualetuose dažniausiai yra įrengti vakariečiams nelabai ir matyti, o mums ne tokie ir svetimi klozetai grindų lygyje www.japan-guide.com/e/e2003.html.

Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais
Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais

Bet dažniausiai bent ant vienos kabinos bus matyti užrašas “Western style”, kur galima rasti įprastą klozetą. Tualete nerasite popieriaus. Tiesa, kai kur prie įėjimo būna automatas su parduodamais servetėlių pakeliais, bet kai sėdint kabinoje ir apsidairius pamatai jog nėra popieriaus, jau truputi sudėtinga eiti kažką pirkti. Gerai kad gatvėse dažnai galima matyti dalinamus servetėlių pakelius, tai visai naudinga tokį pasiimti ir turėti kišenėje.
Viešbučiuose ar japonų namuose rasite visišką priešingybę viešiems tualetams. Ten bus įprastos formos klozetas, bet su įrengta bide, ir su visu valdymo pultu, kuriuo galima reguliuoti šildymą, kas būtų ne per šaltą sėdėti, vandens srovės ir džiovinimo stiprumą. Instrukcijos visam tam nereikia, nes gan aiškiai sužymėta ką koks mygtukas reiškia.

Taigi Kioto. Nors miestas ne vieną kartą buvo nukentėjęs nuo karų, gaisrų, žemės drebėjimų, čia galima rasti apie 2000 budistų ir šintoistų šventyklų, dėl kurių dauguma čia ir traukia. Tos šventyklos Kioto išgelbėjo ir per antrą pasaulinį karą, kai amerikiečiai dėl jų išbraukė miestą iš galimų atominės bombos taikinių. Aišku per kelias dienas neįmanoma visko apžiūrėti, nors iš kitos pusės jau būtų ir per daug. Dauguma lankytinų vietų išsidėstę palei miesto pakraščius, tai šiandien nusprendžiau apeiti rytinę pusę. Pažiūrėjau į vakar gautą miesto transporto žemėlapį. Kioto yra dvi metro linijos, bet geriausia naudotis autobusais. Yra keli maršrutai, kurie praveža šalia pagrindinių įdomesnių objektų. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja ¥220, metro – ¥200-¥320 priklausomai nuo atstumo, bet galima nusipirkti dieninį autobuso bilietą už ¥500, arba autobuso ir metro kartu – ¥1200. Aš žvilgtelėjęs į miesto planą, nusprendžiau, jog neapsimoka man ieškoti autobuso, nes visos mane dominusios vietos randasi visai nedideliais atstumais viena nuo kitos, tai bus paprasčiau pasivaikščioti, nei ieškoti autobusų sustojimų.

Pirmiausia užsukau į arčiausiai stoties besančią Sandžusangendo(Sanju-sangen-do) šventyklą, garsią 1001 Kannon (gailestingumo deivės) statulomis, išdrožtų XII-XIII a. iš japoniško kipariso ir padengtų auksu.

Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla
Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla

Centre “sėdi” maždaug 3 metrų aukščio pagrindinė statulą, o jai iš kiekvieno šono sustatyta po 500 žmogaus dydžio (~170cm) statulų. Tokia įspūdinga armija. Nekeista jog visam šitam gėriui patalpinti yra pastatytas ilgiausias (~120m) medinis pastatas Japonijoje. Tik nuotraukų nebus iš ten, nes tai vienintelė iš mano aplankytų vietų, kurios viduje nebuvo galima fotografuoti.

Sekanti – Kijomizu (Kiyomizu) šventykla. Aiškiai ėjau ne pagrindiniu, per kapines vedančiu, taku, nes pakeliui beveik nesutikau žmonių. Bet priekyje tolumoje mačiau savo tikslą, tai nelabai ir pergyvenau.

Japonija. Kioto. Kapinės
Japonija. Kioto. Kapinės

Tai vieną iš senesnių budistų šventyklų, 780-ais metais pastatyta ant iš rytinės pusės miestą supančių kalvų ir garsi savo medine terasa, nuo kurios atsiveria Kioto panorama.

Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla
Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla

Pats šventyklos pavadinimas išvertus reiškia – tyras vanduo – ir kilęs nuo šventyklos viduje trykštančio šaltinio, kuris teigiama turi gydomųjų savybių. Na neragavau, tai nežinau jo poveikio, tik pasižiūrėjau kaip žmonės su samtukais ilgais kotais siekia to vandens.
Iš šventyklos išėjau jau pro pagrindinius vartus ir patekau į siaurą gatvelę pilną suvenyrų parduotuvių, restoranų, na aišku ir turistų ten netruko. Bet toj masėje netoli reikėjo “plaukti”, nes dauguma buvo atkeliavę su autobusais ir man ne pakeliui buvo. Aš pasukau į šiaurę, praeidamas daugiau ir mažiau žinomas šventyklas. Ne visur buvo angliškos nuorodos, tai tekdavo, atsistojus prie kokio užrašo, lyginti užrašytus hieroglifus su tuo kas pažymėta žemėlapyje. Bet daug neklaidžiodamas judėjau į priekį, praeidamas Okazaki parką, su jau įprastu vaizdu – po vyšniomis susėdusiais japonais.

Toliau aplankiau Yasaka, Chion-in, Nanzen-ji šventyklas.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tuo pačiu ir kojas atvėsindamas, nes oras jau visai įkaito, o užeinant į šventyklas reikia nusiimti batus. Būdavo labai malonu juos nusimesti. Kai kur jiems yra paruošos lentynos pasidėti, kai kur iš dėžės reikdavo pasiimti maišiuką ir nešiotis kartu su savim. Galbūt atrodo jog turėtų būti nepatogu tuos batus nusiauti/apsiauti, bet kažkaip greitai įpranti prie tos procedūros.

Chion-in šventykla pastatyta 1234 metais ir buvo (bei vis dar yra) pagrindinė Jodo Budizmo mokyklos šventykla. Įėjimas į ją per didžiausius šventyklos vartus Japonijoje, o viduje galima rasti dar ir didžiausią Japonijoje varpą.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Pagrindinis pastatas sujungtas su mažesne sale, tokiu mediniu taku. Žmonių beveik nebuvo toje pusėje, tik priekyje kelios japonės tyliai šnekasi. Aš einu pirštų galiukais kad labai netriukšmauti, bet toks jausmas jog kuo labiau stengiuosi, tuo labiau tos grindys girgžda. Pagaliau priėjęs prie to mažesnio pastato ir perskaitęs kas ten ant mažos lentelės parašyta, supratau, jog be reikalo stengiausi, nes ten specialiai padarytos tokios – vadinamos “lakštingalos” – grindys, kad niekas nepastebėtas ir neišgirstas negalėtų patekti į vidų.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tarp Nanzenji ir Ginkakuji (galutinio mano šiandienos tikslo) driekiasi apie 1km ilgio kanalas apsodintas vyšniomis, o šalia jo takas, vadinamas filosofijos taku (Tetsugaku No Michi). Nenuostabu, jog tai populiari vieta stebėti vyšnių žydėjimą, o kitu metu tai būtų niekuo ypatingas takas.

Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi
Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi

Ginkakuji – reiškia sidabrinio paviljono šventyklą. Pati šventykla pradžioje buvo tiesiog vila, ir tik po jos šeimininko mirties, ji buvo paversta į Zen Budizmo šventyklą.

Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla

Ši šventykla užima labai nedidelę teritoriją palyginus su anksčiau aplankytomis. Iš originaliai statytos vilos išlikę tik du pastatai – Togu-do, kurio viduje yra nedidelis kambarys, vadinamas Dojin-sai ir manoma, jog jo dizainą paveldėjo visi vėliau įrengti arbatos ceremonijoms skirti kambariai. O kitas pastatas – Ginkaku – sidabrinis paviljonas. Nors jis niekada nebuvo padengtas sidabru, vardas taip ir išliko nepakeistas. Bet įžengus pro šventyklos vartus, dėmesys krypsta ne į pastatus, o į sodą. Tiksliau į dalį sodo, kuri nėra įprastas sodas, bet karaesanisui (sausas) sodas pavadintas Ginshaden (Sidabrinio smėlio jūra). “Sodas” tai maždaug pusės metro aukščio platforma iš smėlio, įsivaizduojama kaip jūra, o šalia “juros” dar aukštesnis kūgis iš smėlio – Kogetsudai (menulio stebėjimo platforma). Nelabai žinoma ką tuo kūgiu buvo norima pavaizduoti, bet pagal vieną iš teorijų, tai turėtų būti Fudži kalnas. Ir dar sakoma, jog gražiausiai šis “sodas” atrodo naktį nušviestas mėnesienos. Neteko to patikrinti, tai teks patikėti jog taip ir yra.
Kita sodo dalis, jau labiau artima įsivaizduojamiems japoniškiems sodams, bet ir ji išsiskiria iš kitų tuo, jog visa yra padegta apie 50 įvairių rūšių samanomis. Tai visas sodas atrodo kaip aksominis kilimas, iš kurio išdygę medžiai, tarp kurių visai nėra jau taip įprastų vyšnių.

Na vyšnių aš prisižiūrėjau tą dieną, nes dar užsukau į Heian šventyklą su didžiuliu vyšnių sodu bei alkanais karpiais tvenkiny, kurie pamatę pirštą arčiau vandens, išsižioja taip, kad atrodo visą ranką prarys 🙂

Japonija. Kioto. Heian šventykla
Japonija. Kioto. Heian šventykla

Heian šventykla ir baigiau šiandienos ekskursijas, nes viskas užsidaro apie 17h. Atrodo jog labai anksti, bet saulė jau irgi leidžiasi, o sutemus nelabai ką ir pamatysi, nes dauguma lankytinų objektų vis tiek yra lauke. Taigi tenka traukti link nakvynės vietos.
Netoli hostelio užėjau į restoranėlį pavalgyti ir kai paėmęs pagaliukus, nesugebėjau jų išlaikyti rankose, supratau, jog jau laikas ilsėtis. Dar buvo minčių pasiieškoti nakvynės rytdienai kitoje vietoje, norėjosi pabandyti apsistoti shukubo(nakvynė šventyklose). Bet atsisakiau tų minčių, nes jėgų nebeliko kažkur eiti, tai grįžęs į hostelį susitariau jog liksiu ten dar vienai nakčiai, ir miegoti.

Šešta diena. Toliau vaikšinėju po Kioto

Japonija. Ketvirta diena. Hakone

Trečia diena. Į Hakone

Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.

Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja
Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja

Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.

Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas
Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas

Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .

Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen
Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen

Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.

Japonija. Moto Hakone
Japonija. Moto Hakone

Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.

Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla
Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla

O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere
Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.

Japonija. Odavara. Nozomi traukinys
Japonija. Odavara. Nozomi traukinys

Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.

Penkta diena. Kioto

Japonija. Trečia diena. Į Hakone

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Pabudau vėl anksti, bet oras už lango visiškai nevyliojo keltis…lijo. Dar prieš važiuojant į Japoniją, stebėjau kokį orą žadą, ir taip tikėjausi kad jie klysta dėl to lietaus. Deja. Apsiverčiau ant kito šono dar pamiegoti. Tik vienu metu pradėjau sapnuoti, jog kažkas pradėjo judinti lovą. Ir taip įkyriai, kad galiausiai pramerkiau akis. Lova toliau juda. Dėl visą ko apsidairiau aplink, bet kambaryje nieko nėra ir niekas tos lovos nejudina. Dar po akimirkos, kai tas siūbavimas visiškai išblaškė miegus, o koridoriuje per garsiakalbį kažką pradėjo pranešinėti, supratau, kad tai žemės drebėjimas. Na kitą kartą jau iškart žinosiu, ką reiškia siūbuojančios lovos sapnuose 🙂 Dabar beliko tik cunami pamatyti.
Gaila, jog drebėjo tik žemė. Galėjo truputi padrebinti ir debesis, kad greičiau tas lietus baigtųsi. Bjaurus oras, tai neskubėdamas papusryčiavau ir iškeliavau į miestą. Pirmiausia reikėjo pasiimti Japan Rail Pass.

Traukiniu keliauti Japonijoje yra brangu, bet užsieniečiai gali nemažai sutaupyti nusipirkę JR pasą. Pasas parduodamas tik už Japonijos ribų, ir užmokėjęs pinigus, pačio paso negauni, atsiunčia tik sąskaitą apie apmokėjimą už bilietą. Atvykus į šalį, reikia nueiti į JR ofisą su ta sąskaita ir pasu, kuriame turi būti įdėta turistinė viza, pasakai nuo kurios dienos pradėsi važinėti traukiniais ir gauni JR pasą. Su juo gali eiti į kasą ir rezervuotis bilietą norimam traukiniui, kuris važiuoja JR linijomis. Japonijoje yra nemažai privačių geležinkelių ir ten jau reiktų pirkti atskirus bilietus. JR pasas galioja ir vietiniams ir greitiesiems(shinkansen) traukiniams, išskyrus greičiausią “Nozomi” traukinį. JR pasai yra dviejų tipų – “žalias” (green) ir įprastas(ordinary). Turint “žalią” JR pasą atseit gauni patogesnias sėdines, daugiau vietos kojoms, bet kad tos vietos įprastam vagone daugiau negu reikia, ir mokėti ¥37800 už “žalią” JR pasą vietoj ¥28300, tikrai neapsimoka (čia kainos vienos savaitės JR pasui).
Pasiėmiau tą pasą, užsirezervavau vietą traukiniui po pietų ir išlindau iš stoties, tikėdamasis, kad jau nebelis. Optimistas. Pila dar stipriau ir net nesiruošia nustoti. Et..:/

Kadangi po miestą tokiu oru vaikštinėti jokio malonumo, tai nuvažiavau iki Akihibara rajono, kur daug visokių elektronikos parduotuvių, bet kainos kažkuo labai nesužavėjo, gal būt dėl to kad nelabai ko nors konkretaus ieškojau, o ir tingėjau užsiiminėti valiutų konvertavimais. Beje, pradėjus lyti, prie kiekvienos parduotuvės įėjimo atsiranda maišiukai lietsargiams, kad įėjęs į vidų, ten nesitaškytum. Na ir pačiam patogu, jog nereikia to šlapio daikto laikyti.
Galiausiai nusibodo slampinėti ir patraukiau link namų, dar užsukdamas į Sony Building, kur galima pažiūrėti ir išbandyti ką Sony šiuo metu pardavinėją ir ką ruošiasi artimiausiu metu išleisti į rinką. Viršutiniuose aukštuose įrengta salė įvairiems renginiams, kavinė, restoranas, tai geriausia pakilti iki šešto aukšto ir po to einant per kambarius po truputį leidiesi žemyn. Man tai labiausiai patiko Aibo – robotas-šuniukas.

Japonija.Tokijas.Sony.Aibo
Japonija.Tokijas.Sony.Aibo

Pasirodė visai protingas žaisliukas – supranta balsu ištartas komandas, reaguoja į glostymą, atneša numestą “kaulą” ir t.t. Aš ten su juo beveik visą laiką ir pražaidžiau, kol pastebėjau, jog laikas lėkti. Net gaila išsiskirti buvo 🙂

Laikas, kurio atrodo tiek daug buvo, kažkur staigiai išgaravo, teko truputį pabėgioti, kad greičiau nulėkti namo ir susipakuoti kuprinę. Nusprendžiau pasitikėti orų prognoze ir nesiimti striukės ir kitų šiltesnių rūbų. Gal labiau ne dėl to tikėjimo, bet tingėjimo viską ant kupros tempti.
Dar spėju užkąsti ir į kelionę. Iki geležinkelio stoties netoli, bet norėjosi anksčiau nuvažiuoti, kad neskubant susirasti man reikalingą traukinį, nes stotis gan didelė.

Kad patekti į peroną, kaip ir metro, reikia praeiti pro automatinius praėjimus. Įkišu aš savo bilietą – raudona šviesa…gražina bilietą. Hmm… Nueinu prie kito – tas pats. Apsidairiau aplink, ir pamatęs artimiausią kontrolierių, nueinu link jo. Parodau bilietą, o jis paprašo jog parodyčiau ir JR pasą. Supratau, kad bilietų, išduotų su JR pasu, tie automatiniai praėjimai nesupranta, ir reikia eiti pro kontrolierius, kad jie dar patikrintų ir tavo JR pasą.
Važiuoti tereikėjo apie 80km, tai nespėjau aš per daug patogiai įsitaisyti, kai jau reikėjo lipti lauk. Pravažiuoti savo sustojimą yra sunku – vagone yra tablo, kur japoniškai ir angliškai rašomas sekančio sustojimo pavadinimas. Tą patį praneša ir balsu. Bet apskritai tai užtenka laikrodžio, kad žinoti kada išlipti, nes traukiniai labai tiksliai važinėja pagal tvarkaraštį.

Važiuoju į Hakone nacionalinį parką, kuris randasi Fudži kalno papėdėje. Shinkansen nuveža iki tokio miestelio – Odawara, iš kurio dar apie valandą reikėjo važiuoti autobusu. Bevažiuojant traukiniu, prisiminiau jog visiškai neturiu grynų, kad užsimokėti už nakvynę. Tai tik išlipęs Odawaroje pradėjau ieškoti bankomatų. Išbandžiau gal tris stotyje, bet nei vienas su manim nenorėjo bendrauti. Išėjau iš stoties. Vis lyja. Brr… Bet toli eiti nereikėjo, nes vos ne ant pirmo kampo radau kažkokį bankomatą, kuris patenkintas priėmė kortelę. Vėliau stengiausi iš anksto apsižiūrėti, kad nelikti su tuščia pinigine, nes su kortele, ypač nuošalesnėse vietose galima turėti problemų. O kad nežaisti loterijos – nuskaitys, nenuskaitys tavo kortelę bankomatas – geriausia užeiti į artimiausią paštą, kuriuose yra bankomatai priimantys užsienietiškas korteles.
Apsirūpinęs pinigais grįžau į stotį, nes reikėjo nusipirkti bilietą autobusui. Tiksliau pirkau Hakone Weekday Pass (¥3410), kuris galioja dvi dienas ir su juo gali važiuoti autobusais, vietiniu traukiniu, laivu, keltuvais, gauni nuolaidas muziejuose ir t.t.

Autobuso sustojimas prie pat išėjimo iš stoties ir važinėja kas 10 min., tai ilgai laukti nereikėjo. Prieš kelionę, žiūrinėdamas žemėlapius, niekaip nesupratau kodėl ten taip ilgai reikia važiuoti, nes atrodo viskas šalia. Kai pradėjom važiuoti paaiškėjo, kad niekur ten nenuskubėsi, nes visas kelias eina per kalnus. Turėtų gražu būti, bet per lietų ir temstant nieko nebesimatė. Nesinorėjo tik pravažiuoti savo sustojimo. Bevažiuojant visiškai sutemo, o pagal laiką, jau turėčiau beveik vietoje būti. Nuėjau prie vairuotojo su planu, kuriame buvo japoniškai parašytą, kur man reikia išlipti. Pasirodė, kad laiku paklausiau, nes autobusas kaip tik ir stovėjo mano sustojime. Visai šalia už kampo buvo mano nakvynės vieta – Moto-Hakone Guest House. Tai nedidelis viešbutukas, kuriame gal tik 5 kambariai. Tai pačiai šeimai, dar priklauso ir hostelis, bet ten nebuvo vietų, tai teko pasirinkti kambary šitame, kuris yra vienas iš pigesnių japoniško tipo viešbučių – ryokan.
Norėjosi išbandyti tradicinį ryokan, bet pamačius jų kainas, noras praėjo. Na, gal kada nors…Užpildžiau registracijos kortelę, šeimininkas pasidarė paso kopiją, nes prieš mėnesį Japonijos vyriausybė priėmė nutarimą, jog viešbučiai turi daryti visų apsistojančių užsieniečių dokumentų kopijas.
Vienvietis kambarys kainavo ¥5250 + ¥840 už pusryčius, jei nori. Įėjus į viešbutuką reikia nusiauti batus ir palikti prie lauko durų. Viduje vaikštoma basomis. Nors nelabai ten kur pavaikščiosi, nes yra tik du aukštai – pirmam aukšte virtuvė/valgomasis, vonia, dušas, o antrame – svečių kambariai. Pats kambariukas irgi nedidelis. Lovos nėra, tik matracas ant grindų, sieninė spintelė ir vienintelis baldas – nedidelis arbatos staliukas. Na nakvynei nieko daugiau ir nereikia.

Japonija. Moto Hakone svečių namai
Japonija. Moto Hakone svečių namai

Išsipakavau ir pajutau jog skrandis reikalauja, jog jį pamaitinčiau. Einant nuo autobuso sustojimo, nesimatė jokios įstaigos, kur būtų galima užkąsti. Teko paklausti šeimininko, kuris nusivedė mane iki gatvės ir parodė tolumoje ant kalniuko žiburėlį, kur turėjau rasti rāmen restoranėlį. Tai greitai pagaminamas maistas, kuris kažkada atkeliavo į Japoniją iš Kinijos.
Žiburėlis pasirodė ne taip ir toli. Viduje sutikau savo kaimynus iš viešbučio, sėdinčius prie baro ir stebinčius kaip gamina jiems maistą. Greit ir aš sulaukiau savo eilės. Neskubėdamas valgau ir stebiu lietų už lango, tikėdamasis geresnės dienos rytoj…

Ketvirta diena. Hakone

Japonija. Antra diena. Vis dar Tokijuj

Pirma diena. Tokijas

Įdomu, jog visiškai nebuvo jokių problemų prisitaikyti prie laiko. Tas 11h skirtumas visai nekankino, netgi atvirkščiai kažkaip keistai veikė – vakare gali vėliausiai eiti gultis, o ryte šeštą valandą, jau pasiruošęs keltis. Kas visai neblogai, nors pirmą rytą taip anksti prabudęs, vis bandžiau dar užmigti, kas gi keliasi taip anksti sekmadieniais. Bet taip ir nepavyko. Tai nusprendžiau pasivaikščioti aplink namus ir susipažinti su aplinka dienos šviesoje.
Buvo sekmadienio rytas, tai miestas atrodo dar miegojo. Bent jau aplinkinėse gatvelėse, nei žmonių, nei mašinų. Visiška priešingybė vakar vakarui. Bet vyšnios vis dar žydėjo 🙂 Padariau ratą aplink namus, dar kartą įamžinau sakuras ir grįžau namo.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas. Vyšnios
Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas. Vyšnios

Susitarėm su draugais, kada susitinkam, nes jie turėjo savų reikalų, o aš iškeliavau link imperatoriaus rūmų, kurie buvo ne taip ir toli – apie pusvalandis ėjimo. Artėjant link jų, prie kiekvienos sankryžos stovėjo po kelis policininkus. Eini pro juos, o jie tau pagarbą atidavinėja. Pamaniau negi jie taip iš toli imperatorių pradeda saugoti. Bet ten aplinkui visas kvartalas vyriausybinių įstaigų, tai jas ir saugo.

Japonija. Tokijas. Imperatoriaus rūmai
Japonija. Tokijas. Imperatoriaus rūmai

Priekyje pasirodė rūmus juosiantis kanalas.
Priešais rūmus auga “bonsai” parkas.

Japonija. Tokijas. Parkas šalia imperatoriaus rūmų
Japonija. Tokijas. Parkas šalia imperatoriaus rūmų

Na tie medžiai yra normalaus dydžio, bet iš toli juos pamačius pirmoji mintis apie bonsai buvo, nes tokia forma jų panaši.
Į pačių rūmų teritoriją galima patekti tik dvi dienas per metus – Sausio 2d.(Naujųjų metų proga) ir Gruodžio 23d.(per Imperatoriaus gimtadienį). Šiandien aišku nė viena iš tų dienų, tai į rūmus galima pažvelgti tik per kanalą. Na dar galima patekti į Rytinį pilies sodą. Įėjimas į jį nemokamas, bet, įeinant į sodą, tau duoda plastmasinę kortelę, kurią išeidamas turi gražinti. Taip ir nesupratau kokiu tikslu ji reikalinga.
Tai nebuvo pats gražiausias iš matytų sodų Japonijoje, bet jis kaip ir visi kiti labai kruopščiai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Neįsivaizduoju kiek laiko ir kiek žmonių tuos sodus prižiūri, bet per visą kelionę taip ir nepastebėjau, kad kas nors būtų jais užsiėmęs, lyg jie patys save apsižiūrėtų.
Aplink pilį ir pilies sode jau buvo nemažai žmonių(dauguma japonų) susirinkę. Einant tarp visų tų žmonių, užėjo kažkoks keistas jausmas, jog kažkas yra ne taip. Po to supratau kame reikalas – gi aš vos ne visą galvą už juos aukštesnis.Turbūt pirmą kartą gyvenime pasijutau aukštu :). Tiesa jaunesni japonai nėra jau tokie maži ir tarp jų ūgiu tikrai neišsiskirsi. Bet prie rūmų dauguma buvo vyresni žmonės, tai buvo visai malonu, kai jokios galvos tau netrukdo žvalgytis aplinkui.

Laikas greitai bėga, ir jau reikia grįžti namo. Maniau bandyti pareiti kitu keliu, bet apsičiupinėjęs kišenes, supratau, jog kažkur bevaikštinėjant apilink pilį, sugebėjau pamesti žemėlapį. Ką gi, tenka grįžti jau žinomu keliu pro tuos pačius, pagarbą atidavinėjančius, policininkus. Tik šį kartą kažkodėl jokios pagarbos nesulaukiau.

Po pietų išsiruošėm į pikniką į vieną iš parkų. Čia labai senos tradicijos rinktis į parkus stebėti vyšnių žydėjimo. Net yra žodis visam tam – hanami. Populiaresnėse vietose žmonės jau iš pat ankstyvo ryto ateina rezervuotis vietas po vyšniomis. Bet mes buvom tik keturiese, tai tikėjomės, jog kaip nors rasim vietos kur prisiglausti.
Važiavome metro, tai tuo pačiu gavau pamoką, kaip juo naudotis. Na ten viskas paprasta. Kainos skiriasi priklausomai nuo to kur važiuoji, bet paprasčiausia nusipirkti pigiausią bilietą už ¥160, o galutinėje stotelėj primokėti, jei reikia. Visos operacijos ir pirkimo ir primokėjimo daromos automatuose, su kuriais galima “susišnekėti” angliškai, todėl didelių problemų nekyla.

Mūsų tikslas buvo – Shinjuku Gyoen Garden. Išlipus iš metro, labai aišku į kurią pusę eiti, tiesiog plaukti su visa mase, nes dauguma žmonių traukia į tą pačią pusę. Ant parko tvoros užkabintas užrašas apie tai jog parko teritorijoje negalima gerti. Mes tik nusijuokėme, nes sunku įsivaizduoti japonišką pikniką, be alkoholio. Į parką įėjimas mokamas (¥100), prie kasų nusidriekusios didžiausios eilės, bet juda jos greitai, tai netrukus patenkame į parko vidų. Tą vaizdą reikia pamatyti. Tikėjausi išvysti daug žmonių, bet tiek…

Japonija. Tokijas. Shinjuku Gyoen sodas
Japonija. Tokijas. Shinjuku Gyoen sodas

Žemė visa nusėsta žmonių, ant takų “kamščiai” ir tas srautas juda nenutrūkstamai. Paėjus giliau į parką, žmonių truputi praretėjo, tai radom plotelį po vyšniomis. Buvo įdomu sėdėti ir begeriant vyną, stebėti kas vyksta aplink – vieni miega, kiti pietauja, treti kortom žaidžia, o nuo medžių kaip snaigės krenta vyšnių žiedai. Tik besileidžianti saulė privertė keltis ir judėti. Norėjome dar pasižvalgyti po parką, todėl teko pakuotis, kol nepradėjo varyti iš parko. Be to aš dar norėjau šviesoje pasivaikščioti po Shinjuku rajoną, kad nereiktų klaidžioti tamsoje be orientyrų.

Norėjau užsukti į Tokijo valdžios pastatą (Tokyo Metropolitan Government Building). Pakeliui praėjau pro Takashimaya Times Square, šalia kurio yra viena iš labiausiai apkrautų geležinkelių stočių Tokijuje. Piko valandomis ten tikriausia geriau nesimaišyti, nes kaip rašo, per dieną praeina apie 2 mln. žmonių. Išsukus iš pagrindinių gatvių, patenki į kažkokį miniatiūrinį pasaulį – siauros gatvelės, mažos mašinos, maži namai, nėra jokio šurmulio. Bet pradeda jau visai tempti, tai reikia paskubėti ir pakilti į vieną iš valdžios dangoraižių, į kurį pasikėlimas nemokamas.

Japonija. Tokijas. Shinjuku. Metropolitan Government Building
Japonija. Tokijas. Shinjuku. Metropolitan Government Building

Apžiūrėjau iš viršaus vietas, kurias šiandien aplankiau, dar pabandžiau įžiūrėti Fudži kalną, kuris turėtų matytis giedrą dieną, na bet jau ne diena, ir ne vakaras, o naktis. Kol buvau viršuje visiškai sutemo, o virš miesto tvyranti migla ar smogas, neleido visiškai žvalgytis aplink, tai teko leisti žemyn į gatvę pilną žmonių. Įdomu, čia kada nors šitam rajone galima pamatyti tuščią gatvę be minios žmonių ? Bet aš jau pavargau, reikia vilktis namo pailsėti, ryt išvykstu iš Tokijaus.

Trečia diena. Į Hakone