Japonija. Penkta diena. Kioto

Ketvirta diena. Hakone

Nors kambarys buvo keturvietis, bet ryte pasirodė jog nakvojome penkiese. Naktį dar patalpino du japonus. Kai lovų nėra, tai ten ir daugiau žmonių sutilptų. Italai atsikėlė anksčiausiai ir iškeliavo į gretimą miestą – Narą, o aš laukiau aštuntos valandos, kol įjungs karštą vandenį. Tokios jau hostelio taisyklės buvo, kad netrukdyti kitiems miegoti ir nelįsti į dušą 6 ryto. Man skubėti nebuvo kur.

Langai buvo uždaryti ir negalėjau matyti koks oras už lango, nesinorėjo labai ten trankytis ir prižadinti miegančius, tai leidausi žemyn ir galvojau kas ten manęs laukia už durų. Išeinu į lauką, o ten nei vieno debesėlio. Pagaliau ta žadėta saulė 🙂 Dabar tik beliko papusryčiauti iki pilnos laimės. Aplinkui dar viskas buvo uždarytą, tai patraukiau vėl į stotį kur galima visko rasti. Šalia jos pastebėjau paštą. Žinosiu kur galima bus kreiptis, pritrūkus pinigų.

Kioto dar prieš 150 metų buvo Japonijos sostinė ir buvo ja virš tūkstančio metų. 1200-ųjų sostinės įkūrimo metinių proga ir buvo pastatyta nauja stotis. Vakare, kai per lietų ėjau nepakeldamas galvos, net nepastebėjau kokia ji didžiulė. Tiesa, ten tam pastate yra ne tik stotis, bet ir viešbutis, ir koncertų salė, pilna parduotuvių ir restoranų. Pačiam centre, ties pagrindiniu įėjimu, pastatas yra tuščiaviduris, o palei lubas (būtų koks 15-as aukštas), įrengtas takas, nuo kurio gali stebėti apačioje pasilikusį “skruzdėlyną” – skubančius japonus į darbą ir jiems besimaišančius niekur neskubančius turistus.

Japonija. Kioto. Traukinių stotis
Japonija. Kioto. Traukinių stotis

Nusileidęs žemyn, apėjau stotį iš kitos pusės, kur nustebau atradęs “viešbutį”. Pradžioj pamačiau vieną žmogų pasitiesusį kilimėlį ir ramiai sau miegantį, po to žiūriu, jog po kiekviena arka kažkas įsitaisęs. Šalia tvarkingi lagaminai padėti. Gal ir man reiktų taip įsikurti sekančią naktį ? 🙂 Tyliai praėjau pro juos ir užsukęs už kampo grįžau į miesto šurmulį.

Kadangi reikalas privertė užsukti į vieną vietą, tai truputį apie ją, t.y. tualetus. Dar ruošdamas kelionei ir beskaitant forumus, vis atkreipdavau dėmesį į keistas diskusijas apie japoniškų tualetų ypatumus ir niekaip nesupratau, ko jie ten tokie ypatingi. Viešuose tualetuose dažniausiai yra įrengti vakariečiams nelabai ir matyti, o mums ne tokie ir svetimi klozetai grindų lygyje www.japan-guide.com/e/e2003.html.

Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais
Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais

Bet dažniausiai bent ant vienos kabinos bus matyti užrašas “Western style”, kur galima rasti įprastą klozetą. Tualete nerasite popieriaus. Tiesa, kai kur prie įėjimo būna automatas su parduodamais servetėlių pakeliais, bet kai sėdint kabinoje ir apsidairius pamatai jog nėra popieriaus, jau truputi sudėtinga eiti kažką pirkti. Gerai kad gatvėse dažnai galima matyti dalinamus servetėlių pakelius, tai visai naudinga tokį pasiimti ir turėti kišenėje.
Viešbučiuose ar japonų namuose rasite visišką priešingybę viešiems tualetams. Ten bus įprastos formos klozetas, bet su įrengta bide, ir su visu valdymo pultu, kuriuo galima reguliuoti šildymą, kas būtų ne per šaltą sėdėti, vandens srovės ir džiovinimo stiprumą. Instrukcijos visam tam nereikia, nes gan aiškiai sužymėta ką koks mygtukas reiškia.

Taigi Kioto. Nors miestas ne vieną kartą buvo nukentėjęs nuo karų, gaisrų, žemės drebėjimų, čia galima rasti apie 2000 budistų ir šintoistų šventyklų, dėl kurių dauguma čia ir traukia. Tos šventyklos Kioto išgelbėjo ir per antrą pasaulinį karą, kai amerikiečiai dėl jų išbraukė miestą iš galimų atominės bombos taikinių. Aišku per kelias dienas neįmanoma visko apžiūrėti, nors iš kitos pusės jau būtų ir per daug. Dauguma lankytinų vietų išsidėstę palei miesto pakraščius, tai šiandien nusprendžiau apeiti rytinę pusę. Pažiūrėjau į vakar gautą miesto transporto žemėlapį. Kioto yra dvi metro linijos, bet geriausia naudotis autobusais. Yra keli maršrutai, kurie praveža šalia pagrindinių įdomesnių objektų. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja ¥220, metro – ¥200-¥320 priklausomai nuo atstumo, bet galima nusipirkti dieninį autobuso bilietą už ¥500, arba autobuso ir metro kartu – ¥1200. Aš žvilgtelėjęs į miesto planą, nusprendžiau, jog neapsimoka man ieškoti autobuso, nes visos mane dominusios vietos randasi visai nedideliais atstumais viena nuo kitos, tai bus paprasčiau pasivaikščioti, nei ieškoti autobusų sustojimų.

Pirmiausia užsukau į arčiausiai stoties besančią Sandžusangendo(Sanju-sangen-do) šventyklą, garsią 1001 Kannon (gailestingumo deivės) statulomis, išdrožtų XII-XIII a. iš japoniško kipariso ir padengtų auksu.

Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla
Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla

Centre “sėdi” maždaug 3 metrų aukščio pagrindinė statulą, o jai iš kiekvieno šono sustatyta po 500 žmogaus dydžio (~170cm) statulų. Tokia įspūdinga armija. Nekeista jog visam šitam gėriui patalpinti yra pastatytas ilgiausias (~120m) medinis pastatas Japonijoje. Tik nuotraukų nebus iš ten, nes tai vienintelė iš mano aplankytų vietų, kurios viduje nebuvo galima fotografuoti.

Sekanti – Kijomizu (Kiyomizu) šventykla. Aiškiai ėjau ne pagrindiniu, per kapines vedančiu, taku, nes pakeliui beveik nesutikau žmonių. Bet priekyje tolumoje mačiau savo tikslą, tai nelabai ir pergyvenau.

Japonija. Kioto. Kapinės
Japonija. Kioto. Kapinės

Tai vieną iš senesnių budistų šventyklų, 780-ais metais pastatyta ant iš rytinės pusės miestą supančių kalvų ir garsi savo medine terasa, nuo kurios atsiveria Kioto panorama.

Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla
Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla

Pats šventyklos pavadinimas išvertus reiškia – tyras vanduo – ir kilęs nuo šventyklos viduje trykštančio šaltinio, kuris teigiama turi gydomųjų savybių. Na neragavau, tai nežinau jo poveikio, tik pasižiūrėjau kaip žmonės su samtukais ilgais kotais siekia to vandens.
Iš šventyklos išėjau jau pro pagrindinius vartus ir patekau į siaurą gatvelę pilną suvenyrų parduotuvių, restoranų, na aišku ir turistų ten netruko. Bet toj masėje netoli reikėjo “plaukti”, nes dauguma buvo atkeliavę su autobusais ir man ne pakeliui buvo. Aš pasukau į šiaurę, praeidamas daugiau ir mažiau žinomas šventyklas. Ne visur buvo angliškos nuorodos, tai tekdavo, atsistojus prie kokio užrašo, lyginti užrašytus hieroglifus su tuo kas pažymėta žemėlapyje. Bet daug neklaidžiodamas judėjau į priekį, praeidamas Okazaki parką, su jau įprastu vaizdu – po vyšniomis susėdusiais japonais.

Toliau aplankiau Yasaka, Chion-in, Nanzen-ji šventyklas.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tuo pačiu ir kojas atvėsindamas, nes oras jau visai įkaito, o užeinant į šventyklas reikia nusiimti batus. Būdavo labai malonu juos nusimesti. Kai kur jiems yra paruošos lentynos pasidėti, kai kur iš dėžės reikdavo pasiimti maišiuką ir nešiotis kartu su savim. Galbūt atrodo jog turėtų būti nepatogu tuos batus nusiauti/apsiauti, bet kažkaip greitai įpranti prie tos procedūros.

Chion-in šventykla pastatyta 1234 metais ir buvo (bei vis dar yra) pagrindinė Jodo Budizmo mokyklos šventykla. Įėjimas į ją per didžiausius šventyklos vartus Japonijoje, o viduje galima rasti dar ir didžiausią Japonijoje varpą.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Pagrindinis pastatas sujungtas su mažesne sale, tokiu mediniu taku. Žmonių beveik nebuvo toje pusėje, tik priekyje kelios japonės tyliai šnekasi. Aš einu pirštų galiukais kad labai netriukšmauti, bet toks jausmas jog kuo labiau stengiuosi, tuo labiau tos grindys girgžda. Pagaliau priėjęs prie to mažesnio pastato ir perskaitęs kas ten ant mažos lentelės parašyta, supratau, jog be reikalo stengiausi, nes ten specialiai padarytos tokios – vadinamos “lakštingalos” – grindys, kad niekas nepastebėtas ir neišgirstas negalėtų patekti į vidų.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tarp Nanzenji ir Ginkakuji (galutinio mano šiandienos tikslo) driekiasi apie 1km ilgio kanalas apsodintas vyšniomis, o šalia jo takas, vadinamas filosofijos taku (Tetsugaku No Michi). Nenuostabu, jog tai populiari vieta stebėti vyšnių žydėjimą, o kitu metu tai būtų niekuo ypatingas takas.

Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi
Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi

Ginkakuji – reiškia sidabrinio paviljono šventyklą. Pati šventykla pradžioje buvo tiesiog vila, ir tik po jos šeimininko mirties, ji buvo paversta į Zen Budizmo šventyklą.

Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla

Ši šventykla užima labai nedidelę teritoriją palyginus su anksčiau aplankytomis. Iš originaliai statytos vilos išlikę tik du pastatai – Togu-do, kurio viduje yra nedidelis kambarys, vadinamas Dojin-sai ir manoma, jog jo dizainą paveldėjo visi vėliau įrengti arbatos ceremonijoms skirti kambariai. O kitas pastatas – Ginkaku – sidabrinis paviljonas. Nors jis niekada nebuvo padengtas sidabru, vardas taip ir išliko nepakeistas. Bet įžengus pro šventyklos vartus, dėmesys krypsta ne į pastatus, o į sodą. Tiksliau į dalį sodo, kuri nėra įprastas sodas, bet karaesanisui (sausas) sodas pavadintas Ginshaden (Sidabrinio smėlio jūra). “Sodas” tai maždaug pusės metro aukščio platforma iš smėlio, įsivaizduojama kaip jūra, o šalia “juros” dar aukštesnis kūgis iš smėlio – Kogetsudai (menulio stebėjimo platforma). Nelabai žinoma ką tuo kūgiu buvo norima pavaizduoti, bet pagal vieną iš teorijų, tai turėtų būti Fudži kalnas. Ir dar sakoma, jog gražiausiai šis “sodas” atrodo naktį nušviestas mėnesienos. Neteko to patikrinti, tai teks patikėti jog taip ir yra.
Kita sodo dalis, jau labiau artima įsivaizduojamiems japoniškiems sodams, bet ir ji išsiskiria iš kitų tuo, jog visa yra padegta apie 50 įvairių rūšių samanomis. Tai visas sodas atrodo kaip aksominis kilimas, iš kurio išdygę medžiai, tarp kurių visai nėra jau taip įprastų vyšnių.

Na vyšnių aš prisižiūrėjau tą dieną, nes dar užsukau į Heian šventyklą su didžiuliu vyšnių sodu bei alkanais karpiais tvenkiny, kurie pamatę pirštą arčiau vandens, išsižioja taip, kad atrodo visą ranką prarys 🙂

Japonija. Kioto. Heian šventykla
Japonija. Kioto. Heian šventykla

Heian šventykla ir baigiau šiandienos ekskursijas, nes viskas užsidaro apie 17h. Atrodo jog labai anksti, bet saulė jau irgi leidžiasi, o sutemus nelabai ką ir pamatysi, nes dauguma lankytinų objektų vis tiek yra lauke. Taigi tenka traukti link nakvynės vietos.
Netoli hostelio užėjau į restoranėlį pavalgyti ir kai paėmęs pagaliukus, nesugebėjau jų išlaikyti rankose, supratau, jog jau laikas ilsėtis. Dar buvo minčių pasiieškoti nakvynės rytdienai kitoje vietoje, norėjosi pabandyti apsistoti shukubo(nakvynė šventyklose). Bet atsisakiau tų minčių, nes jėgų nebeliko kažkur eiti, tai grįžęs į hostelį susitariau jog liksiu ten dar vienai nakčiai, ir miegoti.

Šešta diena. Toliau vaikšinėju po Kioto

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *