Naudinga informacija besiruošiant kelionei į Japoniją

Keletas nuorodų, kurios gali praversti planuojant kelionę į Japoniją:

Bendros
JNTO Japonijos turizmo organizacija . Iš jų galima gauti nemažai informacijos, žemėlapių, žodynėlių dar prieš keliaujant į šalį, tik reikia kreiptis į artimiausią jų skyrių.
japan-guide
Tai buvo pagrindinis puslapis besiruošiant mano kelionei. Be visos naudingos informacijos pateiktos tame puslapyje, ten yra labai geras forumas, kuriame visada atsakys į rūpimus klausimus. Dažnai tai būna tą puslapy prižiūrintis japonai, dėl to tai manau vienas iš patikimesnių informacijos šaltinių.
Nipponia Aprašytos šventės/renginiai vykstantys Japonijoje ir sugrupuotos pagal mėnesius
Frommers Dar vienas kelionių gidas, skirtas ne tik Japonijai. Taip pat, be bendrai pateiktos informacijos turi neblogą forumą suskirstytą pagal šalis.
Hyperdia
Puslapis skirtas planuoti keliones traukiniu, lėktuvu po Japoniją. Įvedus iš kur ir į kur norit važiuoti, gausite keletą galimų maršrutų variantų, su kainomis ir tiksliais persėdimų laikais.
Japan Rail Pass Jei ruošiatės daug keliauti traukiniu, tai verta nusipirkti JR Pass’ą
Japan Rail Japan Railways Group puslapis
Hostels Nors puslapis ir vadinasi “Hostels”, bet ten yra ne vien hosteliai ir ne visad pigiausi nakvynės variantai, bet aš per jį susiradau man reikalingas vietas apsistoti. Rezervuojant, nuo kreditinės kortelės nuskaičiuoja 10% nakvynės kainos ir 2$US rezervacijos mokestį.
Tokijas
Tokyo Tokijaus miesto puslapis
Sony Building Vieta, kur galima susipažinti su Sony išleistomis naujovėmis
Mori Towers Galima pasižvalgyti po miestą iš 250m aukštyje esančios apžvalgos aikštelės
Shinjuku Gyoen Vienas iš gražesnių Tokijauss parkų
Hakone
Hakone NP Hakones nacionalinis parkas
Guest House Fuji-Hakone ir Moto-Hakone Guest House. Aš buvau apsistojęs Moto-Hakone
Kioto
Kyoto Kioto miesto puslapis
Kotsu Kioto viešojo transporto puslapis
Shokoku-ji Informacija apie Ginkaku-ji, Kinkaku-ji šventyklas
Nara
Nara Nara miesto puslapis
Todai-ji Todai-ji šventykla
Himeji
Himeji Castle Himeji pilis
Hirošima
Hiroshima Hirošimos miestas
“FLEX” Viešbutis kuriame buvau apsistojęs
Hiroshima Peace Memorial Hirošimos taikos muziejus
Miyajima Miyajima sala šalia Hirošimos
Šiaip
Time And Date Jei įdomu žinoti kada teka/leidžiasi saulė planuojamoje kelionės vietoje, laiko skirtumą ir pan.

Japonija. Aštunta diena. Hirošima

Septinta diena. Trumpas sustojimas Himeji

Kuo toliau tuo sunkiau keltis, gal jau pradėjau priprasti prie laiko. Bet niekur nedingsi, turiu tik vieną dieną apžiūrėti Hirosimą. Gerai jog informacijos centras stotyje dirba tik nuo devynių, tai turėjau pasiteisinimą nesikelti ilgiau iš lovos :). Dar parašiau email’ą draugams į Tokiją, kad žinotų kada pas juos parsirasiu (pirmam viešbučio aukšte yra keli kompai, kuriais galima nemokamai prie interneto prisijungti).
Atidavęs raktą viešbutyje, išeinu pro duris, bet paėjus kelias dešimtis metrų, girdžiu jog kažkas šaukia už nugaros. Nežinau ar man, ar ne, bet atsisuku pasižiūrėti kas ten vyksta. Pasirodo viešbučio darbuotojas vejasi mane su kažkokiu popierium rankoje. galvoju jau reiks susimokėt viską ką vakar sutaupiau. Bet gavau tik atspausdintą sąskaitą, buvo ko bėgioti dėl to 🙂

Kuprinę vėl palieku stoties saugojimo kameroje, pasiimu žemėlapį iš info centro ir pirmyn. Hirosimoje nėra metro, o pagrindinė transporto priemonė – tramvajus. Kainuoja ¥150-270 priklausomai kur važiuoji. Nuo stoties iki Hirosimos taikos muziejaus važiuoti apie 15min ir išlipi tiesiai priešais A-Bomb Dome – vienintelius likusius griuvėsius po bombos sprogimo, o kitoje upės pusėje didelis Taikos parkas ir muziejus.

Japonija. Hirošima. Taikos muziejus
Japonija. Hirošima. Taikos muziejus

Kai prieš porą dienų su sutikta vokiete dalinomės planais, kur toliau keliausim, aš užsiminiau apie Hirošimą. Tai ji pasakė jog ten nevažiuos, nes nori iš kelionės tik teigiamų įspūdžių. Aš visgi norėjau pamatyti tą vietą. Ji buvo teisi – muziejus palieka slogią nuotaiką. Už kelių mėnesių bus 50 metų, kai buvo numesta atominė bomba, bet bežiūrint nuotraukas ir beskaitant aprašymus apie to meto įvykių raidą, vaizduotė per daug gyvai viską atkuria..

Paprastai muziejuose būna perspėjimai – neliesti eksponatų, o čia vienoje vietoje buvo padėti keli likę daiktai iš to laiko, su užrašu jog jie visiškai nekenksmingi ir galima juos liesti.

Japonija. Hirošima. Taikos muziejus
Japonija. Hirošima. Taikos muziejus

Spėkite ar kam nors kyla noras juos liesti, praėjus beveik visą ekspoziciją..Man jis irgi nekilo, tik buvo jau atsiradęs noras eiti lauk.

Priešingoje pusėje nuo A-Bomb Dome, galima pamatyti Hirosimos pilį, kuri buvo atstatyta po bombardavimo, bet po Himeji pilies ji nebepalieka jokio įspūdžio, nelabai verta dėl jos sukti iš kelio. Sėdu vėl į tramvajų ir važiuoju iki pat galutinio sustojimo, kur yra keltas į Miyajima salą. Į ją kelia kelių kompanijų keltai, bet turint JR pasą, reikia susirasti JR keltą, ir nieko papildomai nebereikia mokėti.

Daugumai tikriausiai Miyajima pavadinimas nieko nesako, bet manau visi kas bent kiek domėjosi ar vartė knygas apie Japoniją, yra matę didžiulius torii vartus, kurie turbūt labiausiai fotografuojamas objektas Japonijoje.

Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai
Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai

Vartai yra vieni iš didesnių Japonijoje(apie 16m aukščio) ir yra pastatyti priešais salos pagrindinę Itsukushima šventyklą, į kurią pirmiausia ir nukeliavau. Dalis šventyklos kaip ir torri vartai per potvynius apsemiama, bet man neteko to pamatyti, nes atvykau jau įpusėjus atoslūgiui. Šventykloje vyko kažkoks koncertas, bet nei muzika, nei stovėjimas minioje su kitais turistais mane nesužavėjo, tai patraukiau tiesiog pasivaikščioti po salą.

Miyajima nėra didelė sala, be Itsukushima yra dar keletą mažesnių šventyklų, akvariumas, keletas parkų. Nuo senų laikų Miyajima yra laikoma šventąja sala (pavadinimas pažodžiui verčiasi kaip “šventyklos sala”). Joje net nebuvo galima nei gimdyti, nei mirti, dėl ko besilaukiančios moterys ar ligoti žmonės būdavo išplukdomi iš salos.

Dabar sala tapusi labiau turistų “šventove”. Tik išlipus iš kelto saloje pasitinka, kas gi kitas, kaip ne stirnos 🙂 Nebuvau pakilęs į vidury salos esantį 500m aukščio kalniuką, bet sako jog viršuje galima sutikti belakstančias beždžiones.

Jei pavyks sėkmingai prasiveržti pro stirnas, tai patenkama į parduotuvių, restoranėlių miestelį, kur yra ir paštas bei bankomatas, jei prireiks. Aš patraukiau į priešingą pusę nuo Itsukushima, kur buvo mažesnis judėjimas, susiradau pavėsyje vietą ant krantinės, atsisėdau ir tiesiog stebėjau torri vartus, kurie baigia visiškai išlįsti iš vandens.

Saulei besileidžiant vartai vis labiau rausta, žmonių mažėja ir aplinkui tokia ramybė jog visiškai nesinori kažkur eiti, tuo labiau važiuoti… Visiškai pasislėpus saulei už kalno, priėjau prie pat vartų, kurie yra taip atrodantys didžiuliai, pasirodė dar didesni, ypač kai matai šalia jų stovinčius žmones.

Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai
Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai

Grįžti nuo kelto atgal į Hirosimą, galima arba tuo pačiu tramvajumi, arba traukiniu, kuris rečiau važinėja, bet su JR pasu nieko nekainuotų ir be to daug greičiau nuvežtų. Bet aš pamatęs stovinti tramvajų, sėdau į jį, nes tingėjau jau ieškoti kur ir kada ten traukiniai išvažiuoja. Kelionė trunka apie 1 h iki geležinkelio stoties. Ten pavalgau paskutinę vakarienę, kur pirmą kartą per visą kelionę vietoj pagaliukų gaunu šakutę su peiliu. Turbūt neatrodžiau galintis su tomis lazdelėmis susitvarkyti. O su arbata atnešė smėlio laikrodį, kad žinočiau kada ji jau pritraukta ir galima gerti.

Per tas kelias dienas po truputį važiuodamas, buvau nukeliavęs nuo Tokijo apie 900km, dėl to norėdamas sutaupyti laiko atgal į Tokiją važiavau naktiniu traukiniu. JR pasas nepadengia visos kainos, reikia papildomai sumokėti apie ¥13500, jei važiuoji iki pat Tokijo su tuo traukiniu. Bet jei JR pasas galioja dar bent vieną dieną, tai geriau važiuoti iki Nagojos, kur palaukus vieną valandą, sėdi į shinkansen’ą ir Tokijuj būni dviem valandomis anksčiau nei naktinis traukinys. Be to toks variantas pigesnis. Geriausias puslapis planuojant keliones traukiniu/lėktuvu Japonijos viduje yra hyperdia, kuris pasiūlo kelis variantus kaip nukeliauti iš taško A į B.

Besiaiškinant iš kurio kelio važiuoja mano traukinys, nustebino vienas japonas, kuris priėjo ir paklausė ar negali kuo padėti, nes aš ten keletą minučių stovėjau ir žiūrėjau į tablo, vis nespėdamas susirasti savo traukinio, kai užrašai iš angliškų į japoniškus pavirsdavo. Bet tuo momentu kaip tik pamačiau tai ko man reikia, padėkojau, jog viskas tvarkoje ir nuėjau link savo platformos.

Jei kartočiau panašią kelionę, tai nebevažiuočiau su tuo naktiniu traukiniu. Viskas viduje tvarkinga ir būtų patogu miegoti, jei jis…stovėtų vietoje. Gal man tiesiog nepasisekė, o gal per tą savaitę pripratau prie shinkansen’ų, nes jis taip netolygiai važiavo, pastoviai trukčiodamas, lyg už kažko užkliūdamas po keletą kartų per minutę. Geriau iš vakaro anksčiau išvažiavus iš Hirosimos, nukeliauti iki Nagojos, kur manau būtų galima rasti viešbutį už tą sumą, kurią turėjau primokėti. Ramiai išsimiegoti, o ryte jau sėsti į tą patį pirmą shinkansen’ą iš Nagojos, į kurį aš ten ir persėdau.

Į Nagoją traukinys atvažiavo apie 5 ryto ir turėjau apie valandą laiko iki sekančio traukinio. Per mažai laiko kad pamatyti miestą, tai tik pavaikščiojau šalia stoties, kurios viduje ir aplink ją, kur tik galimą iškabintos iškabos kviečiančios į šalia Nagojos vykstančią Expo parodą. Na jos irgi nepamatysiu. Bet ką norėjau pamatyti šiandien, tai Fudži kalną. Rezervuodamas bilietą, paprašiau jog pasodintų toje pusėje iš kurios jis turėtų matytis. Diena buvo lyg ir tinkama, švietė tik ką patekėjusi saulė, žiūrėjau į horizontą ir nieko nemačiau. Bet vienu metu pakėlęs akis, pamačiau jį…Tik nuotraukas daryti iš 300km/h lekiančio traukinio, ne pats dėkingiausias užsiėmimas.

Japonija. Fudži kalnas
Japonija. Fudži kalnas

Tai šitoje nuotraukoje viskas, ką pavyko ištraukti…ne kas..Ar matot ką nors? 🙂

Devinta diena. Vėl Tokijuj

Japonija. Septinta diena. Trumpas sustojimas Himeji

Septinta diena. Nara

Sekantis šiandienos sustojimas – Himeji – apie dvi valandas kelio nuo Naros. Atvykus į Himeji jau įprasta procedūra – saugojimo kamera, informacijos centras, kur nespėjus nieko pasakyti, paklausia ar noriu pamatyti pilį ir išgirdę teigiamą atsakymą, papasakoja kaip iki jos nusigauti. Na ten nėra ką daug ir aiškinti, nes tik išėjus iš soties, tiesiai prieš ją tolumoje ant kalniuko galima išvysti baltuojančią Himeji pilį.

Japonija. Himeji pilis
Japonija. Himeji pilis

Ne be reikalo sakoma, jog jei yra galimybė aplankyti tik vieną pilį Japonijoje, tai turi būti – Himeji. Per savo trumpą kelionę aš tik kelias jas ir mačiau, bet nei viena jų neprilygsta šiai. Aišku prie viso žavesio prisideda vyšnios, kurios kaip ne keista, čia dar tik pradėjo žydėti, nors nuo Tokijo jau buvau nukeliavęs virš 600km į pietus, o ten viskas jau prieš savaitę buvo pražydę.

Buvo penktadienio popietė ir į priešais pilį esantį parką rinkosi kostiumuoti japonai iš darbų ir ruošėsi piknikui po vyšniomis. Oras tam idealus, o ir pačiam parke nėra tokių žmonių minių kaip Tokijuj ar Kioto, gal dar anksti. Nors ir pačioje pilyje žmonių buvo vienetai.
Pilyje gido paslaugos papildomai nieko nekainuoja, tik nėra daug angliškai šnekančių, tai teko prisišlieti prie kelių turistų, kuriems pavyko tokį gauti, ir kartu paklausyti istorijos.
Nežinau kaip ten japonai laipiodavo po tą 5 aukštų pastatą, nes laiptų aukštis tai mažiausiai dvigubai didesnis už normalius laiptus. Na bet lipi, vos ne keturiom, nes norisi pasiekti viršutinį aukštą, kad pasižiūrėti miesto panoramą, o taip pat stebėti besileidžiančia saulę, kas reiškia, jog muziejus tuoj užsidaro ir laikas traukti link traukinuko.

Man dar važiuoti apie 250km, bet su shinkansen’u tik valanda kelio. Smulkmena. Kadangi negavau vietos artimiausiam traukinyje, tai teko dar valandą pasitrainioti aplink stotį, o Hirošimą pasiekiu jau tamsoje. Na bet viešbutis “Flex” visai netoli, tik kai vakar užsisakinėjau kambarį, nebuvo jokio kito pasirinkimo kaip užsisakyti dvivietį kambarį, tai registratūroje mergina pažiūrėjo į mane ir klausia, ar tikrai man reikia dviviečio kambario? Na, ne, nereikia. Tai teko truputi jai pavargti kol viską perskaičiavo ir gražino man permokėtus ¥1000. Vienvietis kambarys kainavo ~¥6000, dvivietis ~¥7000. Bet man pasisekė jog ji laisvai šnekėjo angliškai, nes vėliau grįžus iš miesto, buvo pasikeitus pamaina, ir teko ant popieriuko užrašyti kambario numeri, nes kitaip niekaip nesugebėjau išprašyti savo kambario raktų.

Aštunta diena. Hirošima

Japonija. Šešta diena. Toliau vaikštinėju po Kioto

Penkta diena. Kioto

Išaušo dar vienas saulėtas rytas Kiote. Atsisveikinu su italais, kurie keliauja atgal į Tokiją, o aš jau įprasta kryptimi link stoties. Pusryčiai ir į metro. Šiandien ruošiausi apžiūrėti šiaurės vakarinį Kioto, bet pirmiausia aplankiau Nijo pilį.

Japonija. Kioto. Nijo pilis
Japonija. Kioto. Nijo pilis

Kaip jau minėjau, Kioto yra tik dvi metro linijos, tai nesunkiai plane galima rasti Nijojo-mae sustojimą, iš kurio išeini priešais pat pilį. Pilis pastatyta 1603 metais ir buvo skirta shogun(kariuomenės vadas) Tokugawa Ieyasu – tuo metu buvusiu galingiausiu žmogumi šalyje, su kurio atėjimu prasidėjo Edo arba Tokugawa periodas ir kuris tesėsi beveik 300 metų iki kol valdžia buvo gražinta imperatoriui. Pilis irgi perėjo į imperatoriaus rankas, o vėliau buvo perduota miestui kaip svarbus kultūrinis objektas. Pilies viduje yra Nonomaru rūmai susidedantys iš įdomiai išdėstytų penkių sujungtų pastatų, pradedant priimamuoju pirmame pastate ir baigiant shongun’o gyvenamosiomis patalpomis, į kurias, be pačio shongun’o, buvo leidžiama įeiti tik moterims.
Už Nonomaru yra dar vieni Honmaru rūmai apsupti vidiniu vandens kanalu. Į pačių rūmų teritoriją galima užeiti, bet pastatai uždaryti ir jų durys atveriamos tik kažkokiomis specialiomis progomis rudenį.

Išėjęs iš Nijo pilies sėdau vėl metro ir pavažiavau į šiaurę iki Kitaoji sustojimo. Kitaoji gatvė veda link Kinkakuji (Auksinio paviljono) šventyklos. Atrodė jog ji visai netoli yra, tai nusprendžiau paeiti, bet geriau išsiaiškinti koks autobusas ten važiuoja, nes visgi gabaliukas eiti. Nors tiesa visai nesigailėjau to pasivaikščiojimo. Kad įdomiau būtų, ėjau visokiais skersgatviais toliau pagrindinės gatvės ir vienoje vietoje už tvoros pamačiau bambukų giraitę.

Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos
Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos

Užsimaniau ten užeiti, tik aišku pasukau ne ten kur reikia ir teko apeiti visą kvartalą, kad rasti įėjimą, kuris buvo per porą žingsnių nuo mano pradinio taško. Giraitės viduryje slėpėsi maža jauki Koto-in zen šventykla, priklausanti Daitokuji šventyklų kompleksui. Iki jos veda siauras takelis apsuptas bambukų, kur prie durų kaip įprasta reikia nusiauti batus, bet kadangi viduje yra sodas tai ten padėtos šlepetės, kad nereiktų basam vaikštinėti lauke. Be manęs ten buvo tik keletas žmonių. Labai jau ji(šventykla), pasislėpusi nuo žmonių akių. Galbūt dėl to tokia ir jauki.

Kinkakuji šventykla turbūt yra pirma vieta, į kurią vežami turistai atvykę į Kioto. Ten jau matėsi daug daugiau užsieniečių turistų, nei anksčiau lankytose šventyklose, kur dauguma lankytojų buvo japonai, o užsieniečių tiek nedaug, kad nuošalesnėse vietose sutikęs ne japoniškai atrodantį žmogų, jau pradedi ir sveikintis kaip su savu.

Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla

Ir dabar įėjus į Kinkakuji, priešais eina porelė ir šypsosi man. Na aš ir nusišypsojau, bet kai priėjo arčiau ir pasisveikino, prisiminiau jog mes jau vakar buvom susitikę ir aš dar juos nufotografavau prie filosofijos tako. Turbūt dar porą dienų ir visus turistus iš veidų bus galima pažinti 🙂
Pačioje šventykloje yra nemažai kitų pastatų, bet pagrindinis aišku auksinis paviljonas, apgultas turistų. Ten besižvalgant ir karts nuo karto paprašytas ką nors nufotografuodamas, susipažinau su vokietę, kuri irgi viena keliauja. Tik ne taip kaip aš savaitę, o pusę metų – ką tik iš Australijos ir toliau trauks į Pietų Ameriką. Hmm…galvoju ar pusę metų man nebūtų per daug keliavimo.

Kadangi buvo pakeliui, tai toliau kartu nuėjome į šalia esančią Ryoanji šventyklą, žymia savo akmeniniu zen sodu – stačiakampiam plote ant balto žvyro išdėliotų penkiolika akmenų – skirtas meditavimui.

Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla
Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla

Bet man jis kažkaip įspūdžio nepadarė, nes nuotraukose buvau matęs įdomesnių akmeninių sodų, o galbūt labiausiai tam įspūdžiui susidaryti trukdė minios žmonių. Bet niekur nuo jų nedingsi, nes ir pats esu vienas iš tos minios.

Visai šalia Ryoanji yra viena iš seniausių Kioto šventyklų – Ninnaji, kurioje yra didelis vyšnių sodas su po medžiais įrengtais mediniais gultais. Tą sodą įdomiausia ir buvo stebėti – kai kas ten tiesiog miegojo, kai kas pasidarę pikniką, dar kiti atsinešę instrumentus (nelabai žinau pavadinimus) koncertuoja sau.

Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla
Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla

Aš ir mielai ten bučiau prigulęs, bet kad jau viską pradėjo uždarinėti, tai reikėjo traukti lauk, nes baigėsi eilinė dieną, o su tamsą viskas užsidaro. Atsisveikinau su savo pakeleive, nes buvom apsistoję visai skirtingose miesto pusėse ir patraukiau baigti dienos ten kur pradėjau – į stotį. Reikėjo išsiaiškinti kaip ryt nukeliauti iki Naros. Pakeliui užsukau į kažkokį restoranėlį. Aišku meniu buvo tik japoniškas, tai teko rinktis pagal paveiksliukus, na bet nieko baisaus neatnešė ir viskas buvo valgoma.

Stoties kasoje mergina nešnekėjo angliškai, bet pasinaudodama žodynėliu, išaiškino jog man nereikia rezervacijos traukiniui, nes važiuoju vietiniu traukiniu. Pasitikrinau tvarkaraštį ir dar grįžęs į hostelį, internete susiradau nakvynę sekančiam vakarui Hirošimoje. Brangiau negu tikėjausi, bet viešbutis buvo apie 10 min. ėjimo nuo stoties, tai tuo labiausiai jis ir patiko, nes atvažiuosiu vėlai ir nebuvo noro klaidžioti tamsoje nepažįstamam mieste.

Septinta diena. Nara