Jau buvo sutemę, kai palikau pingvinų koloniją, tai daug nesivarginau ir pernakvoti sustojau netoli esančioje aikštelėje. Atrodė – rami vieta, bet tik prašvitus prabudau nuo sunkvežimių keliamo triukšmo. Pasirodo, šalia buvo suverstos krūvos skaldos ir nuo pat ryto ten užvirė krovimo darbai. Teko nešdintis iš ten. Nors man ir taip reikėjo jau pratintis prie kitokio režimo ir keltis su saule, ir eiti miegoti jai nusileidus, nes miškuose sutemus vistiek nebus ką veikti. Tik palikti Oamaru dar negalėjau, nes teko laukti, kol atsidarys KMart. Nusprendžiau pasikeisti savo čiužinį į mažesnį , nes dabartinis, labai jau daug vietos užėmė , dar klausofobija susirgti galima taip mėnesį pagyvenus 🙂 Pasikeisti nepavyko, nes nieko tinkamo neradau, tai tik grąžinu čiūžinį ir traukiu toliau į pietus. Vistiek ateinančioms porai naktų pas Igną Danedine (Dunedin) turėsiu stogą ir grindų ploto prisiglausti, tai nėr ko gaišti laiko ir sukti galvos dėl nakvynės. Nors važiuoti tik šiek tiek daugiau nei 100km, bet pradeda taip pilti lietus, jog norisi kuo greičiau dingti iš čia, tikintis, jog nuvažiavus tą, kad ir nedidelį atstumą, oras pagerės. Tik pakeliui būtina aplankyti vieną vietą, esančią maždaug pusiaukelėje tarp Oamaru ir Danedino – Moreaki, kur pakrantėje galima išvysti didžiulius akmeninius riedulius, “gimstančius” iš bangų nuplaunamo smėlio.
Aišku, tas procesas ilgai užtrunka, kol jie išlenda iš smėlio ir kol juos vanduo galiausiai ir sunaikina.
Net ir skaitant informaciją, sunku suvokti, jog tie neįprastai taisyklingos sferos formos rieduliai patys susiformavo vandenyno dugne per milijonus metų, o ne kažkas ėmė ir išskaptavo juos.
turintis stačiausią pasaulyje gatvę (Baldwin Street)
vienintelę išlikusią pilį (Larnach Castle) Naujoj zelandijoj
vieną iš seniausių ir gražiausių traukinių stočių Naujojoj Zelandijoj
vienintelę pasaulyje Karališkųjų Albatrosų koloniją, įsikūrusią apgyvendintoje saloje ir galiausiai tai labiausiai nuo Londono nutolęs pasaulio miestas, t.y. beveik oficialiai galima vadinti Pasaulio kraštu 🙂 Aš labai ten ir nesiruošiau ekskursijomis užsiimti, nes man buvo svarbiausia susitvarkyti mašiną tolimesnei kelionei. Dar nebuvo pasitaikę tokio atvejo, bet jau pirmos dienos vakare pastebėjau, jog tepalo keitimo terminas seniai pasibaigęs. Grįžti atgal į nuomos kontorą nebuvo kaip, tai teko pačiam tuo užsiimti, nes artimiausiomis savaitėmis teks nemažai po kalnus važinėti ir nesinorėtų suvaryti variklio ir sau dar daugiau problemų prisidaryti. Atrodo, kas čia yra tą tepalą pasikeisti: 10min maksimum ir pakeista, bet pasirodė viskas labiau problematiška, nei įsivaizdavau, nes visur eilės bent porai dienų į priekį ir gal tik penktam autoservise pasiūlė palaukti porą valandų ir sutvarkys viską. Na, porą valandų, tai porą, niekur nedingsiu, bus pamoka kitam kartui, jog geriau viską susitikrinčiau prieš paimdamas raktus nuomos kontoroje. Gerai, jog oras bjaurus buvo, tai vistiek niekur per daug neskubėjau važiuoti ir ta proga apsilankiau Cadbury šokolado fabrike – pasisaldinti sau nuotaikos 🙂
Praktiškai tiek aš to Danedino ir mačiau, nes kitą rytą, nors vis dar pylė lietus, reikėjo judėti toliau į Pietus.
tie akmenukai tai labai įspūdingi. man pirma mintis buvo kilus, kad tai kažkokio menininko ekspozicija, o ne gamtos kūriniai 🙂