Japonija. Ketvirta diena. Hakone

Trečia diena. Į Hakone

Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.

Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja
Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja

Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.

Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas
Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas

Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .

Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen
Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen

Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.

Japonija. Moto Hakone
Japonija. Moto Hakone

Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.

Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla
Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla

O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere
Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.

Japonija. Odavara. Nozomi traukinys
Japonija. Odavara. Nozomi traukinys

Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.

Penkta diena. Kioto

Japonija. Trečia diena. Į Hakone

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Pabudau vėl anksti, bet oras už lango visiškai nevyliojo keltis…lijo. Dar prieš važiuojant į Japoniją, stebėjau kokį orą žadą, ir taip tikėjausi kad jie klysta dėl to lietaus. Deja. Apsiverčiau ant kito šono dar pamiegoti. Tik vienu metu pradėjau sapnuoti, jog kažkas pradėjo judinti lovą. Ir taip įkyriai, kad galiausiai pramerkiau akis. Lova toliau juda. Dėl visą ko apsidairiau aplink, bet kambaryje nieko nėra ir niekas tos lovos nejudina. Dar po akimirkos, kai tas siūbavimas visiškai išblaškė miegus, o koridoriuje per garsiakalbį kažką pradėjo pranešinėti, supratau, kad tai žemės drebėjimas. Na kitą kartą jau iškart žinosiu, ką reiškia siūbuojančios lovos sapnuose 🙂 Dabar beliko tik cunami pamatyti.
Gaila, jog drebėjo tik žemė. Galėjo truputi padrebinti ir debesis, kad greičiau tas lietus baigtųsi. Bjaurus oras, tai neskubėdamas papusryčiavau ir iškeliavau į miestą. Pirmiausia reikėjo pasiimti Japan Rail Pass.

Traukiniu keliauti Japonijoje yra brangu, bet užsieniečiai gali nemažai sutaupyti nusipirkę JR pasą. Pasas parduodamas tik už Japonijos ribų, ir užmokėjęs pinigus, pačio paso negauni, atsiunčia tik sąskaitą apie apmokėjimą už bilietą. Atvykus į šalį, reikia nueiti į JR ofisą su ta sąskaita ir pasu, kuriame turi būti įdėta turistinė viza, pasakai nuo kurios dienos pradėsi važinėti traukiniais ir gauni JR pasą. Su juo gali eiti į kasą ir rezervuotis bilietą norimam traukiniui, kuris važiuoja JR linijomis. Japonijoje yra nemažai privačių geležinkelių ir ten jau reiktų pirkti atskirus bilietus. JR pasas galioja ir vietiniams ir greitiesiems(shinkansen) traukiniams, išskyrus greičiausią “Nozomi” traukinį. JR pasai yra dviejų tipų – “žalias” (green) ir įprastas(ordinary). Turint “žalią” JR pasą atseit gauni patogesnias sėdines, daugiau vietos kojoms, bet kad tos vietos įprastam vagone daugiau negu reikia, ir mokėti ¥37800 už “žalią” JR pasą vietoj ¥28300, tikrai neapsimoka (čia kainos vienos savaitės JR pasui).
Pasiėmiau tą pasą, užsirezervavau vietą traukiniui po pietų ir išlindau iš stoties, tikėdamasis, kad jau nebelis. Optimistas. Pila dar stipriau ir net nesiruošia nustoti. Et..:/

Kadangi po miestą tokiu oru vaikštinėti jokio malonumo, tai nuvažiavau iki Akihibara rajono, kur daug visokių elektronikos parduotuvių, bet kainos kažkuo labai nesužavėjo, gal būt dėl to kad nelabai ko nors konkretaus ieškojau, o ir tingėjau užsiiminėti valiutų konvertavimais. Beje, pradėjus lyti, prie kiekvienos parduotuvės įėjimo atsiranda maišiukai lietsargiams, kad įėjęs į vidų, ten nesitaškytum. Na ir pačiam patogu, jog nereikia to šlapio daikto laikyti.
Galiausiai nusibodo slampinėti ir patraukiau link namų, dar užsukdamas į Sony Building, kur galima pažiūrėti ir išbandyti ką Sony šiuo metu pardavinėją ir ką ruošiasi artimiausiu metu išleisti į rinką. Viršutiniuose aukštuose įrengta salė įvairiems renginiams, kavinė, restoranas, tai geriausia pakilti iki šešto aukšto ir po to einant per kambarius po truputį leidiesi žemyn. Man tai labiausiai patiko Aibo – robotas-šuniukas.

Japonija.Tokijas.Sony.Aibo
Japonija.Tokijas.Sony.Aibo

Pasirodė visai protingas žaisliukas – supranta balsu ištartas komandas, reaguoja į glostymą, atneša numestą “kaulą” ir t.t. Aš ten su juo beveik visą laiką ir pražaidžiau, kol pastebėjau, jog laikas lėkti. Net gaila išsiskirti buvo 🙂

Laikas, kurio atrodo tiek daug buvo, kažkur staigiai išgaravo, teko truputį pabėgioti, kad greičiau nulėkti namo ir susipakuoti kuprinę. Nusprendžiau pasitikėti orų prognoze ir nesiimti striukės ir kitų šiltesnių rūbų. Gal labiau ne dėl to tikėjimo, bet tingėjimo viską ant kupros tempti.
Dar spėju užkąsti ir į kelionę. Iki geležinkelio stoties netoli, bet norėjosi anksčiau nuvažiuoti, kad neskubant susirasti man reikalingą traukinį, nes stotis gan didelė.

Kad patekti į peroną, kaip ir metro, reikia praeiti pro automatinius praėjimus. Įkišu aš savo bilietą – raudona šviesa…gražina bilietą. Hmm… Nueinu prie kito – tas pats. Apsidairiau aplink, ir pamatęs artimiausią kontrolierių, nueinu link jo. Parodau bilietą, o jis paprašo jog parodyčiau ir JR pasą. Supratau, kad bilietų, išduotų su JR pasu, tie automatiniai praėjimai nesupranta, ir reikia eiti pro kontrolierius, kad jie dar patikrintų ir tavo JR pasą.
Važiuoti tereikėjo apie 80km, tai nespėjau aš per daug patogiai įsitaisyti, kai jau reikėjo lipti lauk. Pravažiuoti savo sustojimą yra sunku – vagone yra tablo, kur japoniškai ir angliškai rašomas sekančio sustojimo pavadinimas. Tą patį praneša ir balsu. Bet apskritai tai užtenka laikrodžio, kad žinoti kada išlipti, nes traukiniai labai tiksliai važinėja pagal tvarkaraštį.

Važiuoju į Hakone nacionalinį parką, kuris randasi Fudži kalno papėdėje. Shinkansen nuveža iki tokio miestelio – Odawara, iš kurio dar apie valandą reikėjo važiuoti autobusu. Bevažiuojant traukiniu, prisiminiau jog visiškai neturiu grynų, kad užsimokėti už nakvynę. Tai tik išlipęs Odawaroje pradėjau ieškoti bankomatų. Išbandžiau gal tris stotyje, bet nei vienas su manim nenorėjo bendrauti. Išėjau iš stoties. Vis lyja. Brr… Bet toli eiti nereikėjo, nes vos ne ant pirmo kampo radau kažkokį bankomatą, kuris patenkintas priėmė kortelę. Vėliau stengiausi iš anksto apsižiūrėti, kad nelikti su tuščia pinigine, nes su kortele, ypač nuošalesnėse vietose galima turėti problemų. O kad nežaisti loterijos – nuskaitys, nenuskaitys tavo kortelę bankomatas – geriausia užeiti į artimiausią paštą, kuriuose yra bankomatai priimantys užsienietiškas korteles.
Apsirūpinęs pinigais grįžau į stotį, nes reikėjo nusipirkti bilietą autobusui. Tiksliau pirkau Hakone Weekday Pass (¥3410), kuris galioja dvi dienas ir su juo gali važiuoti autobusais, vietiniu traukiniu, laivu, keltuvais, gauni nuolaidas muziejuose ir t.t.

Autobuso sustojimas prie pat išėjimo iš stoties ir važinėja kas 10 min., tai ilgai laukti nereikėjo. Prieš kelionę, žiūrinėdamas žemėlapius, niekaip nesupratau kodėl ten taip ilgai reikia važiuoti, nes atrodo viskas šalia. Kai pradėjom važiuoti paaiškėjo, kad niekur ten nenuskubėsi, nes visas kelias eina per kalnus. Turėtų gražu būti, bet per lietų ir temstant nieko nebesimatė. Nesinorėjo tik pravažiuoti savo sustojimo. Bevažiuojant visiškai sutemo, o pagal laiką, jau turėčiau beveik vietoje būti. Nuėjau prie vairuotojo su planu, kuriame buvo japoniškai parašytą, kur man reikia išlipti. Pasirodė, kad laiku paklausiau, nes autobusas kaip tik ir stovėjo mano sustojime. Visai šalia už kampo buvo mano nakvynės vieta – Moto-Hakone Guest House. Tai nedidelis viešbutukas, kuriame gal tik 5 kambariai. Tai pačiai šeimai, dar priklauso ir hostelis, bet ten nebuvo vietų, tai teko pasirinkti kambary šitame, kuris yra vienas iš pigesnių japoniško tipo viešbučių – ryokan.
Norėjosi išbandyti tradicinį ryokan, bet pamačius jų kainas, noras praėjo. Na, gal kada nors…Užpildžiau registracijos kortelę, šeimininkas pasidarė paso kopiją, nes prieš mėnesį Japonijos vyriausybė priėmė nutarimą, jog viešbučiai turi daryti visų apsistojančių užsieniečių dokumentų kopijas.
Vienvietis kambarys kainavo ¥5250 + ¥840 už pusryčius, jei nori. Įėjus į viešbutuką reikia nusiauti batus ir palikti prie lauko durų. Viduje vaikštoma basomis. Nors nelabai ten kur pavaikščiosi, nes yra tik du aukštai – pirmam aukšte virtuvė/valgomasis, vonia, dušas, o antrame – svečių kambariai. Pats kambariukas irgi nedidelis. Lovos nėra, tik matracas ant grindų, sieninė spintelė ir vienintelis baldas – nedidelis arbatos staliukas. Na nakvynei nieko daugiau ir nereikia.

Japonija. Moto Hakone svečių namai
Japonija. Moto Hakone svečių namai

Išsipakavau ir pajutau jog skrandis reikalauja, jog jį pamaitinčiau. Einant nuo autobuso sustojimo, nesimatė jokios įstaigos, kur būtų galima užkąsti. Teko paklausti šeimininko, kuris nusivedė mane iki gatvės ir parodė tolumoje ant kalniuko žiburėlį, kur turėjau rasti rāmen restoranėlį. Tai greitai pagaminamas maistas, kuris kažkada atkeliavo į Japoniją iš Kinijos.
Žiburėlis pasirodė ne taip ir toli. Viduje sutikau savo kaimynus iš viešbučio, sėdinčius prie baro ir stebinčius kaip gamina jiems maistą. Greit ir aš sulaukiau savo eilės. Neskubėdamas valgau ir stebiu lietų už lango, tikėdamasis geresnės dienos rytoj…

Ketvirta diena. Hakone