Fiordų krašte

Kadangi naktį nelabai ramiai miegojosi, tai vos tik patekėjus saulei pajudėjau tolyn. Be to, buvo ir kita priežastis anksčiau iškeliauti.

Buvau prie pat didžiausio Naujosios Zelandijos nacionalinio parko – Fiordland, kurį apžiūrėti galima tik einant pėsčiomis ar plaukiant laivais, nes kelių ten beveik nėra. Daug vaikščioti aš buvau nenusiteikęs, nes dauguma taku per vieną dieną nenueisi, o norint jais eiti, reikia iš anksto užsisakyti vietą nakvynei, o kai kuriuose takuose, kaip Milford trail, turi gauti leidimą apskritai eiti tuo taku, nes leidžiama tik 40 žmonių per dieną ir leidimą reikia užsisakyti labai iš anksto, o kai keliauji be labai griežto plano, tai yra sudėtinga padaryti. Aišku, buvau numatęs keletą trumpesnių pasivaikščiojimų, bet pirmiausia norėjau apžiūrėti fiordus, kur be laivo niekaip nepateksi.
Yra du turistams pasiekiami fiordai Doubtful ir Milford. Tiesa, jie čia vadinami ne ‘fjord’, o ‘sound’, nors taip ir nesupratau kodėl, nes pagal apibrėžimą fiordas yra sukuriamas slenkančio ledyno, o sound – kai yra užliejamas kokios upės slėnis ir paverčiamas į įlanką. Galbūt tiesiog taip gražiau skamba 🙂 Ne esmė. Pirmiausia man pakeliui buvo Doubtful fiordas, bet atvykęs į Manapouri miestelį, išsiaiškinau, jog šiandienai vietų nebėra, todėl truputį pasvarstęs, nusprendžiau grįžti čia už dviejų dienų ir tuo pačiu nusipirkau bilietą į Milford Sound sekančiam rytui. Šiandien jau vistiek nelabai spėsiu iki ten nuvažiuoti – reiktų dar važiuoti apie 150km, o labai nepaskubėsi, nes kelias eina gražiu slėniu ir vis norisi kur nors sustoti, tuo pačiu turiu laiko pasivaikščioti iki Marian ežero. Iki jo lipti ne taip ir toli, bet diena pasitaikė karšta ir dėl aplink tvyrančios drėgmės jaučiausi kaip pirtyje. Nors tai tik suteikė didesnį malonumą, pasiekus ežerą, įšokti į jį.

Marian ežeras
Marian ežeras

Vanduo – ne arbatėlė, bet pats tas po “pirties” 🙂 Vaizdas aplink nuostabus ir visai nesinori niekur judėti ir tik pasislėpus saulei už kalno, pasijautė jog laukia vėsi naktis, tai ant uolų po atviru dangumi nepamiegosi, reikia važiuoti ieškotis nakvynės vietos, kol visai nesutemo.

Kadangi atgal į aikštelę gan greitai nupėdinau, o pakilus iš slėnio, pasirodė jog saulė dar ne taip žemai, tai spėjau užbėgti dar į vieną kalniuką – Key viršūnė (919m). Jei nėra progos ar neplanuojant kitur pakilti į kalnus, tai būtinai reikia bent į šitą užlipti. Takas prasideda nuo “The Divide” mašinų aikštelės ir yra palyginus lengvas, pakilimas mažiau nei 400m ir tetruko ~40min, o vaizdai tikrai verti paprakaituoti tą pusvalandį.

Key viršūnė
Key viršūnė

Be manęs ten dar pora ‘kivių’ vaikštinėjo – vienas fotografavimu buvo užsiėmęs, o kitas užkalbino mane ir sužinojęs, jog esu iš Lietuvos, sušuko savo kompanionui, kad ne kalnus, o su manim nusifotografuotu, nes lietuviai čia retesni eksponatai, nei kalnai 🙂 Nors, žinant, kiek lietuvių dabar užsuka į NZ pakeliauti, tai dėl to “retesni” aš suabejočiau 🙂 Kadangi šiandien kaip tik vasario 16d, tai ta proga iškėliau vėliavėlę 🙂

Trispalvė Key viršūnėje Vasario 16-osios proga
Trispalvė Key viršūnėje Vasario 16-osios proga

Bet dabar jau tikrai buvo laikas ieškoti vietos nakvynei, nors ta paieška šį vakarą buvo labai trumpa – kadangi buvau vidury nacionalinio parko ir galima buvo nakvoti tik kempinguose, todėl beveik į patį pirmą ir pasukau, kad ryt nereiktų toli važiuoti.

Vaizda iš kempingo
Vaizda iš kempingo

Tai buvo pats paprasčiausias kempingas, kuriame galima rasti tik geriamo vandens ir tualetą. Aišku, ir kaina atitinkama – 5$. Susimokėjimas vyksta savitarnos principu – būdelėje pasiimi voką, vieną dalį nuplėši ir padedi į mašiną matomoj vietoj, į patį voką įdedi pinigus, užklijuoji ir užrašęs savo mašinos duomenis, įmeti į dėžutę ir gali ieškotis kur čia įsikurti.

Spėjau pavaikščioti po šalia esantį labai gražiai apsamanojusį mišką.

Apsamanojęs miškas Fiordų nacionaliniam parke
Apsamanojęs miškas Fiordų nacionaliniam parke

Matosi jog drėgmės čia netrūksta. Tik tamsa privertė skubiai įlįsti į miegmaišį – kažkaip visiškai ne vasariškai šaltos naktys.

* * *

Greiti pusryčiai ir lekiu žemyn link Milfordo fiordo. Tokiu ankstyvu metu žmonių labai mažai, nes pagrindinė turistų masė yra apsistojusi Kvinstoune (Queenstown), nuo kurio apie 3-4h kelio su autobusu, tai apie pietus čia jau bus kamščiai.

Kruizus po fiordą organizuoja kelios kompanijos “(Real Journeys“, “Red Boats“, “Cruize Milford“) ir plaukiant tik Milforde nėra didelio skirtumo ką rinktis, nes kainos panašios. Ruošiantis paplaukioti ir Doubtful, ir Milforde, belieka tik “Real Journey“, kurie vieninteliai plaukia abiejuose fiorduose ir suteikia nuolaidas perkant bilietus.

Mitre viršūnė Milfordo fiorde
Mitre viršūnė Milfordo fiorde

Net nežinau kokiu metu geriausia yra plaukioti po fiordą, nes norint pamatyti daugumą krioklių, reikia ten patekti po liūties, bet tokiu atveju, greičiausiai nepavyks pamatyti kalnų viršūnių dėl žemai plaukiojančių debesų. Giedru metu matosi bendras vaizdas, bet tik keliuose kriokliuose sruvens vanduo. Vaizdas vėl pasikeičia žiemą, kai viršūnės pasidengia sniegu. Turbūt ir nėra tokio geriausio meto, nes kada ten benuvažiuosi, bus kuo pasigrožėti.

Milfordo fiordas
Milfordo fiordas

Pats turas trunka apie 3h – laivas nuplaukia vienu fiordo pakraščiu iki atviros jūros ir grįžta atgal kitu kraštu, kur norintys gali pasimaudyti po vienu iš krioklių, kai kapitonas visiškai pakiša laivo priekį po kriokliu.

Stirling krioklys, Milfordo fiorde
Stirling krioklys, Milfordo fiorde

Kuriame, norint, galima įžiūrėti Jos Didenybės siluetą 🙂

Stirling krioklys, Milfordo fiorde
Stirling krioklys, Milfordo fiorde

Be plaukiojimo po fiordą, dar galima užsukti į povandeninę observatoriją, pasižvalgyti kaip atrodo fiordas žemiau jūros lygio, bet manęs ta ekskursija labai netraukė. Norėjau dar nukeliauti prie vieno iš didesnių Naujosios Zelandijos krioklių – Humboldt krioklio, prie kurio dauguma žmonių, lėkdami link fiordo, taip ir neužsuka.

Humboldt krioklys
Humboldt krioklys

Netoli to krioklio pabandžiau surasti taką į dar vieną viršūnę (Conical Hill). Tako pradžią radau, bet neturėdamas detalesnio žemėlapio, neišdrįsau lįsti į mišką, nes takas labai apžėlęs, be jokių nuorodų ir per daug lengva pasiklysti. Nieko, dar turiu kelias viršūnes kitose vietose nusižiūrėjęs. O kadangi atsirado laisvo laiko, tai Te Anau miestelyje užsukau į “Fiordland” kino teatrą, kuriame kasdien rodomas pusvalandžio trukmės dokumentinis filmukas “Ata Whenua – Shadowland” su Naujosios Zelandijos vaizdais. Net ir gyvai tų vaizdų prisižiūrėjus, turint laiko, galima užsukti į kiną, nes tas pusvalandis tikrai neprailgs.

***

Ryte, pakeliui link savo laivo, pavežu vargšą vokietuką, kuris buvo apvogtas besilankant Kvinstaune – neteko paso ir beveik visų pinigų ir banko kortelių. Dabar laukia kol bus padarytas naujas pasas ir galės iškeliauti iš NZ. Man tai tiesiog buvo priminimas, jog labai neatsipalaiduočiau ir per daug nedemonstruočiau daiktų mašinoje, nes vagių ir čia pakanka, nors Šiaurinėje saloje turistai labiau nuo to nukenčia. Vet va tokie užrašai leidžia suprasti jog ir šitame krašte yra mėgėjų palandžioti po svetimas mašinas.

Būk budrus
Būk budrus

Šiandien laukė pasiplaukiojimas, truputi kitokiame nei vakarykštis fiordas. Pirmiausia jis skiriasi tuo, jog į jį patekti nėra taip lengva – pradžioje reikia nuplaukti 35km Manapouri ežeru, po to dar apie 20km pavažiuoti autobusu ir tik tada patenki prie fiordo.

Manapouri ežeras
Manapouri ežeras

Šitos galimybės turbūt ir nebūtų, jei ne Manapouri hidro elektrinė, kurią bestatant ir buvo nutiestas kelias tarp Manapouri ežero ir Doubtful fiordo, turbinų trasportavimui. Į turą įtrauktą ir ekskursija po elektrinę. Neatsimenu ar skyrėsi kainos, bet galima plaukti vėlesniu laivu iš Manapouri ir, praleidus elektrinės aplankymą, įsėsti į tą patį laivą Doubtful fiorde. Pati elektrinės konstrukcija tikrai įspūdinga, nes įrengta 200m po žeme, vanduo krenta iš Manapouri ežero žemyn ir tada iškastais tuneliais išteka į jūra.

Tunelis į požeminę Manapouri hidro elektrinę
Tunelis į požeminę Manapouri hidro elektrinę

Prieplaukoje galima pamatyti elektrinės maketą, nuotraukas ir paskaityti visą istoriją apie ją, todėl nebūtina leistis vidun, kur sukonstruotos tokios pačios turbinos, kaip ir bet kokioje hidro elektrinėje.

Požeminės Manapouri hidro elektrinės maketas
Požeminės Manapouri hidro elektrinės maketas

Tiesiog jei dėl laiko stokos nėra galimybės patekti į turą su elektrinės aplankymu, nereikia labai pergyventi – bus nedidelis praradimas.

Pats fiordas skiriasi nuo Milfordo, nes krantai nėra tokie statūs, kriokliai atgyja tik po stipraus lietaus, išskyrus aukščiausią Naujosios Zelandijos Brauno krioklį (Browne falls), kur net ir saulėtomis dienomis bėga vanduo. Labiausiai patiko – jog ten taip tylu ir ramu.

Doubtful fiordas
Doubtful fiordas

Be mūsų laivo ten nieko daugiau nebuvo. Na išskyrus didžiulį kruizinį laivą, kurių turbūt neįleidžia į Milfordo fiordą, tai bent į Doubtful užsuka. Nors ir jis visai nemaišė, tik leido suprasti visos aplinkos mastelį.

Kruizinis laivas Doubtful fiorde
Kruizinis laivas Doubtful fiorde

Pasiekus vietą, kur fiordas susilieja su jūra, mus visus suvarė nuo denio į vidų, kad kas nors neiškristu.

Doubtful fiordas pasitinka jūrą
Doubtful fiordas pasitinka jūrą

Ruoniai guli ant uolų ir kaifuoja, kai juos užlieja bangos ir atvėsina įkaitusį kailį, o mes turėjom stipriai laikytis į ką nors įsigriebus. Kapitonas ilgai mūsų ten nesupo ir grįžo į ramesnius vandenis. Nežinau, ar ilgai aš galėčiau ištverti tokį plaukimą, net ir kelionė į Stiuarto salą pradėjo atrodyti, lyg buvęs plaukimas štilio metu. Iš kitos pusės, visai būtų įdomu paplaukioti kokioje jachtoje, nors, įtariu, skrandį gerai išvalyčiau 🙂 Na bet neteko to patirti ir ramiai nuplaukėme link prieplaukos.

Manapouri ežeras vakare
Manapouri ežeras vakare

Stiuarto sala – paukščių mėgėjams ir turistams mazochistams

Palikus Danediną, oras visai nesiruošė keistis. Nors nėra ko stebėtis – gi važiuoju vis toliau į Pietus, kurie šiame žemės pusrutulyje reiškia šaltį, bet vistiek norėjosi kažkiek šiltesnio oro, nes visgi dar vasara. Neskubėdamas važiuodamas pakrante netikėtai pamatau nuorodą link Niagaros krioklio.
Southland, Niagara Falls
Hmm…negi į Kanadą patekau…Ne, kažkas pajuokaudamas mažam – vos kelių metrų aukščio – kriokliukui davė tą pavadinimą. Visi kas ten sustoję, nusišypso ir važiuoja toliau. Continue reading “Stiuarto sala – paukščių mėgėjams ir turistams mazochistams”

Studentų mieste

Jau buvo sutemę, kai palikau pingvinų koloniją, tai daug nesivarginau ir pernakvoti sustojau netoli esančioje aikštelėje. Atrodė – rami vieta, bet tik prašvitus prabudau nuo sunkvežimių keliamo triukšmo. Pasirodo, šalia buvo suverstos krūvos skaldos ir nuo pat ryto ten užvirė krovimo darbai. Teko nešdintis iš ten. Nors man ir taip reikėjo jau pratintis prie kitokio režimo ir keltis su saule, ir eiti miegoti jai nusileidus, nes miškuose sutemus vistiek nebus ką veikti. Tik palikti Oamaru dar negalėjau, nes teko laukti, kol atsidarys KMart. Nusprendžiau pasikeisti savo čiužinį į mažesnį , nes dabartinis, labai jau daug vietos užėmė , dar klausofobija susirgti galima taip mėnesį pagyvenus 🙂 Pasikeisti nepavyko, nes nieko tinkamo neradau, tai tik grąžinu čiūžinį ir traukiu toliau į pietus. Continue reading “Studentų mieste”

Apsilankymas pas pingvinus

Taigi, grįžau į hostelį ir turėjau apsispręsti kur toliau keliauti. Ir kaip ne paskutinį kartą šioje kelionėje, kryptį nurodė orų prognozė. Kalnuose ateinančias kelias dienas žadėjo lietų, tai nėra reikalo ten daugiau leisti laiko. Belieka važiuoti link rytinės pakrantės, kur norėjau aplankyti kelias vietas. Pirmiausia – Oamaru. Vienas iš pirmųjų ir senesnių miestų Naujojoje Zelandijoje, kažkada buvo klestintis uostas, kurį uždarius, gyvenimas labai apmirė, ir tik mažas senamiestis primena tuos klestėjimo laikus. Tarkim, Oklende net ir tokio mažo kvartalo nėra išlikę, o gal net ir nėra buvę.
Oamaru, Harbour Street
Bet aš ne miesto ir važiavau pasižiūrėti, mane labiau domino šalia Oamaru esančios dvi pingvinų kolonijos. Continue reading “Apsilankymas pas pingvinus”

Gyvenimas kalnuose

Važiavimas į Naujosios Zelandijos pietinę salą man pirmiausia asocijavosi su kalnais, tai, ruošdamasis kelionei ir rinkdamasis vietas, kur ten apsilankyti, pirmiausia ieškojau ant kokių viršūnių galima užsikabaroti. Aišku, labiausiai norėjosi kuo arčiau prieiti prie aukščiausio Naujojoj Zelandijoj Kuko kalno, ir geriausia vieta tam yra Bol perėja (Ball pass), bet, pasirodo, ne taip tą lengva padaryti, nes ten jau tektų eiti per sniegą ir ledą, nors aukštis tik apie 1800m. Kadangi aš niekad kalnuose nevaikščiojęs tokiomis sąlygomis, tai nenorėjau rizikuoti ir pradėjau ieškoti, gal yra kokių grupių, einančių i kalnus, prie kurių galėčiau prisijungti. Taip benaršant po internetą susiradau Alpine Recreation, kuri organizuoja 4-6 dienų alpinizmo kursus, su nakvyne trobelėje priešais Kuko kalną. Daugiau alternatyvų nelabai radau, nebent bandyti eiti vienam. Takas ten nesužymėtas ir, nors pasiklysti sudėtinga, bet klaidžiojimo, beieškant tinkamo kelio per uolas, būtų pakankamai, o norint kirsti perėją per vieną dieną, tas laiko gaišimas visai nepageidautinas. Continue reading “Gyvenimas kalnuose”