Japonija. Pirma diena. Tokijas

Japonija. Pradžia

Nepamenu kaip tas likęs laikas prabėgo, bet už lango pasirodė žemė. Pradėjome leistis ir netrukus pasirodė aerouostas apsuptas žydinčių vyšnių. Tik labai greitai pro jas pralėkėm. Na nieko, tuoj galėsiu iš arčiau į jas pasižiūrėti. Pasų kontrolę praėjau be jokių klausinėjimų – padaviau pasą, įdėjo turistinę viza ir laisvas. Pasiėmiau bagažą ir einu per muitinės žalią juostą. Muitininkas pasiaiškina kokiu tikslu važiuoju, kiek ilgai busiu ir galiausiai pasiteirauja ar nevežu jokių uždraustų daiktų. Aišku, kad ne. O jis tada šypsodamasis paklausia ar žinau ką draudžiamą į Japoniją įvežti ? Na, nežinau, bet sakau, kadangi be drabužių nieko tokio nevežu, tai manau, kad neturėtų tie mano daiktai patekti į draudžiamųjų sąrašą. Jis dar kartą nusišypso, gražina pasą, palinki geros viešnagės ir praleidžia.

Naritos aerouostas randasi apie 60km nuo Tokijaus, tai reikia kažkaip nusigauti iki miesto. Pradžioje maniau važiuoti su traukiniu, o po to su metro, bet kažkaip apsidairęs aplinkui, supratau, kad tos mano kažkada turėtos mažos japonų kalbos žinios yra ryškiai nepakankamos, kad greitai susiorientuoti ir suprasti visą transporto sistemą, todėl nusipirkau autobuso bilietą, kuris brangesnis už traukinio ir veža ilgiau, bet užtat sustoja prie viešbučio, kuris randasi visai šalia man reikalingos vietos. Artimiausias autobusas buvo už 40min., tai buvo laiko apžiūrėti aerouostą.Šiaip niekuo jis ir neišsiskirtų iš jau mano aplankytų aerouostų, jei nebūtų tiek daug užrašų nesuprantamais ženklais. Atisėdau autobuse į pirmą eilę, kad geriau viską matyčiau, bet tik pradėjus jam judėti, užmigau. Visgi 40h be miego mane priveikė.

Kai atsimerkiau, jau buvome įvažiavę į miestą. Keistas pirmas įspūdis – aplink vien betonas, jokios žalumos, trijų aukštų greitkelis.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas
Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Saulė beveik nusileidusi ir aš pats dar negalutinai prabudęs, tai viskas tokioje migloje. Bet išsukus iš greitkelio ir “nusileidus” arčiau žemės, vaizdas truputi pasikeitė – ir medžių atsirado, gatvės pilnos žmonių, visgi gyvas miestas, netgi labai. Išlipau prie ANA viešbučio, išsitraukiu žemėlapį, bet nežinau į kurią pusę eiti. Gatvių pavadinimų nerasta, o saulė nusileidus, tai net nežinau kur pietūs/šiaurė ir kaip tą žemėlapį pasukti. Prie viešbučio buvo pilna taksistų, tai priėjau prie vieno, pasitikslinti ar teisinga kryptimi ruošiuosi eiti. Jis pažiūrėjo, bet negalėjo padėti, tai pabandė pasikviesti kitą taksistą, o tas žvilgt į mus, tik pakratė galvą, kad neis prie mūsų 🙂 Tada priėjo trečias ir pamojo ranka man reikalinga kryptimi.

Vėliau vaikštinėjant po miestus, nebuvo problemų orientuotis. Nors gatvių pavadinimus turi tik didesnės gatvės, bet žemėlapyje yra sužymėti svarbesni pastatai, viešbučiai, tai pagal juos ir susiorientuoji kur tu randiesi ir į kurią pusę eiti. O jei jau reikia ko nors pasiklausti, tai visada geriau kreiptis pradžioje japoniškai – sumimasen (atleiskite, atsiprašau), o tada jau galima ir angliškai klausti ko reikia. Mačiau, kaip jie nueidavo net neatsisukdami, kai į juos bandė kreiptis – excuse me.

Na eiti man netoli reikėjo, truputį paėjus pagrindine gatve, pasukau į šoną ir išsižiojau, nuo susižavėjimo.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Maža gatvelė pilna žmonių ir nenuostabu kodėl. Visa gatvė apsodintą vyšniomis, kuriuos žydi pačiame savo gražume. Nors buvo jau tamsu, bet gatvėje specialiai įrengtas apšvietimas apšviesti žiedus, dėl to viskas dar nuostabiau atrodė toje šviesoje. Tos gatvės pabaigoje ir buvo man reikalingas namas. Pasidėjęs daiktus, su draugais išėjome pavakarieniauti, tuo pačiu pavaikščiojome po vyšniomis.

Ropongi rajone, kuriame buvau apsistojęs, yra įsikūrę daug ambasadų, užsienio firmų atstovybių, be to čia pilną naktinių klubų į kuriuos iš viso miesto privažiuoja žmonių, tarp jų daug ir ne vietinių, tai gatvėse anglų kalba turbūt dažniau skambėjo negu japonų, todėl visai nesijautė, kad aš vaikštinėju Tokijo centre. Vakarieniavome suši restoranėlyje. Na pati suši kaip suši, skonis niekuo nesiskyrė nuo to, kokią esu valgęs už Japonijos ribų, bet pati vieta įdomi.Ji nelabai didelė, vidurį patalpos du vyrėjai ruošia patiekalus ir deda ant aplink juos besisukančios juostos. Patiekalai pateikiami skirtingų spalvų lėkštutėse. Kiekviena spalva turi savo kainą nuo ¥100 iki ¥400.

"Suši traukinys"
"Suši traukinys"

Tu sėdi prie to baro, imi tau patinkančią suši, o suvalgęs dedi tuščias lėkštutes šalia savęs į krūvelę, pagal kurių kiekį vėliau tau paskaičiuoja kainą. Labai patogu, kai nereikia žiūrėti į meniu ir galvoti ką tas ar anas hieroglifas reiškia, o čia viską matai prieš savo akis, tik imk ko nori 🙂 Prisivalgęs suši, dar pakilau į Mori Towers (¥1500), pažiūrėti į naktinį Tokiją iš viršaus. Hmm…nemažas miestelis, bus kur pasivaikščioti, o dabar miegoti..

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Japonija. Pradžia

Pasirodo praėjo jau trys mėnesiai nuo pirmos minties apie kelionę į Japoniją. Atrodo daug laiko, bet ko tais jis greitai prabėgo ir nesijaučiu dar pilnai pasiruošęs, nes laiko turėsiu savaitę, o norisi kuo daugiau pamatyti. Tokį metą kelionei išsirinkau neatsitiktinai, nes tikėjausi pataikyti nuvažiuoti per patį vyšnių žydėjimą, kuris šiemet dėl šalto oro truputį vėlavo ir buvo kaip tik prasidėjęs mano kelionės išvakarėse. Atrodo bent jau ta plano dalis pavyks.

Išaušo penktadienio rytas, liko kelios valandos iki važiavimo į aerouostą, o aš kaip visad dar nesusikrovęs daiktų, nors visą naktį turėjau – nemiegojau, bandydamas prisitaikyti prie vietinio laiko. Nesinorėjo ten nuskridus, porą dienų praleisti leisgyviu. Kraunuosi daiktus, stebiu teliką, nes visuomeninis transportas Toronte mąsto streikuoti ir jei prisiruoš, tai teks galvoti kaip nusigauti iki aerouosto. Oras puikus, metro su autobusais šiandien dar važiuoja, kas bus ryt man jau nebesvarbu, gali sau streikuoti 🙂
Aerouostas beveik tuščias, nes vidurdienį labai nedaug lėktuvų skraido, tai be jokių eilių priduodu savo bagažą ir belieka tik laukti skrydžio. Laikas kažkaip nepastebimai prabėga. Niekad dar nesu taip toli ir ilgai skridęs. Laukia 11000km ir 12h skrydis. Kaip nors išsėdėsiu, kur aš dingsiu 🙂
<…>
Stiuardese išdalino laikraščių..japoniškų. Šalia sėdintis japonas pasiėmė vieną, aš žvilgterėjau..taip…viską supratau 🙂 Bet nespėjau įsigilinti į “skaitymą”, nes tik pakilus lėktuvui, dauguma keleivių persėdo į kitas vietas, kur laisviau. Mano kaimynas irgi tai padarė, tai dabar ir aš galėsiu pabandyti išsitiesti ant dviejų sėdinių ir bandyti pamiegoti. Japonijoje buvo 1 nakties, tai būtų neblogai numigti pora valandų. Sunkiai sekasi. Už lango giedra, puikiai matosi žemė, tik nelabai ten kas įdomaus, nes skrendame virš stepių. Pagal žemėlapį tuoj turėtume priskristi kanadietiškus Rocky Mountains Albertoje, bet tuo metu kaip tyčia apsiniaukia ir nieko nebesimato.
<…>
Atrodo buvau nulūžęs trumpam, nes jau buvome pačiuose vakaruose ir apačioje pasirodė Aliaska – nežinau tiksliai virš kokios vietos skridome, matėsi tik snieguotos viršūnės. Gražus vaizdas iš viršaus, tik šiluma iš ten nedvelkia.

Aliaska

O toliau vanduo, vanduo…Ir jis tęsis iki pat galutinio tikslo ir gan ilgai, nes liko skristi dar 6h…Uf. Aš jau pavargau sėdėti..
Per teliką rodo National Geographic laidą apie Kubą. Nenuvažiavau į ten, tai bent ekrane pažiūrėsiu 🙂
Turėdamas laiko, sėdėjau prie savo kelionės planų ir bandžiau galutinai suderinti savo maršrutą. Buvau nusipirkęs traukinio bilietą savaitei, tai per tą savaitę ir norėjosi kuo daugiau pamatyti, bet kartu daug laiko neprarandant sėdint traukinyje. Atrodo jau viskas maždaug susistatė į savo vietas, pamatysiu kaip ten realiai man viską pasiseks realizuoti.

Japonija. Įžanga

2005 Sausis

Nuo pat rudens aš pradėjau galvoti, kaip čia nukeliauti iki Kubos. Perskaičiau krūvas atsiliepimų apie ją, prisipirkau kelionių vadovų, žiūrinėju bilietų kainas, mašinos nuomas ir pan. Bet taip jau gavosi, kad nepavyko susiderinti planų su kitais žmonėmis, o vienas nenorėjau į ten važiuoti. Jau maniau, kad ir vėl niekur neišvažiuosiu, bet tada prisiminiau, kad esu kažkada gavęs kvietimą apsilankyti vienoje šalyje, kuri jau seniai traukė mane. Dėl visą ko pasitikrinau ar vis dar galima apsilankyti svečiuose ir gavęs teigiamą atsakymą, sukroviau visą kubietišką literatūrą į dėžutę (manau greitai vėl prireiks) ir pasiėmiau … japonų kalbos vadovėlį, kad prisiminti bent jau tai ką kažkada buvau išmokęs.
Tai gi – ruošiesi į Kubą, o nukeliauji į visiškai priešingą pasaulio pusę – Japoniją. Vėl reikia pradėti iš pradžių – nauji planai, informacijos paieška ir t.t. Bet man patinka tai, dėl to su malonumu to ir griebiuosi.

Rugsėjo 11 diena. Happy Valley

hmm…Happy Valley…nors gal tikrai happy…
Taip vadinasi miestelis, kuriame praeitą savaitę teko praleisti dvi paras.
Viskas prasidėjo taip nekaltai. Atsikeliu antradienį ryte Kopenhagoje, tiesa truputi per anksti, nes vakare maniau jog lėktuvas iš Kopenhagos i Torontą išskrenda 9:40 ir tik atsikėlęs pažiūrėjau į  bilietus, o ten parašyta 10:40. Aišku geras laikas tikrintis skrydžio laiką, kai iki jo lieka kelios valandos…Ne kurie asmenys jau mane žadėjo mušti, kad per anksti teko keltis, bet viskas į gerą – bent vieną kartą per metus nevėlavau į lėktuvą, ir aš, ir bagažas patekom į lėktuvą laiku.

Į lėktuvą pasiėmiau tik knygą ir šiltesnius marškinius, jei kartais kondicionierius bus per daug atsuktas. Na bet sėdėjau pietinėje pusėje, tai šaltą nebuvo, bet ir užmigti negalėjau,  užtat skrendant virš Grenlandijos nebuvo nei vieno debesėlio, tai gražu buvo pamatyti ledynus. Tik įdomu pasidarė kodėl ji vadinasi Green-land, nes matėsi tik balti ledynai ir pilkos uolos…

Išbuvus ore 6h (išviso skrydis turėjo trukti apie 8h) praneša, kad turim nusileisti. Šiaurės Amerikos oro erdvė uždaryta.
Daugiau niekas nieko neaiškino kas vyksta. Pradėjom leistis. Išlindome iš debesų, apačioje matosi kažkokios upės (Čerčilio, čia jau vėliau žemėlapy susiradau) žiotys, apsuptų tokių nemažų kalniukų. Nematyti nieko panašaus į aerouostą. O jis ten pasirodo visai nemažas.

Tik nusileidę pravažiavom pro eilę naikintuvų, tai reikėjo suprasti, jog patekome į kažkokį karinį aerouostą. Šalia yra įsikūrusi NATO bazė, savo padalinius turi olandai, vokiečiai, prancūzai. Bet čia vėliau viskas išaiškėjo. Kol kas mūsų lėktuvas stovėjo ir niekas nežinojo ką veiksim toliau. Šiaip informacijos apie tai kas vyksta beveik nebuvo – tik vienai keleivei pavyko iš mobilaus(pas mane jis neveikė) prisiskambinti savo vyrui, tai sužinojome šiokias tokias naujienas. Beliko tik sėdėti ir laukti. Po kažkiek laiko nusileido dar vienas lėktuvas(Uzbekistano avialinijų). Be jo ir mūsų, dar stovėjo du amerikiečių ir vienas rusų lėktuvai.
Taip prasėdėjom dar apie 6 valandas. Vienu metu jau buvo atidarė duris, ir ruošėsi mus visus išsodinti iš lėktuvo, bet po to iš susisiekimo ministerijos gavo naujus nurodymus ir turėjome dar apie valandą sėdėti. Po kurios prasidėjo kažkoks judėjimas. Visas išsodinimas užtruko apie 2h. Mus išleido pirmus, tai kada išlipo paskutinis keleivis iš likusių lėktuvų, net neįsivaizduoju.

Iš lėktuvo vežė maždaug po 50 žmonių į vieną iš vokiečių angarų. Tada išaiškėjo kodėl taip ilgai trunka visas procesas  – visus krepšius iškraudavo ir patikrindavo kiekvieną daiktą…Kol praėjom visą tą kontrolę, spėjo ir sutemti. Nuvežė į tokį barą-klubą įrengtą šalia kareivinių – pavalgydino. Vienam kambary, buvo pastatyti apie 10 telefonų, kad galima būtų susiskambinti ir pranešti kas ten su mumis vyksta. Nors linijos tai juodai buvo užkrautos, jei iš kokio dešimto karto pavyksta kur nors prisiskambinti, vadinasi labai pasisekė.
Bet daugiausia laiko praleidome žiūrėdami telikus…na ką ten išvydome, buvo sunku patikėti jog žiūrime ne filmą tai kaip ir dauguma žmonių, negalėjom patikėti, kad tai viskas vyksta realiai, o jei dar pats nesedėtum kažkur tundroje tai iš vis žiūrėtum kaip į kokį filmą. Nors ir dabar rašydamas kažkaip netikiu ta realybe…

Po poros valandų nuvežė į nakvynės vietą. Nakvojome sporto salėje, kurioje buvo pristatyta sudedamų lovų, nors šiaip beveik visiems buvo vienodai, kur miegoti, svarbu kad galima būtų kažkur atsigulti.

Kas neturėjo, gavo po dantų šepetuką,pastos… Apskritai tai ten labai gerai mumis rūpinosi, neįsivaizduoju kas kitur darėsi, nes vienam aerouoste buvo nusileidę apie 40 lėktuvų, o Niufaundlende apskritai per porą valandų gyventojų skaičius padvigubėjo. Goose Bay buvo truputi geriau – gyventojų apie 7000 (be kareivių), o per visus penkis lėktuvus buvo apie 1000 žmonių.

Sekančią visą dieną prasėdėjome laukdami leidimo pakilti. Maždaug kas 2-3 valandas posėdžiaudavo valdžia, bet po kiekvieno pasitarimo tik gaudavom pranešimą, kad nieko naujo, ir toliau sėdi, valgai, žaidi pulą, žiūri teliką ir t.t. Atrodo viskas gerai, bet kuo toliau, tas laukimas vis labiau ėmė pradėti nusibosti.
Apie vidurdienį išdalino bazės žemėlapius ir kas norėjo, galėjo eiti pasivaikščioti po apylinkes. Oras buvo gražus – švietė saulė, bet pūtė gan stiprus vėjas ir temperatūra buvo tik apie 13C, visgi – apie 1000km šiauriau Toronto, kur tuo metu buvo 26C.
Keistą kai gali po karinę bazę vaikštinėti nieko netrukdomas, jokių tvorų(na aerouostas aptvertas) ar patrulių, vaikštai kaip po kokį kaimą ir viskas.

Naikintuvą tik tokį pavyko nufotkinti, nes visi kiti tuo metu kai vaikščiojau kažkur skrajojo.

O čia toks miškas aplinkui buvo. Eglės tokios plonos, samanos (baltos) ir pilna bruknių, tokių didelių, na aš jų ten atsivalgiau 🙂

Į vakarą išaiškėjo, kad išskrisime tik ryte, tai dar surengė ekskursija po miestelį, nuvežė iki prekybos centro, o po to tik laiko stumimas.

Ryte sodinimas į lėktuvą, vėl užtruko apie 2val. – kadangi sugriežtino kontrolę, buvo negalima prasinešti sulankstomu peiliuku, dar autobuse surinko visas nagų karpimo priemones, špylkas ir pan. Nors…va lietsargis niekam nekliuvo, tai žodžiu jei labai nori, tai vistiek gali i lėktuvą įsinešti ką nori, nors iš kitos
pusės mes ten vieną karta jau buvome perkratyti, tai gal truputį atlaidžiau į viską ir žiūrėjo.

Čia pakilus, matosi truputi bazė, kur priglausti buvome:

Keista tokia kelionė gavosi…