Įdomu, jog visiškai nebuvo jokių problemų prisitaikyti prie laiko. Tas 11h skirtumas visai nekankino, netgi atvirkščiai kažkaip keistai veikė – vakare gali vėliausiai eiti gultis, o ryte šeštą valandą, jau pasiruošęs keltis. Kas visai neblogai, nors pirmą rytą taip anksti prabudęs, vis bandžiau dar užmigti, kas gi keliasi taip anksti sekmadieniais. Bet taip ir nepavyko. Tai nusprendžiau pasivaikščioti aplink namus ir susipažinti su aplinka dienos šviesoje.
Buvo sekmadienio rytas, tai miestas atrodo dar miegojo. Bent jau aplinkinėse gatvelėse, nei žmonių, nei mašinų. Visiška priešingybė vakar vakarui. Bet vyšnios vis dar žydėjo 🙂 Padariau ratą aplink namus, dar kartą įamžinau sakuras ir grįžau namo.
Susitarėm su draugais, kada susitinkam, nes jie turėjo savų reikalų, o aš iškeliavau link imperatoriaus rūmų, kurie buvo ne taip ir toli – apie pusvalandis ėjimo. Artėjant link jų, prie kiekvienos sankryžos stovėjo po kelis policininkus. Eini pro juos, o jie tau pagarbą atidavinėja. Pamaniau negi jie taip iš toli imperatorių pradeda saugoti. Bet ten aplinkui visas kvartalas vyriausybinių įstaigų, tai jas ir saugo.
Priekyje pasirodė rūmus juosiantis kanalas.
Priešais rūmus auga “bonsai” parkas.
Na tie medžiai yra normalaus dydžio, bet iš toli juos pamačius pirmoji mintis apie bonsai buvo, nes tokia forma jų panaši.
Į pačių rūmų teritoriją galima patekti tik dvi dienas per metus – Sausio 2d.(Naujųjų metų proga) ir Gruodžio 23d.(per Imperatoriaus gimtadienį). Šiandien aišku nė viena iš tų dienų, tai į rūmus galima pažvelgti tik per kanalą. Na dar galima patekti į Rytinį pilies sodą. Įėjimas į jį nemokamas, bet, įeinant į sodą, tau duoda plastmasinę kortelę, kurią išeidamas turi gražinti. Taip ir nesupratau kokiu tikslu ji reikalinga.
Tai nebuvo pats gražiausias iš matytų sodų Japonijoje, bet jis kaip ir visi kiti labai kruopščiai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Neįsivaizduoju kiek laiko ir kiek žmonių tuos sodus prižiūri, bet per visą kelionę taip ir nepastebėjau, kad kas nors būtų jais užsiėmęs, lyg jie patys save apsižiūrėtų.
Aplink pilį ir pilies sode jau buvo nemažai žmonių(dauguma japonų) susirinkę. Einant tarp visų tų žmonių, užėjo kažkoks keistas jausmas, jog kažkas yra ne taip. Po to supratau kame reikalas – gi aš vos ne visą galvą už juos aukštesnis.Turbūt pirmą kartą gyvenime pasijutau aukštu :). Tiesa jaunesni japonai nėra jau tokie maži ir tarp jų ūgiu tikrai neišsiskirsi. Bet prie rūmų dauguma buvo vyresni žmonės, tai buvo visai malonu, kai jokios galvos tau netrukdo žvalgytis aplinkui.
Laikas greitai bėga, ir jau reikia grįžti namo. Maniau bandyti pareiti kitu keliu, bet apsičiupinėjęs kišenes, supratau, jog kažkur bevaikštinėjant apilink pilį, sugebėjau pamesti žemėlapį. Ką gi, tenka grįžti jau žinomu keliu pro tuos pačius, pagarbą atidavinėjančius, policininkus. Tik šį kartą kažkodėl jokios pagarbos nesulaukiau.
Po pietų išsiruošėm į pikniką į vieną iš parkų. Čia labai senos tradicijos rinktis į parkus stebėti vyšnių žydėjimo. Net yra žodis visam tam – hanami. Populiaresnėse vietose žmonės jau iš pat ankstyvo ryto ateina rezervuotis vietas po vyšniomis. Bet mes buvom tik keturiese, tai tikėjomės, jog kaip nors rasim vietos kur prisiglausti.
Važiavome metro, tai tuo pačiu gavau pamoką, kaip juo naudotis. Na ten viskas paprasta. Kainos skiriasi priklausomai nuo to kur važiuoji, bet paprasčiausia nusipirkti pigiausią bilietą už ¥160, o galutinėje stotelėj primokėti, jei reikia. Visos operacijos ir pirkimo ir primokėjimo daromos automatuose, su kuriais galima “susišnekėti” angliškai, todėl didelių problemų nekyla.
Mūsų tikslas buvo – Shinjuku Gyoen Garden. Išlipus iš metro, labai aišku į kurią pusę eiti, tiesiog plaukti su visa mase, nes dauguma žmonių traukia į tą pačią pusę. Ant parko tvoros užkabintas užrašas apie tai jog parko teritorijoje negalima gerti. Mes tik nusijuokėme, nes sunku įsivaizduoti japonišką pikniką, be alkoholio. Į parką įėjimas mokamas (¥100), prie kasų nusidriekusios didžiausios eilės, bet juda jos greitai, tai netrukus patenkame į parko vidų. Tą vaizdą reikia pamatyti. Tikėjausi išvysti daug žmonių, bet tiek…
Žemė visa nusėsta žmonių, ant takų “kamščiai” ir tas srautas juda nenutrūkstamai. Paėjus giliau į parką, žmonių truputi praretėjo, tai radom plotelį po vyšniomis. Buvo įdomu sėdėti ir begeriant vyną, stebėti kas vyksta aplink – vieni miega, kiti pietauja, treti kortom žaidžia, o nuo medžių kaip snaigės krenta vyšnių žiedai. Tik besileidžianti saulė privertė keltis ir judėti. Norėjome dar pasižvalgyti po parką, todėl teko pakuotis, kol nepradėjo varyti iš parko. Be to aš dar norėjau šviesoje pasivaikščioti po Shinjuku rajoną, kad nereiktų klaidžioti tamsoje be orientyrų.
Norėjau užsukti į Tokijo valdžios pastatą (Tokyo Metropolitan Government Building). Pakeliui praėjau pro Takashimaya Times Square, šalia kurio yra viena iš labiausiai apkrautų geležinkelių stočių Tokijuje. Piko valandomis ten tikriausia geriau nesimaišyti, nes kaip rašo, per dieną praeina apie 2 mln. žmonių. Išsukus iš pagrindinių gatvių, patenki į kažkokį miniatiūrinį pasaulį – siauros gatvelės, mažos mašinos, maži namai, nėra jokio šurmulio. Bet pradeda jau visai tempti, tai reikia paskubėti ir pakilti į vieną iš valdžios dangoraižių, į kurį pasikėlimas nemokamas.
Apžiūrėjau iš viršaus vietas, kurias šiandien aplankiau, dar pabandžiau įžiūrėti Fudži kalną, kuris turėtų matytis giedrą dieną, na bet jau ne diena, ir ne vakaras, o naktis. Kol buvau viršuje visiškai sutemo, o virš miesto tvyranti migla ar smogas, neleido visiškai žvalgytis aplink, tai teko leisti žemyn į gatvę pilną žmonių. Įdomu, čia kada nors šitam rajone galima pamatyti tuščią gatvę be minios žmonių ? Bet aš jau pavargau, reikia vilktis namo pailsėti, ryt išvykstu iš Tokijaus.
Deprecated: strpos(): Passing null to parameter #1 ($haystack) of type string is deprecated in /homepages/22/d91868948/htdocs/vilmis/root/blogas/wp-includes/comment-template.php on line 2512