Rugsėjo 11 diena. Happy Valley

hmm…Happy Valley…nors gal tikrai happy…
Taip vadinasi miestelis, kuriame praeitą savaitę teko praleisti dvi paras.
Viskas prasidėjo taip nekaltai. Atsikeliu antradienį ryte Kopenhagoje, tiesa truputi per anksti, nes vakare maniau jog lėktuvas iš Kopenhagos i Torontą išskrenda 9:40 ir tik atsikėlęs pažiūrėjau į  bilietus, o ten parašyta 10:40. Aišku geras laikas tikrintis skrydžio laiką, kai iki jo lieka kelios valandos…Ne kurie asmenys jau mane žadėjo mušti, kad per anksti teko keltis, bet viskas į gerą – bent vieną kartą per metus nevėlavau į lėktuvą, ir aš, ir bagažas patekom į lėktuvą laiku.

Į lėktuvą pasiėmiau tik knygą ir šiltesnius marškinius, jei kartais kondicionierius bus per daug atsuktas. Na bet sėdėjau pietinėje pusėje, tai šaltą nebuvo, bet ir užmigti negalėjau,  užtat skrendant virš Grenlandijos nebuvo nei vieno debesėlio, tai gražu buvo pamatyti ledynus. Tik įdomu pasidarė kodėl ji vadinasi Green-land, nes matėsi tik balti ledynai ir pilkos uolos…

Išbuvus ore 6h (išviso skrydis turėjo trukti apie 8h) praneša, kad turim nusileisti. Šiaurės Amerikos oro erdvė uždaryta.
Daugiau niekas nieko neaiškino kas vyksta. Pradėjom leistis. Išlindome iš debesų, apačioje matosi kažkokios upės (Čerčilio, čia jau vėliau žemėlapy susiradau) žiotys, apsuptų tokių nemažų kalniukų. Nematyti nieko panašaus į aerouostą. O jis ten pasirodo visai nemažas.

Tik nusileidę pravažiavom pro eilę naikintuvų, tai reikėjo suprasti, jog patekome į kažkokį karinį aerouostą. Šalia yra įsikūrusi NATO bazė, savo padalinius turi olandai, vokiečiai, prancūzai. Bet čia vėliau viskas išaiškėjo. Kol kas mūsų lėktuvas stovėjo ir niekas nežinojo ką veiksim toliau. Šiaip informacijos apie tai kas vyksta beveik nebuvo – tik vienai keleivei pavyko iš mobilaus(pas mane jis neveikė) prisiskambinti savo vyrui, tai sužinojome šiokias tokias naujienas. Beliko tik sėdėti ir laukti. Po kažkiek laiko nusileido dar vienas lėktuvas(Uzbekistano avialinijų). Be jo ir mūsų, dar stovėjo du amerikiečių ir vienas rusų lėktuvai.
Taip prasėdėjom dar apie 6 valandas. Vienu metu jau buvo atidarė duris, ir ruošėsi mus visus išsodinti iš lėktuvo, bet po to iš susisiekimo ministerijos gavo naujus nurodymus ir turėjome dar apie valandą sėdėti. Po kurios prasidėjo kažkoks judėjimas. Visas išsodinimas užtruko apie 2h. Mus išleido pirmus, tai kada išlipo paskutinis keleivis iš likusių lėktuvų, net neįsivaizduoju.

Iš lėktuvo vežė maždaug po 50 žmonių į vieną iš vokiečių angarų. Tada išaiškėjo kodėl taip ilgai trunka visas procesas  – visus krepšius iškraudavo ir patikrindavo kiekvieną daiktą…Kol praėjom visą tą kontrolę, spėjo ir sutemti. Nuvežė į tokį barą-klubą įrengtą šalia kareivinių – pavalgydino. Vienam kambary, buvo pastatyti apie 10 telefonų, kad galima būtų susiskambinti ir pranešti kas ten su mumis vyksta. Nors linijos tai juodai buvo užkrautos, jei iš kokio dešimto karto pavyksta kur nors prisiskambinti, vadinasi labai pasisekė.
Bet daugiausia laiko praleidome žiūrėdami telikus…na ką ten išvydome, buvo sunku patikėti jog žiūrime ne filmą tai kaip ir dauguma žmonių, negalėjom patikėti, kad tai viskas vyksta realiai, o jei dar pats nesedėtum kažkur tundroje tai iš vis žiūrėtum kaip į kokį filmą. Nors ir dabar rašydamas kažkaip netikiu ta realybe…

Po poros valandų nuvežė į nakvynės vietą. Nakvojome sporto salėje, kurioje buvo pristatyta sudedamų lovų, nors šiaip beveik visiems buvo vienodai, kur miegoti, svarbu kad galima būtų kažkur atsigulti.

Kas neturėjo, gavo po dantų šepetuką,pastos… Apskritai tai ten labai gerai mumis rūpinosi, neįsivaizduoju kas kitur darėsi, nes vienam aerouoste buvo nusileidę apie 40 lėktuvų, o Niufaundlende apskritai per porą valandų gyventojų skaičius padvigubėjo. Goose Bay buvo truputi geriau – gyventojų apie 7000 (be kareivių), o per visus penkis lėktuvus buvo apie 1000 žmonių.

Sekančią visą dieną prasėdėjome laukdami leidimo pakilti. Maždaug kas 2-3 valandas posėdžiaudavo valdžia, bet po kiekvieno pasitarimo tik gaudavom pranešimą, kad nieko naujo, ir toliau sėdi, valgai, žaidi pulą, žiūri teliką ir t.t. Atrodo viskas gerai, bet kuo toliau, tas laukimas vis labiau ėmė pradėti nusibosti.
Apie vidurdienį išdalino bazės žemėlapius ir kas norėjo, galėjo eiti pasivaikščioti po apylinkes. Oras buvo gražus – švietė saulė, bet pūtė gan stiprus vėjas ir temperatūra buvo tik apie 13C, visgi – apie 1000km šiauriau Toronto, kur tuo metu buvo 26C.
Keistą kai gali po karinę bazę vaikštinėti nieko netrukdomas, jokių tvorų(na aerouostas aptvertas) ar patrulių, vaikštai kaip po kokį kaimą ir viskas.

Naikintuvą tik tokį pavyko nufotkinti, nes visi kiti tuo metu kai vaikščiojau kažkur skrajojo.

O čia toks miškas aplinkui buvo. Eglės tokios plonos, samanos (baltos) ir pilna bruknių, tokių didelių, na aš jų ten atsivalgiau 🙂

Į vakarą išaiškėjo, kad išskrisime tik ryte, tai dar surengė ekskursija po miestelį, nuvežė iki prekybos centro, o po to tik laiko stumimas.

Ryte sodinimas į lėktuvą, vėl užtruko apie 2val. – kadangi sugriežtino kontrolę, buvo negalima prasinešti sulankstomu peiliuku, dar autobuse surinko visas nagų karpimo priemones, špylkas ir pan. Nors…va lietsargis niekam nekliuvo, tai žodžiu jei labai nori, tai vistiek gali i lėktuvą įsinešti ką nori, nors iš kitos
pusės mes ten vieną karta jau buvome perkratyti, tai gal truputį atlaidžiau į viską ir žiūrėjo.

Čia pakilus, matosi truputi bazė, kur priglausti buvome:

Keista tokia kelionė gavosi…