Coast To Coast

Oklendo centras nėra toks didelis, jį per kokį pusvalandį galima ratu apeiti, tai reikėjo sugalvoti ką tokio čia nuveikus per likusią dienos dalį. Užėjus į informacijos centrą (i-Site)susiradau brošiūrą su “Coast to Coast” (“Nuo kranto iki kranto”) tako planu ir nusprendžiau jog reikia pasimankštinti.

* * *

i-Site apskritai labai naudinga apsilankyti, nes ten galima ne tik gauti informacijos apie tai ką galima apžiūrėti mieste, bet ir užsisakyti ekskursijas, išsinuomoti mašiną ar susirasti kur pernakvoti. Darbuotojai patys perskambina firmas ir viešbučius, tai tau tik belieka rinktis ko tu nori. Ofisus turi turbūt visuose turistų labiau lankomose vietose, tai nebaisu važiuoti net ir į nepažįstamą vietą, žinant jog rasi kas gali padėti. Na tik mažesniuose miesteliuose darbo laikas yra trumpesnis.

* * *

Nors orelis ne pats geriausias pasitaikė pasivaikščiojimui, nes kartais visai stipriau palydavo, tai pakeliui užsukau į Oklendo muziejų, tikėdamasis jog lietus aprims, tuo pačiu ir šiek tiek su Naujosios Zelandijos istorija susipažinti. Nes dar aerouoste bešnekant su muitininke, ji paklausė, ką aš žinau apie NZ, tai teko prisipažinti jog be gražių vaizdų atvirukuose aš daugiau nelabai ką ir žinau.
Auckland Museum / Oklendo muziejus
Muziejus įsikūręs Domain parke, ant kalvos, nuo kurios matosi visas miestas. Bilietų į muziejų nėra, bet kad įeiti, reikia paaukoti kažkiek ir rekomenduojama minimali suma yra 5$, kurią dažniausiai visi ir sumoka. Nesupratau kodėl taip padaryta, galbūt kad nereiktų mokesčių mokėti. Bet tai labai klaidina lankytojus, ypač blogiau mokančius angliškai ir manančius jog muziejus nemokamas, o tas aukojimas kaip ir savanoriškas. Na aš nesiaiškindamas susimokėjau tai ko prašo ir patekau į vidų.

Pilnas muziejaus pavadinimas yra Oklendo Karo Memorialinis Muziejus (Auckland War Memorial Museum) ir buvo įkurtas karių, žuvusių per I-ąjį Pasaulinį karą, atminimui, bet vėliau po truputi plėtėsi ir dabar didelė dalis muziejaus skirta NZ istorijai, eksponuojama nemažai maorių ir kitų Polinezijos tautų dirbinių. Man vis dar pilnam įspūdžių po Afrikos, buvo truputi keista matyti tokį didelį skirtumą tarp Afrikos tautų dirbinių ir tai ką darydavo Ramiojo vandenyno gyventojai. Atrodo tie patys laikai, bet maorių ir namų apyvokos daiktai, ir ginklai labiau išdirbti ir visi drožiniai taip skiriasi savo kokybe ir išraiškingumu.
Auckland Museum / Oklendo muziejus
O dar viena iš didesnių muziejaus skyrių, buvo skirta NZ faunai. Čia pirmą kartą pamačiau kivi, nors ir iškamšą 🙂
Auckland Museum, Little spotted kiwi / Oklendo muziejus, Mažasis dėmėtas kivis
Visos muziejaus nuotraukos čia.

Per kelias prabūtas valandas muziejui, oras labai nepasikeitė. Supratau jog pirmas mano pirkinys Naujoje Zelandijoje bus lietsargis, nes kartais atrodo ramus lašnojimas, kuris visai nemaišytų, pavirsdavo į tokį dušą, kad tik belikdavo ieškoti didesnio medžio. Taip besislapstydamas pasiekiau Eden (maoriškai – Maungawhau) kalną. Po Sky bokšto, tai aukščiausia vieta Oklende. Kaip visi kalnai Oklendo apylinkėse, tai yra seniai išsiveržęs ugnikalnis, bet ne taip seniai studentai buvo pajuokavę balandžio pirmosios – krateryje anksti ryte padegę krūvą padangų, tada paskambino į pagrindines radijo stotis ir pranešė jog tuoj išsiverš ugnikalnis, galiausiai visas miestas buvo panikoje, kelių tūkstančių aplinkinių namų gyventojai buvo evakuoti, kol galiausiai suprato jog tai pokštas.
Pats kalnas visada pilnas žmonių, nes nuo ten gerai matosi visas miestas į visas puses, tai turbūt visas turistines grupes ten užveža ir ypač populiarus per saulėtekį ir saulėlydį, kai dangus paprastai būna labai gražus (jei nelija :).
Mt Eden Maungawhau

Na ir mano pasivaikščiojimo pabaigoje pasiekiau Cornwall parką.
Cornwall Park / Cornwall ParkasKurio centre yra dar vienas ugnikalnis, vadinamas One Tree Hill (Vieno medžio kalnas) arba
Maungakiekie (kiekie kalnas). Kai tik buvo pradėjęs kurtis Oklendas, ant to kalno augo vienintelis medis, nuo ko ir kilo angliškas pavadinimas – One Tree Hill. XIXa vidury jis buvo nukirstas baltaodžio, tik nesutariama ar dėl vandalizmo, ar tiesiog malkoms, ir vėliau ten išaugusi pušis, jau pačių maorių nukirsta, nes jų manimu tai buvo europiečių dominavimo simbolis, kadangi pušis nėra Naujajai Zelandijai naturalus medis. Tai dabar baigia prigyti naujas pavadinimas – No(ne) tree hill (kalnas be medžio).

Cornwall parkas dar nėra viso “Coast to Coast”tako pabaiga, bet manau per tokį orą aš ir taip daug nukeliavau, tai šiandienai jau užteks.

Kia Ora

Skrydis iš Seulo buvo šiek tiek trumpesnis, nei maniau – ne 12, bet tik 10.5h 🙂
Nors reiktų dar pridėti mažiausiai bent valandą, kurią praleidau aerouoste Oklende, kol mane muitininkai įleido į šalį. Ir iki muitininkų dar irgi ilgas kelias buvo, nes gal 5 kartus vis kam nors prireikdavo patikrinti mano pasą pakeliui. O muitininkai pasirinktinai pasirenka aukas ir iškrato kuprines. Jie labai griežtai žiūri, kad neįsivežti jokių vaisių, mėsos produktų. Prieš patenkant į muitininkų teritoriją, dar yra pastatyta šiukšlių dėžė, kur galima atsikratyti visų neleistinų daiktų, o vėliau jau jei ras ką nedeklaruoto, tai gresia nemažos baudos.
Aš tai visai nenustebau, jog mane sugalvojo patikrinti, nes muitinės deklaracijoje reikia nurodyti visas šalis, kuriose esi buvęs per paskutines 30 dienų, o pas mane ten nemažas sąrašiukas Afrikos šalių susidarė, tai jau buvau nusiteikęs kratai. O iškraustė viską iki paskutinio daikčiuko, bet viskas gan ramiai be jokios įtampos praėjo – muitininkė užsidėjusi gumines pirštines traukia iš kuprinės kojines, apatinius ir tuo pačiu šnekamės apie orą 🙂 Galiausiai dar batus patikrino ar jokių bacilų nevežu ir viskas buvo baigta. Po to turėjau darbelio, kad viską atgal susipakuoti, bet su tos pačios muitininkės pagalba, tai neilgai truko ir buvau laisvas.

Naujoji Zelandija. Oklendas. Sushi-kebabaiTik išėjus į laukimo salę, galima pagalvoti jog lauke labai šilta, nes visi su trumpomis rankovėmis, šortais, na bet lauke man kažkaip šilta nepasirodė, nors saulė ir švietė, bet buvo toks vėjas, jog teko vėl apsivilkti šiltesnius rūbus. O dar kai karts nuo karto vis palydavo, tai visai lietuvišką vasarą priminė.

Pirmą dieną pravaikščiojus po miestą, kažkas keisto buvo ir tik į vakarą pamatęs juodą žmogų, supratau, jog aplink vien balti žmonės. Na daug azijiečių – korėjiečių, japonų, kiniečių ir kaip nebūtų keista – turkų. Eini gatve ir matai iškabas – suši, kebabai, suši, kebabai,…Bet po tokio Keiptauno, tai malonumas dieną/naktį vaikštinėti po miestą, kai nereikia žvilgčioti pro petį ar niekas ten tavęs nesekioja ir nesikėsina į kuprinę.