Pabudau vėl anksti, bet oras už lango visiškai nevyliojo keltis…lijo. Dar prieš važiuojant į Japoniją, stebėjau kokį orą žadą, ir taip tikėjausi kad jie klysta dėl to lietaus. Deja. Apsiverčiau ant kito šono dar pamiegoti. Tik vienu metu pradėjau sapnuoti, jog kažkas pradėjo judinti lovą. Ir taip įkyriai, kad galiausiai pramerkiau akis. Lova toliau juda. Dėl visą ko apsidairiau aplink, bet kambaryje nieko nėra ir niekas tos lovos nejudina. Dar po akimirkos, kai tas siūbavimas visiškai išblaškė miegus, o koridoriuje per garsiakalbį kažką pradėjo pranešinėti, supratau, kad tai žemės drebėjimas. Na kitą kartą jau iškart žinosiu, ką reiškia siūbuojančios lovos sapnuose 🙂 Dabar beliko tik cunami pamatyti.
Gaila, jog drebėjo tik žemė. Galėjo truputi padrebinti ir debesis, kad greičiau tas lietus baigtųsi. Bjaurus oras, tai neskubėdamas papusryčiavau ir iškeliavau į miestą. Pirmiausia reikėjo pasiimti Japan Rail Pass.
Traukiniu keliauti Japonijoje yra brangu, bet užsieniečiai gali nemažai sutaupyti nusipirkę JR pasą. Pasas parduodamas tik už Japonijos ribų, ir užmokėjęs pinigus, pačio paso negauni, atsiunčia tik sąskaitą apie apmokėjimą už bilietą. Atvykus į šalį, reikia nueiti į JR ofisą su ta sąskaita ir pasu, kuriame turi būti įdėta turistinė viza, pasakai nuo kurios dienos pradėsi važinėti traukiniais ir gauni JR pasą. Su juo gali eiti į kasą ir rezervuotis bilietą norimam traukiniui, kuris važiuoja JR linijomis. Japonijoje yra nemažai privačių geležinkelių ir ten jau reiktų pirkti atskirus bilietus. JR pasas galioja ir vietiniams ir greitiesiems(shinkansen) traukiniams, išskyrus greičiausią “Nozomi” traukinį. JR pasai yra dviejų tipų – “žalias” (green) ir įprastas(ordinary). Turint “žalią” JR pasą atseit gauni patogesnias sėdines, daugiau vietos kojoms, bet kad tos vietos įprastam vagone daugiau negu reikia, ir mokėti ¥37800 už “žalią” JR pasą vietoj ¥28300, tikrai neapsimoka (čia kainos vienos savaitės JR pasui).
Pasiėmiau tą pasą, užsirezervavau vietą traukiniui po pietų ir išlindau iš stoties, tikėdamasis, kad jau nebelis. Optimistas. Pila dar stipriau ir net nesiruošia nustoti. Et..:/
Kadangi po miestą tokiu oru vaikštinėti jokio malonumo, tai nuvažiavau iki Akihibara rajono, kur daug visokių elektronikos parduotuvių, bet kainos kažkuo labai nesužavėjo, gal būt dėl to kad nelabai ko nors konkretaus ieškojau, o ir tingėjau užsiiminėti valiutų konvertavimais. Beje, pradėjus lyti, prie kiekvienos parduotuvės įėjimo atsiranda maišiukai lietsargiams, kad įėjęs į vidų, ten nesitaškytum. Na ir pačiam patogu, jog nereikia to šlapio daikto laikyti.
Galiausiai nusibodo slampinėti ir patraukiau link namų, dar užsukdamas į Sony Building, kur galima pažiūrėti ir išbandyti ką Sony šiuo metu pardavinėją ir ką ruošiasi artimiausiu metu išleisti į rinką. Viršutiniuose aukštuose įrengta salė įvairiems renginiams, kavinė, restoranas, tai geriausia pakilti iki šešto aukšto ir po to einant per kambarius po truputį leidiesi žemyn. Man tai labiausiai patiko Aibo – robotas-šuniukas.
Pasirodė visai protingas žaisliukas – supranta balsu ištartas komandas, reaguoja į glostymą, atneša numestą “kaulą” ir t.t. Aš ten su juo beveik visą laiką ir pražaidžiau, kol pastebėjau, jog laikas lėkti. Net gaila išsiskirti buvo 🙂
Laikas, kurio atrodo tiek daug buvo, kažkur staigiai išgaravo, teko truputį pabėgioti, kad greičiau nulėkti namo ir susipakuoti kuprinę. Nusprendžiau pasitikėti orų prognoze ir nesiimti striukės ir kitų šiltesnių rūbų. Gal labiau ne dėl to tikėjimo, bet tingėjimo viską ant kupros tempti.
Dar spėju užkąsti ir į kelionę. Iki geležinkelio stoties netoli, bet norėjosi anksčiau nuvažiuoti, kad neskubant susirasti man reikalingą traukinį, nes stotis gan didelė.
Kad patekti į peroną, kaip ir metro, reikia praeiti pro automatinius praėjimus. Įkišu aš savo bilietą – raudona šviesa…gražina bilietą. Hmm… Nueinu prie kito – tas pats. Apsidairiau aplink, ir pamatęs artimiausią kontrolierių, nueinu link jo. Parodau bilietą, o jis paprašo jog parodyčiau ir JR pasą. Supratau, kad bilietų, išduotų su JR pasu, tie automatiniai praėjimai nesupranta, ir reikia eiti pro kontrolierius, kad jie dar patikrintų ir tavo JR pasą.
Važiuoti tereikėjo apie 80km, tai nespėjau aš per daug patogiai įsitaisyti, kai jau reikėjo lipti lauk. Pravažiuoti savo sustojimą yra sunku – vagone yra tablo, kur japoniškai ir angliškai rašomas sekančio sustojimo pavadinimas. Tą patį praneša ir balsu. Bet apskritai tai užtenka laikrodžio, kad žinoti kada išlipti, nes traukiniai labai tiksliai važinėja pagal tvarkaraštį.
Važiuoju į Hakone nacionalinį parką, kuris randasi Fudži kalno papėdėje. Shinkansen nuveža iki tokio miestelio – Odawara, iš kurio dar apie valandą reikėjo važiuoti autobusu. Bevažiuojant traukiniu, prisiminiau jog visiškai neturiu grynų, kad užsimokėti už nakvynę. Tai tik išlipęs Odawaroje pradėjau ieškoti bankomatų. Išbandžiau gal tris stotyje, bet nei vienas su manim nenorėjo bendrauti. Išėjau iš stoties. Vis lyja. Brr… Bet toli eiti nereikėjo, nes vos ne ant pirmo kampo radau kažkokį bankomatą, kuris patenkintas priėmė kortelę. Vėliau stengiausi iš anksto apsižiūrėti, kad nelikti su tuščia pinigine, nes su kortele, ypač nuošalesnėse vietose galima turėti problemų. O kad nežaisti loterijos – nuskaitys, nenuskaitys tavo kortelę bankomatas – geriausia užeiti į artimiausią paštą, kuriuose yra bankomatai priimantys užsienietiškas korteles.
Apsirūpinęs pinigais grįžau į stotį, nes reikėjo nusipirkti bilietą autobusui. Tiksliau pirkau Hakone Weekday Pass (¥3410), kuris galioja dvi dienas ir su juo gali važiuoti autobusais, vietiniu traukiniu, laivu, keltuvais, gauni nuolaidas muziejuose ir t.t.
Autobuso sustojimas prie pat išėjimo iš stoties ir važinėja kas 10 min., tai ilgai laukti nereikėjo. Prieš kelionę, žiūrinėdamas žemėlapius, niekaip nesupratau kodėl ten taip ilgai reikia važiuoti, nes atrodo viskas šalia. Kai pradėjom važiuoti paaiškėjo, kad niekur ten nenuskubėsi, nes visas kelias eina per kalnus. Turėtų gražu būti, bet per lietų ir temstant nieko nebesimatė. Nesinorėjo tik pravažiuoti savo sustojimo. Bevažiuojant visiškai sutemo, o pagal laiką, jau turėčiau beveik vietoje būti. Nuėjau prie vairuotojo su planu, kuriame buvo japoniškai parašytą, kur man reikia išlipti. Pasirodė, kad laiku paklausiau, nes autobusas kaip tik ir stovėjo mano sustojime. Visai šalia už kampo buvo mano nakvynės vieta – Moto-Hakone Guest House. Tai nedidelis viešbutukas, kuriame gal tik 5 kambariai. Tai pačiai šeimai, dar priklauso ir hostelis, bet ten nebuvo vietų, tai teko pasirinkti kambary šitame, kuris yra vienas iš pigesnių japoniško tipo viešbučių – ryokan.
Norėjosi išbandyti tradicinį ryokan, bet pamačius jų kainas, noras praėjo. Na, gal kada nors…Užpildžiau registracijos kortelę, šeimininkas pasidarė paso kopiją, nes prieš mėnesį Japonijos vyriausybė priėmė nutarimą, jog viešbučiai turi daryti visų apsistojančių užsieniečių dokumentų kopijas.
Vienvietis kambarys kainavo ¥5250 + ¥840 už pusryčius, jei nori. Įėjus į viešbutuką reikia nusiauti batus ir palikti prie lauko durų. Viduje vaikštoma basomis. Nors nelabai ten kur pavaikščiosi, nes yra tik du aukštai – pirmam aukšte virtuvė/valgomasis, vonia, dušas, o antrame – svečių kambariai. Pats kambariukas irgi nedidelis. Lovos nėra, tik matracas ant grindų, sieninė spintelė ir vienintelis baldas – nedidelis arbatos staliukas. Na nakvynei nieko daugiau ir nereikia.
Išsipakavau ir pajutau jog skrandis reikalauja, jog jį pamaitinčiau. Einant nuo autobuso sustojimo, nesimatė jokios įstaigos, kur būtų galima užkąsti. Teko paklausti šeimininko, kuris nusivedė mane iki gatvės ir parodė tolumoje ant kalniuko žiburėlį, kur turėjau rasti rāmen restoranėlį. Tai greitai pagaminamas maistas, kuris kažkada atkeliavo į Japoniją iš Kinijos.
Žiburėlis pasirodė ne taip ir toli. Viduje sutikau savo kaimynus iš viešbučio, sėdinčius prie baro ir stebinčius kaip gamina jiems maistą. Greit ir aš sulaukiau savo eilės. Neskubėdamas valgau ir stebiu lietų už lango, tikėdamasis geresnės dienos rytoj…