Japonija. Penkta diena. Kioto

Ketvirta diena. Hakone

Nors kambarys buvo keturvietis, bet ryte pasirodė jog nakvojome penkiese. Naktį dar patalpino du japonus. Kai lovų nėra, tai ten ir daugiau žmonių sutilptų. Italai atsikėlė anksčiausiai ir iškeliavo į gretimą miestą – Narą, o aš laukiau aštuntos valandos, kol įjungs karštą vandenį. Tokios jau hostelio taisyklės buvo, kad netrukdyti kitiems miegoti ir nelįsti į dušą 6 ryto. Man skubėti nebuvo kur.

Langai buvo uždaryti ir negalėjau matyti koks oras už lango, nesinorėjo labai ten trankytis ir prižadinti miegančius, tai leidausi žemyn ir galvojau kas ten manęs laukia už durų. Išeinu į lauką, o ten nei vieno debesėlio. Pagaliau ta žadėta saulė 🙂 Dabar tik beliko papusryčiauti iki pilnos laimės. Aplinkui dar viskas buvo uždarytą, tai patraukiau vėl į stotį kur galima visko rasti. Šalia jos pastebėjau paštą. Žinosiu kur galima bus kreiptis, pritrūkus pinigų.

Kioto dar prieš 150 metų buvo Japonijos sostinė ir buvo ja virš tūkstančio metų. 1200-ųjų sostinės įkūrimo metinių proga ir buvo pastatyta nauja stotis. Vakare, kai per lietų ėjau nepakeldamas galvos, net nepastebėjau kokia ji didžiulė. Tiesa, ten tam pastate yra ne tik stotis, bet ir viešbutis, ir koncertų salė, pilna parduotuvių ir restoranų. Pačiam centre, ties pagrindiniu įėjimu, pastatas yra tuščiaviduris, o palei lubas (būtų koks 15-as aukštas), įrengtas takas, nuo kurio gali stebėti apačioje pasilikusį “skruzdėlyną” – skubančius japonus į darbą ir jiems besimaišančius niekur neskubančius turistus.

Japonija. Kioto. Traukinių stotis
Japonija. Kioto. Traukinių stotis

Nusileidęs žemyn, apėjau stotį iš kitos pusės, kur nustebau atradęs “viešbutį”. Pradžioj pamačiau vieną žmogų pasitiesusį kilimėlį ir ramiai sau miegantį, po to žiūriu, jog po kiekviena arka kažkas įsitaisęs. Šalia tvarkingi lagaminai padėti. Gal ir man reiktų taip įsikurti sekančią naktį ? 🙂 Tyliai praėjau pro juos ir užsukęs už kampo grįžau į miesto šurmulį.

Kadangi reikalas privertė užsukti į vieną vietą, tai truputį apie ją, t.y. tualetus. Dar ruošdamas kelionei ir beskaitant forumus, vis atkreipdavau dėmesį į keistas diskusijas apie japoniškų tualetų ypatumus ir niekaip nesupratau, ko jie ten tokie ypatingi. Viešuose tualetuose dažniausiai yra įrengti vakariečiams nelabai ir matyti, o mums ne tokie ir svetimi klozetai grindų lygyje www.japan-guide.com/e/e2003.html.

Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais
Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais

Bet dažniausiai bent ant vienos kabinos bus matyti užrašas “Western style”, kur galima rasti įprastą klozetą. Tualete nerasite popieriaus. Tiesa, kai kur prie įėjimo būna automatas su parduodamais servetėlių pakeliais, bet kai sėdint kabinoje ir apsidairius pamatai jog nėra popieriaus, jau truputi sudėtinga eiti kažką pirkti. Gerai kad gatvėse dažnai galima matyti dalinamus servetėlių pakelius, tai visai naudinga tokį pasiimti ir turėti kišenėje.
Viešbučiuose ar japonų namuose rasite visišką priešingybę viešiems tualetams. Ten bus įprastos formos klozetas, bet su įrengta bide, ir su visu valdymo pultu, kuriuo galima reguliuoti šildymą, kas būtų ne per šaltą sėdėti, vandens srovės ir džiovinimo stiprumą. Instrukcijos visam tam nereikia, nes gan aiškiai sužymėta ką koks mygtukas reiškia.

Taigi Kioto. Nors miestas ne vieną kartą buvo nukentėjęs nuo karų, gaisrų, žemės drebėjimų, čia galima rasti apie 2000 budistų ir šintoistų šventyklų, dėl kurių dauguma čia ir traukia. Tos šventyklos Kioto išgelbėjo ir per antrą pasaulinį karą, kai amerikiečiai dėl jų išbraukė miestą iš galimų atominės bombos taikinių. Aišku per kelias dienas neįmanoma visko apžiūrėti, nors iš kitos pusės jau būtų ir per daug. Dauguma lankytinų vietų išsidėstę palei miesto pakraščius, tai šiandien nusprendžiau apeiti rytinę pusę. Pažiūrėjau į vakar gautą miesto transporto žemėlapį. Kioto yra dvi metro linijos, bet geriausia naudotis autobusais. Yra keli maršrutai, kurie praveža šalia pagrindinių įdomesnių objektų. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja ¥220, metro – ¥200-¥320 priklausomai nuo atstumo, bet galima nusipirkti dieninį autobuso bilietą už ¥500, arba autobuso ir metro kartu – ¥1200. Aš žvilgtelėjęs į miesto planą, nusprendžiau, jog neapsimoka man ieškoti autobuso, nes visos mane dominusios vietos randasi visai nedideliais atstumais viena nuo kitos, tai bus paprasčiau pasivaikščioti, nei ieškoti autobusų sustojimų.

Pirmiausia užsukau į arčiausiai stoties besančią Sandžusangendo(Sanju-sangen-do) šventyklą, garsią 1001 Kannon (gailestingumo deivės) statulomis, išdrožtų XII-XIII a. iš japoniško kipariso ir padengtų auksu.

Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla
Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla

Centre “sėdi” maždaug 3 metrų aukščio pagrindinė statulą, o jai iš kiekvieno šono sustatyta po 500 žmogaus dydžio (~170cm) statulų. Tokia įspūdinga armija. Nekeista jog visam šitam gėriui patalpinti yra pastatytas ilgiausias (~120m) medinis pastatas Japonijoje. Tik nuotraukų nebus iš ten, nes tai vienintelė iš mano aplankytų vietų, kurios viduje nebuvo galima fotografuoti.

Sekanti – Kijomizu (Kiyomizu) šventykla. Aiškiai ėjau ne pagrindiniu, per kapines vedančiu, taku, nes pakeliui beveik nesutikau žmonių. Bet priekyje tolumoje mačiau savo tikslą, tai nelabai ir pergyvenau.

Japonija. Kioto. Kapinės
Japonija. Kioto. Kapinės

Tai vieną iš senesnių budistų šventyklų, 780-ais metais pastatyta ant iš rytinės pusės miestą supančių kalvų ir garsi savo medine terasa, nuo kurios atsiveria Kioto panorama.

Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla
Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla

Pats šventyklos pavadinimas išvertus reiškia – tyras vanduo – ir kilęs nuo šventyklos viduje trykštančio šaltinio, kuris teigiama turi gydomųjų savybių. Na neragavau, tai nežinau jo poveikio, tik pasižiūrėjau kaip žmonės su samtukais ilgais kotais siekia to vandens.
Iš šventyklos išėjau jau pro pagrindinius vartus ir patekau į siaurą gatvelę pilną suvenyrų parduotuvių, restoranų, na aišku ir turistų ten netruko. Bet toj masėje netoli reikėjo “plaukti”, nes dauguma buvo atkeliavę su autobusais ir man ne pakeliui buvo. Aš pasukau į šiaurę, praeidamas daugiau ir mažiau žinomas šventyklas. Ne visur buvo angliškos nuorodos, tai tekdavo, atsistojus prie kokio užrašo, lyginti užrašytus hieroglifus su tuo kas pažymėta žemėlapyje. Bet daug neklaidžiodamas judėjau į priekį, praeidamas Okazaki parką, su jau įprastu vaizdu – po vyšniomis susėdusiais japonais.

Toliau aplankiau Yasaka, Chion-in, Nanzen-ji šventyklas.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tuo pačiu ir kojas atvėsindamas, nes oras jau visai įkaito, o užeinant į šventyklas reikia nusiimti batus. Būdavo labai malonu juos nusimesti. Kai kur jiems yra paruošos lentynos pasidėti, kai kur iš dėžės reikdavo pasiimti maišiuką ir nešiotis kartu su savim. Galbūt atrodo jog turėtų būti nepatogu tuos batus nusiauti/apsiauti, bet kažkaip greitai įpranti prie tos procedūros.

Chion-in šventykla pastatyta 1234 metais ir buvo (bei vis dar yra) pagrindinė Jodo Budizmo mokyklos šventykla. Įėjimas į ją per didžiausius šventyklos vartus Japonijoje, o viduje galima rasti dar ir didžiausią Japonijoje varpą.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Pagrindinis pastatas sujungtas su mažesne sale, tokiu mediniu taku. Žmonių beveik nebuvo toje pusėje, tik priekyje kelios japonės tyliai šnekasi. Aš einu pirštų galiukais kad labai netriukšmauti, bet toks jausmas jog kuo labiau stengiuosi, tuo labiau tos grindys girgžda. Pagaliau priėjęs prie to mažesnio pastato ir perskaitęs kas ten ant mažos lentelės parašyta, supratau, jog be reikalo stengiausi, nes ten specialiai padarytos tokios – vadinamos “lakštingalos” – grindys, kad niekas nepastebėtas ir neišgirstas negalėtų patekti į vidų.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tarp Nanzenji ir Ginkakuji (galutinio mano šiandienos tikslo) driekiasi apie 1km ilgio kanalas apsodintas vyšniomis, o šalia jo takas, vadinamas filosofijos taku (Tetsugaku No Michi). Nenuostabu, jog tai populiari vieta stebėti vyšnių žydėjimą, o kitu metu tai būtų niekuo ypatingas takas.

Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi
Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi

Ginkakuji – reiškia sidabrinio paviljono šventyklą. Pati šventykla pradžioje buvo tiesiog vila, ir tik po jos šeimininko mirties, ji buvo paversta į Zen Budizmo šventyklą.

Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla

Ši šventykla užima labai nedidelę teritoriją palyginus su anksčiau aplankytomis. Iš originaliai statytos vilos išlikę tik du pastatai – Togu-do, kurio viduje yra nedidelis kambarys, vadinamas Dojin-sai ir manoma, jog jo dizainą paveldėjo visi vėliau įrengti arbatos ceremonijoms skirti kambariai. O kitas pastatas – Ginkaku – sidabrinis paviljonas. Nors jis niekada nebuvo padengtas sidabru, vardas taip ir išliko nepakeistas. Bet įžengus pro šventyklos vartus, dėmesys krypsta ne į pastatus, o į sodą. Tiksliau į dalį sodo, kuri nėra įprastas sodas, bet karaesanisui (sausas) sodas pavadintas Ginshaden (Sidabrinio smėlio jūra). “Sodas” tai maždaug pusės metro aukščio platforma iš smėlio, įsivaizduojama kaip jūra, o šalia “juros” dar aukštesnis kūgis iš smėlio – Kogetsudai (menulio stebėjimo platforma). Nelabai žinoma ką tuo kūgiu buvo norima pavaizduoti, bet pagal vieną iš teorijų, tai turėtų būti Fudži kalnas. Ir dar sakoma, jog gražiausiai šis “sodas” atrodo naktį nušviestas mėnesienos. Neteko to patikrinti, tai teks patikėti jog taip ir yra.
Kita sodo dalis, jau labiau artima įsivaizduojamiems japoniškiems sodams, bet ir ji išsiskiria iš kitų tuo, jog visa yra padegta apie 50 įvairių rūšių samanomis. Tai visas sodas atrodo kaip aksominis kilimas, iš kurio išdygę medžiai, tarp kurių visai nėra jau taip įprastų vyšnių.

Na vyšnių aš prisižiūrėjau tą dieną, nes dar užsukau į Heian šventyklą su didžiuliu vyšnių sodu bei alkanais karpiais tvenkiny, kurie pamatę pirštą arčiau vandens, išsižioja taip, kad atrodo visą ranką prarys 🙂

Japonija. Kioto. Heian šventykla
Japonija. Kioto. Heian šventykla

Heian šventykla ir baigiau šiandienos ekskursijas, nes viskas užsidaro apie 17h. Atrodo jog labai anksti, bet saulė jau irgi leidžiasi, o sutemus nelabai ką ir pamatysi, nes dauguma lankytinų objektų vis tiek yra lauke. Taigi tenka traukti link nakvynės vietos.
Netoli hostelio užėjau į restoranėlį pavalgyti ir kai paėmęs pagaliukus, nesugebėjau jų išlaikyti rankose, supratau, jog jau laikas ilsėtis. Dar buvo minčių pasiieškoti nakvynės rytdienai kitoje vietoje, norėjosi pabandyti apsistoti shukubo(nakvynė šventyklose). Bet atsisakiau tų minčių, nes jėgų nebeliko kažkur eiti, tai grįžęs į hostelį susitariau jog liksiu ten dar vienai nakčiai, ir miegoti.

Šešta diena. Toliau vaikšinėju po Kioto

Japonija. Ketvirta diena. Hakone

Trečia diena. Į Hakone

Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.

Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja
Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja

Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.

Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas
Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas

Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .

Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen
Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen

Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.

Japonija. Moto Hakone
Japonija. Moto Hakone

Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.

Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla
Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla

O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere
Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.

Japonija. Odavara. Nozomi traukinys
Japonija. Odavara. Nozomi traukinys

Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.

Penkta diena. Kioto