Japonija. Šešta diena. Toliau vaikštinėju po Kioto

Penkta diena. Kioto

Išaušo dar vienas saulėtas rytas Kiote. Atsisveikinu su italais, kurie keliauja atgal į Tokiją, o aš jau įprasta kryptimi link stoties. Pusryčiai ir į metro. Šiandien ruošiausi apžiūrėti šiaurės vakarinį Kioto, bet pirmiausia aplankiau Nijo pilį.

Japonija. Kioto. Nijo pilis
Japonija. Kioto. Nijo pilis

Kaip jau minėjau, Kioto yra tik dvi metro linijos, tai nesunkiai plane galima rasti Nijojo-mae sustojimą, iš kurio išeini priešais pat pilį. Pilis pastatyta 1603 metais ir buvo skirta shogun(kariuomenės vadas) Tokugawa Ieyasu – tuo metu buvusiu galingiausiu žmogumi šalyje, su kurio atėjimu prasidėjo Edo arba Tokugawa periodas ir kuris tesėsi beveik 300 metų iki kol valdžia buvo gražinta imperatoriui. Pilis irgi perėjo į imperatoriaus rankas, o vėliau buvo perduota miestui kaip svarbus kultūrinis objektas. Pilies viduje yra Nonomaru rūmai susidedantys iš įdomiai išdėstytų penkių sujungtų pastatų, pradedant priimamuoju pirmame pastate ir baigiant shongun’o gyvenamosiomis patalpomis, į kurias, be pačio shongun’o, buvo leidžiama įeiti tik moterims.
Už Nonomaru yra dar vieni Honmaru rūmai apsupti vidiniu vandens kanalu. Į pačių rūmų teritoriją galima užeiti, bet pastatai uždaryti ir jų durys atveriamos tik kažkokiomis specialiomis progomis rudenį.

Išėjęs iš Nijo pilies sėdau vėl metro ir pavažiavau į šiaurę iki Kitaoji sustojimo. Kitaoji gatvė veda link Kinkakuji (Auksinio paviljono) šventyklos. Atrodė jog ji visai netoli yra, tai nusprendžiau paeiti, bet geriau išsiaiškinti koks autobusas ten važiuoja, nes visgi gabaliukas eiti. Nors tiesa visai nesigailėjau to pasivaikščiojimo. Kad įdomiau būtų, ėjau visokiais skersgatviais toliau pagrindinės gatvės ir vienoje vietoje už tvoros pamačiau bambukų giraitę.

Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos
Japonija. Kioto. Bambukų giraitė šalia Koto-in Zen šventyklos

Užsimaniau ten užeiti, tik aišku pasukau ne ten kur reikia ir teko apeiti visą kvartalą, kad rasti įėjimą, kuris buvo per porą žingsnių nuo mano pradinio taško. Giraitės viduryje slėpėsi maža jauki Koto-in zen šventykla, priklausanti Daitokuji šventyklų kompleksui. Iki jos veda siauras takelis apsuptas bambukų, kur prie durų kaip įprasta reikia nusiauti batus, bet kadangi viduje yra sodas tai ten padėtos šlepetės, kad nereiktų basam vaikštinėti lauke. Be manęs ten buvo tik keletas žmonių. Labai jau ji(šventykla), pasislėpusi nuo žmonių akių. Galbūt dėl to tokia ir jauki.

Kinkakuji šventykla turbūt yra pirma vieta, į kurią vežami turistai atvykę į Kioto. Ten jau matėsi daug daugiau užsieniečių turistų, nei anksčiau lankytose šventyklose, kur dauguma lankytojų buvo japonai, o užsieniečių tiek nedaug, kad nuošalesnėse vietose sutikęs ne japoniškai atrodantį žmogų, jau pradedi ir sveikintis kaip su savu.

Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Kinkakuji šventykla

Ir dabar įėjus į Kinkakuji, priešais eina porelė ir šypsosi man. Na aš ir nusišypsojau, bet kai priėjo arčiau ir pasisveikino, prisiminiau jog mes jau vakar buvom susitikę ir aš dar juos nufotografavau prie filosofijos tako. Turbūt dar porą dienų ir visus turistus iš veidų bus galima pažinti 🙂
Pačioje šventykloje yra nemažai kitų pastatų, bet pagrindinis aišku auksinis paviljonas, apgultas turistų. Ten besižvalgant ir karts nuo karto paprašytas ką nors nufotografuodamas, susipažinau su vokietę, kuri irgi viena keliauja. Tik ne taip kaip aš savaitę, o pusę metų – ką tik iš Australijos ir toliau trauks į Pietų Ameriką. Hmm…galvoju ar pusę metų man nebūtų per daug keliavimo.

Kadangi buvo pakeliui, tai toliau kartu nuėjome į šalia esančią Ryoanji šventyklą, žymia savo akmeniniu zen sodu – stačiakampiam plote ant balto žvyro išdėliotų penkiolika akmenų – skirtas meditavimui.

Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla
Japonija. Kioto. Ryoanji šventykla

Bet man jis kažkaip įspūdžio nepadarė, nes nuotraukose buvau matęs įdomesnių akmeninių sodų, o galbūt labiausiai tam įspūdžiui susidaryti trukdė minios žmonių. Bet niekur nuo jų nedingsi, nes ir pats esu vienas iš tos minios.

Visai šalia Ryoanji yra viena iš seniausių Kioto šventyklų – Ninnaji, kurioje yra didelis vyšnių sodas su po medžiais įrengtais mediniais gultais. Tą sodą įdomiausia ir buvo stebėti – kai kas ten tiesiog miegojo, kai kas pasidarę pikniką, dar kiti atsinešę instrumentus (nelabai žinau pavadinimus) koncertuoja sau.

Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla
Japonija. Kioto. Ninnaji šventykla

Aš ir mielai ten bučiau prigulęs, bet kad jau viską pradėjo uždarinėti, tai reikėjo traukti lauk, nes baigėsi eilinė dieną, o su tamsą viskas užsidaro. Atsisveikinau su savo pakeleive, nes buvom apsistoję visai skirtingose miesto pusėse ir patraukiau baigti dienos ten kur pradėjau – į stotį. Reikėjo išsiaiškinti kaip ryt nukeliauti iki Naros. Pakeliui užsukau į kažkokį restoranėlį. Aišku meniu buvo tik japoniškas, tai teko rinktis pagal paveiksliukus, na bet nieko baisaus neatnešė ir viskas buvo valgoma.

Stoties kasoje mergina nešnekėjo angliškai, bet pasinaudodama žodynėliu, išaiškino jog man nereikia rezervacijos traukiniui, nes važiuoju vietiniu traukiniu. Pasitikrinau tvarkaraštį ir dar grįžęs į hostelį, internete susiradau nakvynę sekančiam vakarui Hirošimoje. Brangiau negu tikėjausi, bet viešbutis buvo apie 10 min. ėjimo nuo stoties, tai tuo labiausiai jis ir patiko, nes atvažiuosiu vėlai ir nebuvo noro klaidžioti tamsoje nepažįstamam mieste.

Septinta diena. Nara

Japonija. Ketvirta diena. Hakone

Trečia diena. Į Hakone

Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.

Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja
Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja

Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.

Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas
Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas

Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .

Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen
Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen

Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.

Japonija. Moto Hakone
Japonija. Moto Hakone

Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.

Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla
Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla

O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere
Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.

Japonija. Odavara. Nozomi traukinys
Japonija. Odavara. Nozomi traukinys

Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.

Penkta diena. Kioto