Išaušo dar vienas saulėtas rytas Kiote. Atsisveikinu su italais, kurie keliauja atgal į Tokiją, o aš jau įprasta kryptimi link stoties. Pusryčiai ir į metro. Šiandien ruošiausi apžiūrėti šiaurės vakarinį Kioto, bet pirmiausia aplankiau Nijo pilį.
Kaip jau minėjau, Kioto yra tik dvi metro linijos, tai nesunkiai plane galima rasti Nijojo-mae sustojimą, iš kurio išeini priešais pat pilį. Pilis pastatyta 1603 metais ir buvo skirta shogun(kariuomenės vadas) Tokugawa Ieyasu – tuo metu buvusiu galingiausiu žmogumi šalyje, su kurio atėjimu prasidėjo Edo arba Tokugawa periodas ir kuris tesėsi beveik 300 metų iki kol valdžia buvo gražinta imperatoriui. Pilis irgi perėjo į imperatoriaus rankas, o vėliau buvo perduota miestui kaip svarbus kultūrinis objektas. Pilies viduje yra Nonomaru rūmai susidedantys iš įdomiai išdėstytų penkių sujungtų pastatų, pradedant priimamuoju pirmame pastate ir baigiant shongun’o gyvenamosiomis patalpomis, į kurias, be pačio shongun’o, buvo leidžiama įeiti tik moterims.
Už Nonomaru yra dar vieni Honmaru rūmai apsupti vidiniu vandens kanalu. Į pačių rūmų teritoriją galima užeiti, bet pastatai uždaryti ir jų durys atveriamos tik kažkokiomis specialiomis progomis rudenį.
Išėjęs iš Nijo pilies sėdau vėl metro ir pavažiavau į šiaurę iki Kitaoji sustojimo. Kitaoji gatvė veda link Kinkakuji (Auksinio paviljono) šventyklos. Atrodė jog ji visai netoli yra, tai nusprendžiau paeiti, bet geriau išsiaiškinti koks autobusas ten važiuoja, nes visgi gabaliukas eiti. Nors tiesa visai nesigailėjau to pasivaikščiojimo. Kad įdomiau būtų, ėjau visokiais skersgatviais toliau pagrindinės gatvės ir vienoje vietoje už tvoros pamačiau bambukų giraitę.
Užsimaniau ten užeiti, tik aišku pasukau ne ten kur reikia ir teko apeiti visą kvartalą, kad rasti įėjimą, kuris buvo per porą žingsnių nuo mano pradinio taško. Giraitės viduryje slėpėsi maža jauki Koto-in zen šventykla, priklausanti Daitokuji šventyklų kompleksui. Iki jos veda siauras takelis apsuptas bambukų, kur prie durų kaip įprasta reikia nusiauti batus, bet kadangi viduje yra sodas tai ten padėtos šlepetės, kad nereiktų basam vaikštinėti lauke. Be manęs ten buvo tik keletas žmonių. Labai jau ji(šventykla), pasislėpusi nuo žmonių akių. Galbūt dėl to tokia ir jauki.
Kinkakuji šventykla turbūt yra pirma vieta, į kurią vežami turistai atvykę į Kioto. Ten jau matėsi daug daugiau užsieniečių turistų, nei anksčiau lankytose šventyklose, kur dauguma lankytojų buvo japonai, o užsieniečių tiek nedaug, kad nuošalesnėse vietose sutikęs ne japoniškai atrodantį žmogų, jau pradedi ir sveikintis kaip su savu.
Ir dabar įėjus į Kinkakuji, priešais eina porelė ir šypsosi man. Na aš ir nusišypsojau, bet kai priėjo arčiau ir pasisveikino, prisiminiau jog mes jau vakar buvom susitikę ir aš dar juos nufotografavau prie filosofijos tako. Turbūt dar porą dienų ir visus turistus iš veidų bus galima pažinti 🙂
Pačioje šventykloje yra nemažai kitų pastatų, bet pagrindinis aišku auksinis paviljonas, apgultas turistų. Ten besižvalgant ir karts nuo karto paprašytas ką nors nufotografuodamas, susipažinau su vokietę, kuri irgi viena keliauja. Tik ne taip kaip aš savaitę, o pusę metų – ką tik iš Australijos ir toliau trauks į Pietų Ameriką. Hmm…galvoju ar pusę metų man nebūtų per daug keliavimo.
Kadangi buvo pakeliui, tai toliau kartu nuėjome į šalia esančią Ryoanji šventyklą, žymia savo akmeniniu zen sodu – stačiakampiam plote ant balto žvyro išdėliotų penkiolika akmenų – skirtas meditavimui.
Bet man jis kažkaip įspūdžio nepadarė, nes nuotraukose buvau matęs įdomesnių akmeninių sodų, o galbūt labiausiai tam įspūdžiui susidaryti trukdė minios žmonių. Bet niekur nuo jų nedingsi, nes ir pats esu vienas iš tos minios.
Visai šalia Ryoanji yra viena iš seniausių Kioto šventyklų – Ninnaji, kurioje yra didelis vyšnių sodas su po medžiais įrengtais mediniais gultais. Tą sodą įdomiausia ir buvo stebėti – kai kas ten tiesiog miegojo, kai kas pasidarę pikniką, dar kiti atsinešę instrumentus (nelabai žinau pavadinimus) koncertuoja sau.
Aš ir mielai ten bučiau prigulęs, bet kad jau viską pradėjo uždarinėti, tai reikėjo traukti lauk, nes baigėsi eilinė dieną, o su tamsą viskas užsidaro. Atsisveikinau su savo pakeleive, nes buvom apsistoję visai skirtingose miesto pusėse ir patraukiau baigti dienos ten kur pradėjau – į stotį. Reikėjo išsiaiškinti kaip ryt nukeliauti iki Naros. Pakeliui užsukau į kažkokį restoranėlį. Aišku meniu buvo tik japoniškas, tai teko rinktis pagal paveiksliukus, na bet nieko baisaus neatnešė ir viskas buvo valgoma.
Stoties kasoje mergina nešnekėjo angliškai, bet pasinaudodama žodynėliu, išaiškino jog man nereikia rezervacijos traukiniui, nes važiuoju vietiniu traukiniu. Pasitikrinau tvarkaraštį ir dar grįžęs į hostelį, internete susiradau nakvynę sekančiam vakarui Hirošimoje. Brangiau negu tikėjausi, bet viešbutis buvo apie 10 min. ėjimo nuo stoties, tai tuo labiausiai jis ir patiko, nes atvažiuosiu vėlai ir nebuvo noro klaidžioti tamsoje nepažįstamam mieste.