Japonija. Aštunta diena. Hirošima

Septinta diena. Trumpas sustojimas Himeji

Kuo toliau tuo sunkiau keltis, gal jau pradėjau priprasti prie laiko. Bet niekur nedingsi, turiu tik vieną dieną apžiūrėti Hirosimą. Gerai jog informacijos centras stotyje dirba tik nuo devynių, tai turėjau pasiteisinimą nesikelti ilgiau iš lovos :). Dar parašiau email’ą draugams į Tokiją, kad žinotų kada pas juos parsirasiu (pirmam viešbučio aukšte yra keli kompai, kuriais galima nemokamai prie interneto prisijungti).
Atidavęs raktą viešbutyje, išeinu pro duris, bet paėjus kelias dešimtis metrų, girdžiu jog kažkas šaukia už nugaros. Nežinau ar man, ar ne, bet atsisuku pasižiūrėti kas ten vyksta. Pasirodo viešbučio darbuotojas vejasi mane su kažkokiu popierium rankoje. galvoju jau reiks susimokėt viską ką vakar sutaupiau. Bet gavau tik atspausdintą sąskaitą, buvo ko bėgioti dėl to 🙂

Kuprinę vėl palieku stoties saugojimo kameroje, pasiimu žemėlapį iš info centro ir pirmyn. Hirosimoje nėra metro, o pagrindinė transporto priemonė – tramvajus. Kainuoja ¥150-270 priklausomai kur važiuoji. Nuo stoties iki Hirosimos taikos muziejaus važiuoti apie 15min ir išlipi tiesiai priešais A-Bomb Dome – vienintelius likusius griuvėsius po bombos sprogimo, o kitoje upės pusėje didelis Taikos parkas ir muziejus.

Japonija. Hirošima. Taikos muziejus
Japonija. Hirošima. Taikos muziejus

Kai prieš porą dienų su sutikta vokiete dalinomės planais, kur toliau keliausim, aš užsiminiau apie Hirošimą. Tai ji pasakė jog ten nevažiuos, nes nori iš kelionės tik teigiamų įspūdžių. Aš visgi norėjau pamatyti tą vietą. Ji buvo teisi – muziejus palieka slogią nuotaiką. Už kelių mėnesių bus 50 metų, kai buvo numesta atominė bomba, bet bežiūrint nuotraukas ir beskaitant aprašymus apie to meto įvykių raidą, vaizduotė per daug gyvai viską atkuria..

Paprastai muziejuose būna perspėjimai – neliesti eksponatų, o čia vienoje vietoje buvo padėti keli likę daiktai iš to laiko, su užrašu jog jie visiškai nekenksmingi ir galima juos liesti.

Japonija. Hirošima. Taikos muziejus
Japonija. Hirošima. Taikos muziejus

Spėkite ar kam nors kyla noras juos liesti, praėjus beveik visą ekspoziciją..Man jis irgi nekilo, tik buvo jau atsiradęs noras eiti lauk.

Priešingoje pusėje nuo A-Bomb Dome, galima pamatyti Hirosimos pilį, kuri buvo atstatyta po bombardavimo, bet po Himeji pilies ji nebepalieka jokio įspūdžio, nelabai verta dėl jos sukti iš kelio. Sėdu vėl į tramvajų ir važiuoju iki pat galutinio sustojimo, kur yra keltas į Miyajima salą. Į ją kelia kelių kompanijų keltai, bet turint JR pasą, reikia susirasti JR keltą, ir nieko papildomai nebereikia mokėti.

Daugumai tikriausiai Miyajima pavadinimas nieko nesako, bet manau visi kas bent kiek domėjosi ar vartė knygas apie Japoniją, yra matę didžiulius torii vartus, kurie turbūt labiausiai fotografuojamas objektas Japonijoje.

Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai
Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai

Vartai yra vieni iš didesnių Japonijoje(apie 16m aukščio) ir yra pastatyti priešais salos pagrindinę Itsukushima šventyklą, į kurią pirmiausia ir nukeliavau. Dalis šventyklos kaip ir torri vartai per potvynius apsemiama, bet man neteko to pamatyti, nes atvykau jau įpusėjus atoslūgiui. Šventykloje vyko kažkoks koncertas, bet nei muzika, nei stovėjimas minioje su kitais turistais mane nesužavėjo, tai patraukiau tiesiog pasivaikščioti po salą.

Miyajima nėra didelė sala, be Itsukushima yra dar keletą mažesnių šventyklų, akvariumas, keletas parkų. Nuo senų laikų Miyajima yra laikoma šventąja sala (pavadinimas pažodžiui verčiasi kaip “šventyklos sala”). Joje net nebuvo galima nei gimdyti, nei mirti, dėl ko besilaukiančios moterys ar ligoti žmonės būdavo išplukdomi iš salos.

Dabar sala tapusi labiau turistų “šventove”. Tik išlipus iš kelto saloje pasitinka, kas gi kitas, kaip ne stirnos 🙂 Nebuvau pakilęs į vidury salos esantį 500m aukščio kalniuką, bet sako jog viršuje galima sutikti belakstančias beždžiones.

Jei pavyks sėkmingai prasiveržti pro stirnas, tai patenkama į parduotuvių, restoranėlių miestelį, kur yra ir paštas bei bankomatas, jei prireiks. Aš patraukiau į priešingą pusę nuo Itsukushima, kur buvo mažesnis judėjimas, susiradau pavėsyje vietą ant krantinės, atsisėdau ir tiesiog stebėjau torri vartus, kurie baigia visiškai išlįsti iš vandens.

Saulei besileidžiant vartai vis labiau rausta, žmonių mažėja ir aplinkui tokia ramybė jog visiškai nesinori kažkur eiti, tuo labiau važiuoti… Visiškai pasislėpus saulei už kalno, priėjau prie pat vartų, kurie yra taip atrodantys didžiuliai, pasirodė dar didesni, ypač kai matai šalia jų stovinčius žmones.

Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai
Japonija. Hirošima. Miyajima. Otorri vartai

Grįžti nuo kelto atgal į Hirosimą, galima arba tuo pačiu tramvajumi, arba traukiniu, kuris rečiau važinėja, bet su JR pasu nieko nekainuotų ir be to daug greičiau nuvežtų. Bet aš pamatęs stovinti tramvajų, sėdau į jį, nes tingėjau jau ieškoti kur ir kada ten traukiniai išvažiuoja. Kelionė trunka apie 1 h iki geležinkelio stoties. Ten pavalgau paskutinę vakarienę, kur pirmą kartą per visą kelionę vietoj pagaliukų gaunu šakutę su peiliu. Turbūt neatrodžiau galintis su tomis lazdelėmis susitvarkyti. O su arbata atnešė smėlio laikrodį, kad žinočiau kada ji jau pritraukta ir galima gerti.

Per tas kelias dienas po truputį važiuodamas, buvau nukeliavęs nuo Tokijo apie 900km, dėl to norėdamas sutaupyti laiko atgal į Tokiją važiavau naktiniu traukiniu. JR pasas nepadengia visos kainos, reikia papildomai sumokėti apie ¥13500, jei važiuoji iki pat Tokijo su tuo traukiniu. Bet jei JR pasas galioja dar bent vieną dieną, tai geriau važiuoti iki Nagojos, kur palaukus vieną valandą, sėdi į shinkansen’ą ir Tokijuj būni dviem valandomis anksčiau nei naktinis traukinys. Be to toks variantas pigesnis. Geriausias puslapis planuojant keliones traukiniu/lėktuvu Japonijos viduje yra hyperdia, kuris pasiūlo kelis variantus kaip nukeliauti iš taško A į B.

Besiaiškinant iš kurio kelio važiuoja mano traukinys, nustebino vienas japonas, kuris priėjo ir paklausė ar negali kuo padėti, nes aš ten keletą minučių stovėjau ir žiūrėjau į tablo, vis nespėdamas susirasti savo traukinio, kai užrašai iš angliškų į japoniškus pavirsdavo. Bet tuo momentu kaip tik pamačiau tai ko man reikia, padėkojau, jog viskas tvarkoje ir nuėjau link savo platformos.

Jei kartočiau panašią kelionę, tai nebevažiuočiau su tuo naktiniu traukiniu. Viskas viduje tvarkinga ir būtų patogu miegoti, jei jis…stovėtų vietoje. Gal man tiesiog nepasisekė, o gal per tą savaitę pripratau prie shinkansen’ų, nes jis taip netolygiai važiavo, pastoviai trukčiodamas, lyg už kažko užkliūdamas po keletą kartų per minutę. Geriau iš vakaro anksčiau išvažiavus iš Hirosimos, nukeliauti iki Nagojos, kur manau būtų galima rasti viešbutį už tą sumą, kurią turėjau primokėti. Ramiai išsimiegoti, o ryte jau sėsti į tą patį pirmą shinkansen’ą iš Nagojos, į kurį aš ten ir persėdau.

Į Nagoją traukinys atvažiavo apie 5 ryto ir turėjau apie valandą laiko iki sekančio traukinio. Per mažai laiko kad pamatyti miestą, tai tik pavaikščiojau šalia stoties, kurios viduje ir aplink ją, kur tik galimą iškabintos iškabos kviečiančios į šalia Nagojos vykstančią Expo parodą. Na jos irgi nepamatysiu. Bet ką norėjau pamatyti šiandien, tai Fudži kalną. Rezervuodamas bilietą, paprašiau jog pasodintų toje pusėje iš kurios jis turėtų matytis. Diena buvo lyg ir tinkama, švietė tik ką patekėjusi saulė, žiūrėjau į horizontą ir nieko nemačiau. Bet vienu metu pakėlęs akis, pamačiau jį…Tik nuotraukas daryti iš 300km/h lekiančio traukinio, ne pats dėkingiausias užsiėmimas.

Japonija. Fudži kalnas
Japonija. Fudži kalnas

Tai šitoje nuotraukoje viskas, ką pavyko ištraukti…ne kas..Ar matot ką nors? 🙂

Devinta diena. Vėl Tokijuj

Japonija. Penkta diena. Kioto

Ketvirta diena. Hakone

Nors kambarys buvo keturvietis, bet ryte pasirodė jog nakvojome penkiese. Naktį dar patalpino du japonus. Kai lovų nėra, tai ten ir daugiau žmonių sutilptų. Italai atsikėlė anksčiausiai ir iškeliavo į gretimą miestą – Narą, o aš laukiau aštuntos valandos, kol įjungs karštą vandenį. Tokios jau hostelio taisyklės buvo, kad netrukdyti kitiems miegoti ir nelįsti į dušą 6 ryto. Man skubėti nebuvo kur.

Langai buvo uždaryti ir negalėjau matyti koks oras už lango, nesinorėjo labai ten trankytis ir prižadinti miegančius, tai leidausi žemyn ir galvojau kas ten manęs laukia už durų. Išeinu į lauką, o ten nei vieno debesėlio. Pagaliau ta žadėta saulė 🙂 Dabar tik beliko papusryčiauti iki pilnos laimės. Aplinkui dar viskas buvo uždarytą, tai patraukiau vėl į stotį kur galima visko rasti. Šalia jos pastebėjau paštą. Žinosiu kur galima bus kreiptis, pritrūkus pinigų.

Kioto dar prieš 150 metų buvo Japonijos sostinė ir buvo ja virš tūkstančio metų. 1200-ųjų sostinės įkūrimo metinių proga ir buvo pastatyta nauja stotis. Vakare, kai per lietų ėjau nepakeldamas galvos, net nepastebėjau kokia ji didžiulė. Tiesa, ten tam pastate yra ne tik stotis, bet ir viešbutis, ir koncertų salė, pilna parduotuvių ir restoranų. Pačiam centre, ties pagrindiniu įėjimu, pastatas yra tuščiaviduris, o palei lubas (būtų koks 15-as aukštas), įrengtas takas, nuo kurio gali stebėti apačioje pasilikusį “skruzdėlyną” – skubančius japonus į darbą ir jiems besimaišančius niekur neskubančius turistus.

Japonija. Kioto. Traukinių stotis
Japonija. Kioto. Traukinių stotis

Nusileidęs žemyn, apėjau stotį iš kitos pusės, kur nustebau atradęs “viešbutį”. Pradžioj pamačiau vieną žmogų pasitiesusį kilimėlį ir ramiai sau miegantį, po to žiūriu, jog po kiekviena arka kažkas įsitaisęs. Šalia tvarkingi lagaminai padėti. Gal ir man reiktų taip įsikurti sekančią naktį ? 🙂 Tyliai praėjau pro juos ir užsukęs už kampo grįžau į miesto šurmulį.

Kadangi reikalas privertė užsukti į vieną vietą, tai truputį apie ją, t.y. tualetus. Dar ruošdamas kelionei ir beskaitant forumus, vis atkreipdavau dėmesį į keistas diskusijas apie japoniškų tualetų ypatumus ir niekaip nesupratau, ko jie ten tokie ypatingi. Viešuose tualetuose dažniausiai yra įrengti vakariečiams nelabai ir matyti, o mums ne tokie ir svetimi klozetai grindų lygyje www.japan-guide.com/e/e2003.html.

Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais
Japonija. Tai kas vadinama japoniško stiliaus tualetais

Bet dažniausiai bent ant vienos kabinos bus matyti užrašas “Western style”, kur galima rasti įprastą klozetą. Tualete nerasite popieriaus. Tiesa, kai kur prie įėjimo būna automatas su parduodamais servetėlių pakeliais, bet kai sėdint kabinoje ir apsidairius pamatai jog nėra popieriaus, jau truputi sudėtinga eiti kažką pirkti. Gerai kad gatvėse dažnai galima matyti dalinamus servetėlių pakelius, tai visai naudinga tokį pasiimti ir turėti kišenėje.
Viešbučiuose ar japonų namuose rasite visišką priešingybę viešiems tualetams. Ten bus įprastos formos klozetas, bet su įrengta bide, ir su visu valdymo pultu, kuriuo galima reguliuoti šildymą, kas būtų ne per šaltą sėdėti, vandens srovės ir džiovinimo stiprumą. Instrukcijos visam tam nereikia, nes gan aiškiai sužymėta ką koks mygtukas reiškia.

Taigi Kioto. Nors miestas ne vieną kartą buvo nukentėjęs nuo karų, gaisrų, žemės drebėjimų, čia galima rasti apie 2000 budistų ir šintoistų šventyklų, dėl kurių dauguma čia ir traukia. Tos šventyklos Kioto išgelbėjo ir per antrą pasaulinį karą, kai amerikiečiai dėl jų išbraukė miestą iš galimų atominės bombos taikinių. Aišku per kelias dienas neįmanoma visko apžiūrėti, nors iš kitos pusės jau būtų ir per daug. Dauguma lankytinų vietų išsidėstę palei miesto pakraščius, tai šiandien nusprendžiau apeiti rytinę pusę. Pažiūrėjau į vakar gautą miesto transporto žemėlapį. Kioto yra dvi metro linijos, bet geriausia naudotis autobusais. Yra keli maršrutai, kurie praveža šalia pagrindinių įdomesnių objektų. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja ¥220, metro – ¥200-¥320 priklausomai nuo atstumo, bet galima nusipirkti dieninį autobuso bilietą už ¥500, arba autobuso ir metro kartu – ¥1200. Aš žvilgtelėjęs į miesto planą, nusprendžiau, jog neapsimoka man ieškoti autobuso, nes visos mane dominusios vietos randasi visai nedideliais atstumais viena nuo kitos, tai bus paprasčiau pasivaikščioti, nei ieškoti autobusų sustojimų.

Pirmiausia užsukau į arčiausiai stoties besančią Sandžusangendo(Sanju-sangen-do) šventyklą, garsią 1001 Kannon (gailestingumo deivės) statulomis, išdrožtų XII-XIII a. iš japoniško kipariso ir padengtų auksu.

Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla
Japonija. Kioto. Sanjusangendo šventykla

Centre “sėdi” maždaug 3 metrų aukščio pagrindinė statulą, o jai iš kiekvieno šono sustatyta po 500 žmogaus dydžio (~170cm) statulų. Tokia įspūdinga armija. Nekeista jog visam šitam gėriui patalpinti yra pastatytas ilgiausias (~120m) medinis pastatas Japonijoje. Tik nuotraukų nebus iš ten, nes tai vienintelė iš mano aplankytų vietų, kurios viduje nebuvo galima fotografuoti.

Sekanti – Kijomizu (Kiyomizu) šventykla. Aiškiai ėjau ne pagrindiniu, per kapines vedančiu, taku, nes pakeliui beveik nesutikau žmonių. Bet priekyje tolumoje mačiau savo tikslą, tai nelabai ir pergyvenau.

Japonija. Kioto. Kapinės
Japonija. Kioto. Kapinės

Tai vieną iš senesnių budistų šventyklų, 780-ais metais pastatyta ant iš rytinės pusės miestą supančių kalvų ir garsi savo medine terasa, nuo kurios atsiveria Kioto panorama.

Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla
Japonija. Kioto. Kiyomizu šventykla

Pats šventyklos pavadinimas išvertus reiškia – tyras vanduo – ir kilęs nuo šventyklos viduje trykštančio šaltinio, kuris teigiama turi gydomųjų savybių. Na neragavau, tai nežinau jo poveikio, tik pasižiūrėjau kaip žmonės su samtukais ilgais kotais siekia to vandens.
Iš šventyklos išėjau jau pro pagrindinius vartus ir patekau į siaurą gatvelę pilną suvenyrų parduotuvių, restoranų, na aišku ir turistų ten netruko. Bet toj masėje netoli reikėjo “plaukti”, nes dauguma buvo atkeliavę su autobusais ir man ne pakeliui buvo. Aš pasukau į šiaurę, praeidamas daugiau ir mažiau žinomas šventyklas. Ne visur buvo angliškos nuorodos, tai tekdavo, atsistojus prie kokio užrašo, lyginti užrašytus hieroglifus su tuo kas pažymėta žemėlapyje. Bet daug neklaidžiodamas judėjau į priekį, praeidamas Okazaki parką, su jau įprastu vaizdu – po vyšniomis susėdusiais japonais.

Toliau aplankiau Yasaka, Chion-in, Nanzen-ji šventyklas.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tuo pačiu ir kojas atvėsindamas, nes oras jau visai įkaito, o užeinant į šventyklas reikia nusiimti batus. Būdavo labai malonu juos nusimesti. Kai kur jiems yra paruošos lentynos pasidėti, kai kur iš dėžės reikdavo pasiimti maišiuką ir nešiotis kartu su savim. Galbūt atrodo jog turėtų būti nepatogu tuos batus nusiauti/apsiauti, bet kažkaip greitai įpranti prie tos procedūros.

Chion-in šventykla pastatyta 1234 metais ir buvo (bei vis dar yra) pagrindinė Jodo Budizmo mokyklos šventykla. Įėjimas į ją per didžiausius šventyklos vartus Japonijoje, o viduje galima rasti dar ir didžiausią Japonijoje varpą.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Pagrindinis pastatas sujungtas su mažesne sale, tokiu mediniu taku. Žmonių beveik nebuvo toje pusėje, tik priekyje kelios japonės tyliai šnekasi. Aš einu pirštų galiukais kad labai netriukšmauti, bet toks jausmas jog kuo labiau stengiuosi, tuo labiau tos grindys girgžda. Pagaliau priėjęs prie to mažesnio pastato ir perskaitęs kas ten ant mažos lentelės parašyta, supratau, jog be reikalo stengiausi, nes ten specialiai padarytos tokios – vadinamos “lakštingalos” – grindys, kad niekas nepastebėtas ir neišgirstas negalėtų patekti į vidų.

Japonija. Kioto. Chionin šventykla
Japonija. Kioto. Chionin šventykla

Tarp Nanzenji ir Ginkakuji (galutinio mano šiandienos tikslo) driekiasi apie 1km ilgio kanalas apsodintas vyšniomis, o šalia jo takas, vadinamas filosofijos taku (Tetsugaku No Michi). Nenuostabu, jog tai populiari vieta stebėti vyšnių žydėjimą, o kitu metu tai būtų niekuo ypatingas takas.

Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi
Japonija. Kioto. Tetsugaku No Michi

Ginkakuji – reiškia sidabrinio paviljono šventyklą. Pati šventykla pradžioje buvo tiesiog vila, ir tik po jos šeimininko mirties, ji buvo paversta į Zen Budizmo šventyklą.

Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla
Japonija. Kioto. Ginkakuji šventykla

Ši šventykla užima labai nedidelę teritoriją palyginus su anksčiau aplankytomis. Iš originaliai statytos vilos išlikę tik du pastatai – Togu-do, kurio viduje yra nedidelis kambarys, vadinamas Dojin-sai ir manoma, jog jo dizainą paveldėjo visi vėliau įrengti arbatos ceremonijoms skirti kambariai. O kitas pastatas – Ginkaku – sidabrinis paviljonas. Nors jis niekada nebuvo padengtas sidabru, vardas taip ir išliko nepakeistas. Bet įžengus pro šventyklos vartus, dėmesys krypsta ne į pastatus, o į sodą. Tiksliau į dalį sodo, kuri nėra įprastas sodas, bet karaesanisui (sausas) sodas pavadintas Ginshaden (Sidabrinio smėlio jūra). “Sodas” tai maždaug pusės metro aukščio platforma iš smėlio, įsivaizduojama kaip jūra, o šalia “juros” dar aukštesnis kūgis iš smėlio – Kogetsudai (menulio stebėjimo platforma). Nelabai žinoma ką tuo kūgiu buvo norima pavaizduoti, bet pagal vieną iš teorijų, tai turėtų būti Fudži kalnas. Ir dar sakoma, jog gražiausiai šis “sodas” atrodo naktį nušviestas mėnesienos. Neteko to patikrinti, tai teks patikėti jog taip ir yra.
Kita sodo dalis, jau labiau artima įsivaizduojamiems japoniškiems sodams, bet ir ji išsiskiria iš kitų tuo, jog visa yra padegta apie 50 įvairių rūšių samanomis. Tai visas sodas atrodo kaip aksominis kilimas, iš kurio išdygę medžiai, tarp kurių visai nėra jau taip įprastų vyšnių.

Na vyšnių aš prisižiūrėjau tą dieną, nes dar užsukau į Heian šventyklą su didžiuliu vyšnių sodu bei alkanais karpiais tvenkiny, kurie pamatę pirštą arčiau vandens, išsižioja taip, kad atrodo visą ranką prarys 🙂

Japonija. Kioto. Heian šventykla
Japonija. Kioto. Heian šventykla

Heian šventykla ir baigiau šiandienos ekskursijas, nes viskas užsidaro apie 17h. Atrodo jog labai anksti, bet saulė jau irgi leidžiasi, o sutemus nelabai ką ir pamatysi, nes dauguma lankytinų objektų vis tiek yra lauke. Taigi tenka traukti link nakvynės vietos.
Netoli hostelio užėjau į restoranėlį pavalgyti ir kai paėmęs pagaliukus, nesugebėjau jų išlaikyti rankose, supratau, jog jau laikas ilsėtis. Dar buvo minčių pasiieškoti nakvynės rytdienai kitoje vietoje, norėjosi pabandyti apsistoti shukubo(nakvynė šventyklose). Bet atsisakiau tų minčių, nes jėgų nebeliko kažkur eiti, tai grįžęs į hostelį susitariau jog liksiu ten dar vienai nakčiai, ir miegoti.

Šešta diena. Toliau vaikšinėju po Kioto

Japonija. Ketvirta diena. Hakone

Trečia diena. Į Hakone

Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.

Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja
Japonija. Moto Hakone. Kedrų alėja

Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.

Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas
Japonija. Moto-Hakone rūmų sodas

Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .

Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen
Japonija. Moto-Hakone. Windy Hills onsen

Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.

Japonija. Moto Hakone
Japonija. Moto Hakone

Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.

Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla
Japonija. Moto-Hakone. Hakone šventykla

O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere
Japonija. Moto-Hakone. Laivas Aši ežere

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.

Japonija. Odavara. Nozomi traukinys
Japonija. Odavara. Nozomi traukinys

Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.

Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis
Japonija. Kioto. "Costa del Sol" hostelis

Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.

Penkta diena. Kioto

Japonija. Trečia diena. Į Hakone

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Pabudau vėl anksti, bet oras už lango visiškai nevyliojo keltis…lijo. Dar prieš važiuojant į Japoniją, stebėjau kokį orą žadą, ir taip tikėjausi kad jie klysta dėl to lietaus. Deja. Apsiverčiau ant kito šono dar pamiegoti. Tik vienu metu pradėjau sapnuoti, jog kažkas pradėjo judinti lovą. Ir taip įkyriai, kad galiausiai pramerkiau akis. Lova toliau juda. Dėl visą ko apsidairiau aplink, bet kambaryje nieko nėra ir niekas tos lovos nejudina. Dar po akimirkos, kai tas siūbavimas visiškai išblaškė miegus, o koridoriuje per garsiakalbį kažką pradėjo pranešinėti, supratau, kad tai žemės drebėjimas. Na kitą kartą jau iškart žinosiu, ką reiškia siūbuojančios lovos sapnuose 🙂 Dabar beliko tik cunami pamatyti.
Gaila, jog drebėjo tik žemė. Galėjo truputi padrebinti ir debesis, kad greičiau tas lietus baigtųsi. Bjaurus oras, tai neskubėdamas papusryčiavau ir iškeliavau į miestą. Pirmiausia reikėjo pasiimti Japan Rail Pass.

Traukiniu keliauti Japonijoje yra brangu, bet užsieniečiai gali nemažai sutaupyti nusipirkę JR pasą. Pasas parduodamas tik už Japonijos ribų, ir užmokėjęs pinigus, pačio paso negauni, atsiunčia tik sąskaitą apie apmokėjimą už bilietą. Atvykus į šalį, reikia nueiti į JR ofisą su ta sąskaita ir pasu, kuriame turi būti įdėta turistinė viza, pasakai nuo kurios dienos pradėsi važinėti traukiniais ir gauni JR pasą. Su juo gali eiti į kasą ir rezervuotis bilietą norimam traukiniui, kuris važiuoja JR linijomis. Japonijoje yra nemažai privačių geležinkelių ir ten jau reiktų pirkti atskirus bilietus. JR pasas galioja ir vietiniams ir greitiesiems(shinkansen) traukiniams, išskyrus greičiausią “Nozomi” traukinį. JR pasai yra dviejų tipų – “žalias” (green) ir įprastas(ordinary). Turint “žalią” JR pasą atseit gauni patogesnias sėdines, daugiau vietos kojoms, bet kad tos vietos įprastam vagone daugiau negu reikia, ir mokėti ¥37800 už “žalią” JR pasą vietoj ¥28300, tikrai neapsimoka (čia kainos vienos savaitės JR pasui).
Pasiėmiau tą pasą, užsirezervavau vietą traukiniui po pietų ir išlindau iš stoties, tikėdamasis, kad jau nebelis. Optimistas. Pila dar stipriau ir net nesiruošia nustoti. Et..:/

Kadangi po miestą tokiu oru vaikštinėti jokio malonumo, tai nuvažiavau iki Akihibara rajono, kur daug visokių elektronikos parduotuvių, bet kainos kažkuo labai nesužavėjo, gal būt dėl to kad nelabai ko nors konkretaus ieškojau, o ir tingėjau užsiiminėti valiutų konvertavimais. Beje, pradėjus lyti, prie kiekvienos parduotuvės įėjimo atsiranda maišiukai lietsargiams, kad įėjęs į vidų, ten nesitaškytum. Na ir pačiam patogu, jog nereikia to šlapio daikto laikyti.
Galiausiai nusibodo slampinėti ir patraukiau link namų, dar užsukdamas į Sony Building, kur galima pažiūrėti ir išbandyti ką Sony šiuo metu pardavinėją ir ką ruošiasi artimiausiu metu išleisti į rinką. Viršutiniuose aukštuose įrengta salė įvairiems renginiams, kavinė, restoranas, tai geriausia pakilti iki šešto aukšto ir po to einant per kambarius po truputį leidiesi žemyn. Man tai labiausiai patiko Aibo – robotas-šuniukas.

Japonija.Tokijas.Sony.Aibo
Japonija.Tokijas.Sony.Aibo

Pasirodė visai protingas žaisliukas – supranta balsu ištartas komandas, reaguoja į glostymą, atneša numestą “kaulą” ir t.t. Aš ten su juo beveik visą laiką ir pražaidžiau, kol pastebėjau, jog laikas lėkti. Net gaila išsiskirti buvo 🙂

Laikas, kurio atrodo tiek daug buvo, kažkur staigiai išgaravo, teko truputį pabėgioti, kad greičiau nulėkti namo ir susipakuoti kuprinę. Nusprendžiau pasitikėti orų prognoze ir nesiimti striukės ir kitų šiltesnių rūbų. Gal labiau ne dėl to tikėjimo, bet tingėjimo viską ant kupros tempti.
Dar spėju užkąsti ir į kelionę. Iki geležinkelio stoties netoli, bet norėjosi anksčiau nuvažiuoti, kad neskubant susirasti man reikalingą traukinį, nes stotis gan didelė.

Kad patekti į peroną, kaip ir metro, reikia praeiti pro automatinius praėjimus. Įkišu aš savo bilietą – raudona šviesa…gražina bilietą. Hmm… Nueinu prie kito – tas pats. Apsidairiau aplink, ir pamatęs artimiausią kontrolierių, nueinu link jo. Parodau bilietą, o jis paprašo jog parodyčiau ir JR pasą. Supratau, kad bilietų, išduotų su JR pasu, tie automatiniai praėjimai nesupranta, ir reikia eiti pro kontrolierius, kad jie dar patikrintų ir tavo JR pasą.
Važiuoti tereikėjo apie 80km, tai nespėjau aš per daug patogiai įsitaisyti, kai jau reikėjo lipti lauk. Pravažiuoti savo sustojimą yra sunku – vagone yra tablo, kur japoniškai ir angliškai rašomas sekančio sustojimo pavadinimas. Tą patį praneša ir balsu. Bet apskritai tai užtenka laikrodžio, kad žinoti kada išlipti, nes traukiniai labai tiksliai važinėja pagal tvarkaraštį.

Važiuoju į Hakone nacionalinį parką, kuris randasi Fudži kalno papėdėje. Shinkansen nuveža iki tokio miestelio – Odawara, iš kurio dar apie valandą reikėjo važiuoti autobusu. Bevažiuojant traukiniu, prisiminiau jog visiškai neturiu grynų, kad užsimokėti už nakvynę. Tai tik išlipęs Odawaroje pradėjau ieškoti bankomatų. Išbandžiau gal tris stotyje, bet nei vienas su manim nenorėjo bendrauti. Išėjau iš stoties. Vis lyja. Brr… Bet toli eiti nereikėjo, nes vos ne ant pirmo kampo radau kažkokį bankomatą, kuris patenkintas priėmė kortelę. Vėliau stengiausi iš anksto apsižiūrėti, kad nelikti su tuščia pinigine, nes su kortele, ypač nuošalesnėse vietose galima turėti problemų. O kad nežaisti loterijos – nuskaitys, nenuskaitys tavo kortelę bankomatas – geriausia užeiti į artimiausią paštą, kuriuose yra bankomatai priimantys užsienietiškas korteles.
Apsirūpinęs pinigais grįžau į stotį, nes reikėjo nusipirkti bilietą autobusui. Tiksliau pirkau Hakone Weekday Pass (¥3410), kuris galioja dvi dienas ir su juo gali važiuoti autobusais, vietiniu traukiniu, laivu, keltuvais, gauni nuolaidas muziejuose ir t.t.

Autobuso sustojimas prie pat išėjimo iš stoties ir važinėja kas 10 min., tai ilgai laukti nereikėjo. Prieš kelionę, žiūrinėdamas žemėlapius, niekaip nesupratau kodėl ten taip ilgai reikia važiuoti, nes atrodo viskas šalia. Kai pradėjom važiuoti paaiškėjo, kad niekur ten nenuskubėsi, nes visas kelias eina per kalnus. Turėtų gražu būti, bet per lietų ir temstant nieko nebesimatė. Nesinorėjo tik pravažiuoti savo sustojimo. Bevažiuojant visiškai sutemo, o pagal laiką, jau turėčiau beveik vietoje būti. Nuėjau prie vairuotojo su planu, kuriame buvo japoniškai parašytą, kur man reikia išlipti. Pasirodė, kad laiku paklausiau, nes autobusas kaip tik ir stovėjo mano sustojime. Visai šalia už kampo buvo mano nakvynės vieta – Moto-Hakone Guest House. Tai nedidelis viešbutukas, kuriame gal tik 5 kambariai. Tai pačiai šeimai, dar priklauso ir hostelis, bet ten nebuvo vietų, tai teko pasirinkti kambary šitame, kuris yra vienas iš pigesnių japoniško tipo viešbučių – ryokan.
Norėjosi išbandyti tradicinį ryokan, bet pamačius jų kainas, noras praėjo. Na, gal kada nors…Užpildžiau registracijos kortelę, šeimininkas pasidarė paso kopiją, nes prieš mėnesį Japonijos vyriausybė priėmė nutarimą, jog viešbučiai turi daryti visų apsistojančių užsieniečių dokumentų kopijas.
Vienvietis kambarys kainavo ¥5250 + ¥840 už pusryčius, jei nori. Įėjus į viešbutuką reikia nusiauti batus ir palikti prie lauko durų. Viduje vaikštoma basomis. Nors nelabai ten kur pavaikščiosi, nes yra tik du aukštai – pirmam aukšte virtuvė/valgomasis, vonia, dušas, o antrame – svečių kambariai. Pats kambariukas irgi nedidelis. Lovos nėra, tik matracas ant grindų, sieninė spintelė ir vienintelis baldas – nedidelis arbatos staliukas. Na nakvynei nieko daugiau ir nereikia.

Japonija. Moto Hakone svečių namai
Japonija. Moto Hakone svečių namai

Išsipakavau ir pajutau jog skrandis reikalauja, jog jį pamaitinčiau. Einant nuo autobuso sustojimo, nesimatė jokios įstaigos, kur būtų galima užkąsti. Teko paklausti šeimininko, kuris nusivedė mane iki gatvės ir parodė tolumoje ant kalniuko žiburėlį, kur turėjau rasti rāmen restoranėlį. Tai greitai pagaminamas maistas, kuris kažkada atkeliavo į Japoniją iš Kinijos.
Žiburėlis pasirodė ne taip ir toli. Viduje sutikau savo kaimynus iš viešbučio, sėdinčius prie baro ir stebinčius kaip gamina jiems maistą. Greit ir aš sulaukiau savo eilės. Neskubėdamas valgau ir stebiu lietų už lango, tikėdamasis geresnės dienos rytoj…

Ketvirta diena. Hakone