Stiuarto sala – paukščių mėgėjams ir turistams mazochistams

Palikus Danediną, oras visai nesiruošė keistis. Nors nėra ko stebėtis – gi važiuoju vis toliau į Pietus, kurie šiame žemės pusrutulyje reiškia šaltį, bet vistiek norėjosi kažkiek šiltesnio oro, nes visgi dar vasara. Neskubėdamas važiuodamas pakrante netikėtai pamatau nuorodą link Niagaros krioklio.
Southland, Niagara Falls
Hmm…negi į Kanadą patekau…Ne, kažkas pajuokaudamas mažam – vos kelių metrų aukščio – kriokliukui davė tą pavadinimą. Visi kas ten sustoję, nusišypso ir važiuoja toliau.

Pasiekęs Pietinės salos patį pietinį tašką – Slope Point – jame teišbuvau kelias minutes.
Southland, Slope Point
Jau toks atšiaurus vėjas putė, jog jokie mano turimi drabužiai negelbėjo. Buvo Vasario 14d. ir viena porelė ten ieškojo vietos ant uolų romantiškai vakarienei, paprašius jiems, padariau vieną nuotrauką, palinkėjau sėkmės, o pats nukūriau ieškoti užuovėjos toliau nuo kranto. Visur aplink privačios ganyklos, net nuo kelio nėra kaip nusukti per tvoras, bet tarp visų tų tvorų randu pievoje įrengtą nemokamą kempingą. Nieko ten be tualeto ir geriamo vandens nėra, tiesa man nieko daugiau ir nereikia. Pasisveikinu ten su keliais kiviais apsistojusiais kamperiuose, kurie kiekvieną vasarą porai mėnesių iš šiaurės atvažiuoja į pietinę salą. Iki saulėlydžio spėju susitvarkyti savo naują guolį ir miegoti. Nuo šiol ir gyvensiu kartu su saule – kelsiuosi tekant, gulsiuosi leidžiantis, nors ryt teks anksčiau keltis, nes noriu suspėti į kuo ankstesnį keltą, keliantį į Stiuarto salą.

Stiuarto sala (Stewart Island) yra trečia pagal dydį ir viena iš atšiauriausių Naujosios Zelandijos vietų, kur mažiausiai dvi iš trijų dienų lija ir labai vėjuota. Vėjo “šilumą” jau vakar teko pajusti, o šiandien, plaukiant į salą, jis sukėlė tokias bangas, jog nemažai kam, sėdėjusiems kelto priekyje, tik išplaukus iš Bluff uosto pasidarė bloga nuo supimo. Po valandos tokios kelionės, kai kas pradėjo mąstyti, jog atgal gal geriau su lėktuvu grįžti, nors kapitonas tikino, jog po pietų turėtų aprimti vėjas. Bet tuo buvo sunku patikėti, nes dangus buvo visas juodais debesimis aptrauktas ir aš džiaugiausi, jog pasiėmiau neperšlampamus drabužius, kuriuos tik išlipęs iš kelto ir apsivilkau.
Stiuarto sala man buvo žinoma dėl ten įkurto Rakiura nacionalinio parko, kuriame galima rasti daug paukščių, išnykusių ar išnaikintų didžiosiose salose, ir tako (North West Circuit), apjuosiančio visą salą.
Tik kad juo eiti, turi būti šiek tiek mazochistas. Ne dėl to jog jo ilgis apie 125km, bet kad jį praeiti, net ir nelietingomis dienomis kai kuriose vietose reikia bristi per purvą, siekiantį kelius, o kartais ir aukščiau. Gyvenant prie Kuko kalno ir šnekantis su Martinu apie vietas, kur galima būtų kelias dienas pasivaikščioti, bei užsiminus apie šį taką, net ir jis nusipurtė, nors visą laiką manė, jog mums per geras oras pasitaikė kalnuose ir tikėjosi, jog bent dieną palis. Pamačius nuotraukas, ten turėtų būti gražių vietų, bet aš nusprendžiau jog man šį kartą užteks ir paukščiukų pasižiūrėti, nes morališkai nepasiruošęs po purvą tokiam šalty braidyti.

Kelionė plaukimu iki Stiuarto salos nesibaigė. Paukščius geriausia stebėti Ulva saloje, kurioje nėra jokių plėšrūnų(žiūrkių, oposumų, šermuonėlių ir pan.) ir net neskraidantys paukščiai gali jaustis saugiai. Iki jos dar reikia paplaukti 5-10min su vandens taksi, kurį geriausia užsisakyti informacijos centre, ir geriausia plaukti tokiu metu, kad nepataikyti tuo pačiu metu su organizuotais turais, nes tada per daug ten triukšmo būna ir viską išbaido. Kivių taip ir neteko sutikti, bet pamačiau Tui jauniklį
Uvla Island, Young Tui

Korimako (Bellbird)
Uvla Island, Korimako
Stiuarto salos liepsnelę (Stewart Island Robin), kurie seka tavo pėdomis išlaikydami saugų atstumą
Uvla Island, Stewart Island Robin
weka – naglokas ir nebijantis žmonių paukštis, mėgstantis blizgančius daiktus
Uvla Island, Weka
bei kererū – didžiulį karvelį, kuris tik savo užpakalį atkišęs sėdėjo
Uvla Island, Kereru
nors grįžtant iš Ulva salos, pamačius skrendantį albatrosą, kurio išskleisti sparnai siekia 3 metrus, tas balandis ne toks jau ir didelis atrodė.
O be visų paukščių, dar sužinojau jog Naujojoj Zelandijoj auga orchidėjos
Uvla Island, Epiphytic Orchid

Bet visus dienos įspūdžius greitai pamiršau, kai tik pasiekiau mašiną. Atbėgus prie jos ir apsidžiaugus, jog tuoj galėsiu pasislėpti nuo žvarbaus vėjo, visas džiaugsmas dingo tik įsėdus į ją ir pabandžius užvesti. Jokių gyvybės ženklų…Kur gi jų bus, pasirodo ryte beskubėdamas į keltą, užmiršau šviesas išjungti…Truputį pasikeikiu…Kadangi dauguma keleivių kelte buvo turistai su išnuomotomis mašinomis, tai niekas neturėjo laidų, kad padėtų užsivesti. Paklausiu aikštelės prižiūrėtojos, gal ji gali kuo padėti? Pradžioje tik palingavo galvą, jog ne, bet po to prisiminė jog turi nešiojamą pakrovėją akumams, tik nežino kaip juo naudotis. Bet vis kažkokia viltis, jog sugebėsiu susitvarkyti ir neteks ten nakvoti. Po kelių bandymų pagaliau užsivedė, bet galvos skausmas tuo nesibaigė, nes užgesinti mašinos negaliu, kol bent kažkiek akumas nepasikrovė, o važiuoti toli irgi negaliu, nes jau temsta ir reiktu susirasti kur nakvoti. Pasižiūriu į žemėlapį, kuriame tinkamiausias taškas yra Rivertono(Riverton) miestelis, apie 70km nuo kelto. Toliau važiuoti negaliu nes benzino neužteks, reikia vistiek sustoti, o sekantis miestelis būtų tik už dar 150km, jau per toli man važiuoti šiandien. Pravažiuoju pro Inverkargilą (Invercargill), neturėdamas galimybių jo nors trumpai apžiūrėti, o Rivertone manęs laukė dar vienas siurprizas. Miestelis nedidelis. Sekmadienio vakaras, o tai reiškia jog viskas jau uždaryta, tame tarpe ir degalinės…Grįžti atgal į Inverkargilą degalų neužteks…Vėl linksma…Apvažiuoju visas rastas degalines, kad išsiaiškinti kuri iš jų ryte anksčiausiai atsidaro ir šalia kurios teks nakvoti. Bet viena iš jų pasirodė esanti automatinė ir užsipilęs baką, dar apie valandą pabirbinau variklį, tikėdamasis, jog to pakaks, kad ryte mašina užsivestų. Dėl visa ko, nepertoliausiai nuo tos degalinės ir apsinakvojau, jei kartais ryte prireiktų pagalbos, nes be visų problemų su mašina, dar ir mobilus baigia išsikrauti. Ne koks vakaras gavosi, bet bandau migdytis, tikėdamasis ryt be problemų keliauti toliau.

Daugiau nuotraukų albume.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *