Šventiniai žaidimai

Pastaba, ieškantiems žaidimų savo vakarėliams, geriau iškart grįžti į Google paiešką, kad negaišti laiko,nes bloge nerasit nieko sau naudingo.

Ši savaitė prasidėjo nieko gero nežadėdama. Pirmadienį iš pat ryto užėjo į ofisą kažkoks žmogelis, pasiteiravo firmos pavadinimo, tada kažką neaiškiai suburbuliavo ir išėjo. Po 5 minučių visam ofise dingo elektra. Bendradarbiai (kiviai), kurie su juo šnekėjo, pradėjo tarpusavy atsirinkinėti žodžius, kuriuos išgirdo iš to žmogelio, kol galiausiai suprato jog tai buvo elektrikas. Paskambinus elektros tiekėjams, pasirodė jog persikraustant (mūsų ofisas persikėlė į naujas patalpas tik prieš mėnesį), buvo kažkoks ryšio sutrikimas ir kažkur pasiklydo laiškai tarp elektros kompanijos ir mūsų, jie teigia išsiuntę perspėjimą, o mes nieko negavom. Svarbiausia jog visa tai įvyko tepraėjus pusmečiui, kai dėl panašaus elektros atjungimo, mirė žmogus, nes nebeveikė reikalinga aparatūra. Tai dabar puikiai suprantu, kaip tai įvyko, nes paprastai su firmomis elgiamasi pagarbiau, nei su privačiais žmonėms. O čia ateina kaip niekur nieko ir lieki pusdieniui nedarbingas. Teko išsitraukti kortas ir surengti pokerio turnyrą ta proga 🙂

Šiandienos rytas irgi buvo ne ką geresnis, nes naktį apvogė mūsų apatinių kaimynų ofisą. Jau sename ofise turėjau tampytis laptopą namo, dėl kas porą mėnesių įvykstančių vagysčių. Dabar vėl. O taip tingiu.

Na bet tuo blogos naujienos ir baigėsi. Šiandien pas mus švenčiamos Kalėdos darbe. Prieš savaitę visi gavome kvietimus, jog šiandien per pietus turime visi susirinkti posėdžių kambary, kur turėjome sužinoti dienotvarkę. O visas renginys, tai žaidimas – modifikuotas “Amazing Race” variantas. Kadangi paskutiniu metu tai turbūt mano vienintelė žiūrima TV laida, su malonumu įsitraukiau į žaidimą. Visi išskirstomi į komandas, gaunam mašiną, šiek tiek pinigų, 5h laiko ir lapą užduočių, įvertintų balais ir reikia nesvarbu kokia tvarka kuo daugiau jų atlikti. Papildomi taškai duodami, jei užduotys atliekamos su kalėdiniais kostiumais. Ir galiausiai visą tai reikia užfiksuoti nuotraukose, kad turėti įrodymus, jog viską atlikome. Aišku nuotraukos tai ne video ir gali truputi suchaltūrinti – nebūtina šokti hakos, užtenka atsistoti atitinkamoje pozoje ir nusifotografuoti, tas pats ir su karaoke – mikrofonas į rankas, pykšt ir toliau leki. Didesnė problema rasti atidarytą karaoke barą vidury dienos arba pavažiuoti su dviviečiu dviračiu su kauke, per kurią nieko nesimato 🙂

 

Naujoji Zelandija. OklendasGavosi puiki diena, nors ir likome antri – nesugebėjome per visą tą laiką rasti policininko, kad su juo nusifotografuoti – bet šį kartą ta pirma vieta buvo ne taip ir svarbi. Galima būtų dažniau taip darbo dienas leisti 🙂

Sostinė

Nors ir nesiruošiau niekur toli keliauti, kol nesusiradau darbo, bet gavau kvietimą pokalbiui sostinėje. Buvo keletas (ne mažų) kabliukų, dėl ko galėjau negauti to darbo, bet vistiek nusprendžiau važiuoti, turbūt labiau ne dėl to, jog tikėčiausi darbą gauti, o dėl noro truputi pajudėti ir pasinaudoti proga, bent trumpam iškeliauti iš Oklendo. Be to, kol derinausi pokalbio datas, dar ir gavau pirmą trumpą kontraktą Oklende, tai galima buvo atsipalaidavus važiuoti.
Į priekį keliavau InterCity naktiniu autobusu, bet daugiau turbūt to niekad nebedarysiu, nes važiuoja jis ~11h ir buvo viduje taip šaltą, jog visai negalėjau užmigti. Tai tik atvažiavęs į Velingtoną ir pasiekęs YHA hostelį, nukeliavau tiesiai į lovą. Praleidau kelis agento skambučius, bet kadangi pokalbis tik ryt, tai nieko labai baisaus neįvyko, jis tik norėjo pasitikrinti ar aš sėkmingai atvykau.
Prabudau gerokai po pietų, bet dar turiu laiko iki vakaro šiek tiek apžiūrėti miestą. Tik pirmiausia reikia pasistiprinti, tai nusipirkęs dėžutę suši, norėjau nueiti prie krantinės pavalgyti ir tada pajutau iš kur tos kalbos apie stiprius vėjus Velingtone.
Wellington / VelingtonasJau pasilenkęs beveik 45 laipsnius į priekį, bet vos vos sugebu judėti. Idėja papietauti prie vandens, keičiama į užuovėjos paieškas, o ir vaikščioti po miestą didelio malonumo nėra, tai užsuku į čia pat esantį Te Papa muziejų. Kaip ir Oklendo muziejuje, čia taip pat daug pasakojama apie Ramiojo vandenyno tautas, bet ekspozicijos skirtos ne tik tolimai istorijai, bet ir praėjusio šimtmečio NZ gyvenimui, taip pat daugiau informacijos apie NZ gamtą ir jos (ypač miškų) naikinimą, pradėtą maorių ir vėliau pratęstą europiečių. Ten bevaikščiodamas, pagaliau supratau kodėl didžiausias NZ miestas – Oklendas – įsikūręs tikrai ne pačioje gražiausioje NZ vietoje. Bet pažiūrėjus į žemės drebėjimų žemėlapį, kažkaip klausimų ir nelieka. O šalia esančiame namelyje, galima ir pačiam pajusti imituojamą žemės drebėjimą.

Muziejuj laikas greitai bėga, net nepajutau jog praėjo kelios valandos. Jei tektų rinktis kurį vieną muziejų aplankyti, tai visgi Te Papa būtų pirmasis, nes čia yra visko po truputi. Bet turint laiko, tai ir į Oklendo muziejų verta užsukti, nes ten labiau detalesnės ekspozicijos skirtos maorių kultūrai ir kivių dalyvavimuose įvairiuose karuose, visgi ir pavadintas jis Oklendo Karo Memorialiniu muziejum.Į pavakarę vėjas truputi aprimo, todėl nuėjau tiesiai prie funikulieriaus, kuris užkelia iki botanikos sodo ir nuo viršaus galima pasižiūrėti miesto panoramą. Bet pakelia ne taip aukštai, kaip įsivaizdavau, tai geriau pirkti bilietą į vieną pusę, tik pasikėlimui į viršų, o nusileisti pėstute.
Cabel car / FunikulieriusKartu su vėju, atrodo ir žmonės visi dingo. Miesto centras visiškai tuščias. Aplinkui daug valstybinių institucijų, kurios suprantama jog uždarytos, bet ir dauguma kavinių bei restoranų irgi neveikia. Pradžioje keistai visa tai atrodė, bet galiausiai radau Cuba gatvę į kurią atrodo vakarais gyvenimas ir persikelia. O ir man patogiau, viskas šalia hostelio, nors labai linksmintis jau nuotaikos nėra, nes kažkoks jaudulys atsirado dėl rytdienos.

* * *

Rytas išaušo puikus, pokalbis buvo`ne toks puikus, bet kadangi tokio ir tikėjausi, tai tiesiog lengviau atsidusau, kad viskas baigėsi ir išvažiavau į aerouostą. Truputi per anksti, nes neįsivaizdavau jog jis visai čia pat. Nors pagal Flyer autobuso bilieto kainą buvo galima apie nuspėti. Na bet nieko tokio. Oro uostas prie pat vandens, tai turėjau laiko nueiti iki vandenyno kranto, nuo kur matėsi pietinė sala ir į ten plaukiantis keltas. Pasvajojau gal greitai ir aš ten plauksiu, bet ne dabar – ryt pirma diena, pirmam darbe, prasideda mano karjera NZ. Pažiūrėsim kokia ilga jis bus 🙂

Dar kelios Velingtono nuotraukos foto albume.

Darbo paieška Naujojoj Zelandijoj

Susirasti darbą Naujojoj Zelandijoj buvo lengviau, nei kad pradžioje atrodė. Per tris savaites gauti gerai apmokamą darbą šalyje, kurioje nepažįsti nei vieno žmogaus, atrodo visai geras pasiekimas.

Buvo lengviau nei pradžioje viskas atrodė. Aišku pirma savaitė buvo nykoka, kai į daugumą siunčiamų elektroninių laiškų grįžta automatinis atsakymas apie tai jog žmogus atostogose ir grįš už savaitės ar dviejų. Nuotaika irgi atitinkama buvo. Bet įpusėjus antrajai savaitei viskas po truputi įsivažiavo ir pradėjo aiškėti situacija. Dauguma darbų pasiūlymų yra skelbiami pasinaudojus agentūrų pagalba ir tik nedaugelis firmų tiesiai ieško darbuotojų. Iš tų skelbimų apie 90-95% darbų yra pastovūs darbai ir tik nedidelė likusi dalis yra kontraktai. Kadangi aš čia tik laikinai, tai pretenduoti į pastovius darbus nelabai galiu, o be to ir nesinori, nes pagal sutartis darbas geriau apmokamas. Atrodo turėtų būti sudėtingiau susirasti kontraktų, nes jų ne tiek ir daug, bet pasirodo vietiniai nelabai jų nori, nes pastoviam darbe jie jaučiasi saugiau (mačiau jau tą „saugumą“ per .com‘ų ir kitų IT firmų griuvimus JAV ir Kanadoje prieš 5 metus) ir kitas dalykas, kas jiems nepatinka, jog kontraktoriai labiau stebimi ir jie jaučiasi per daug sekami, negali internete panaršyti, dažniau nueiti kavos pagerti, paplepėti virtuvėje ir pan. Kadangi aš einu į darbą užsidirbti pinigų, kad laisvalaikiu turėčiau ką leisti, tai ir tokios baimės, jog kažkas mane stebės nėra. Sakyčiau visai patogi situacija man – darbų pagal kontrakus yra daug mažiau, bet pretenduojančių kandidatų gauti tuos darbus yra irgi mažiau, nei pažiūrėjus į pastovius darbus.

Praėjus savaitei, po pirmų nesėkmingų dienų, vėl apėjau visas artimiausias agentūras, kad sutrumpinti visą procesą, nes atsiradus tinkamam darbui, agentai vistiek dažniausiai nori tave gyvai pamatyti prieš organizuojant susitikimą su potencialiu darbdaviu. Pokalbiuose su agentais tai įprasti klausimai apie tave, tavo cv, nieko kažko ypatingo. Įdomiau šnekėtis su darbdaviais, kai pokalbis daugiau vyksta ne kaip tarp darbdavio ir darbuotojo, o kaip užsakovo ir vykdytojo. Pasako tau problemą ar užduotį, laiką per kurį jie nori kad darbas būtų padarytas, o tu žiūri ar susitvarkysi su tuo ar ne. Ir klausimas dažniausiai būna, ne ar sugebėsi tai padaryti, o ar apsiimsi tai daryti. Atrodo dar čia nėra didelės bangos emigrantų, prisikūrusių nerealių CV, o realiai nieko nesugebantys, tai ir žmonės pasitiki tai ką tu jiems pateiki, be jokių testų ir ilgų kamantinėjimų. O labiausiai tai patiko jog nėra politiškai korektiškų frazių. Jei kam nors nepatinka kaip tu apsirengęs (aš gi važiavau į NZ kivių skinti :), tai ir pasako tai, nepatinka tavo anglų kalba, irgi tai tiesiai šviesiai pasako, o ne pradeda aiškinti apie vietinės rinkos patirties neturėjimo, kaip būdavo Kanadoje ir likdavai taip ir nesupratęs kas netinka. Su visais labai lengva ir malonu pabendrauti būdavo. Galbūt tas lengvumas bendravime yra ir dėl to, jog dauguma, nors jau yra kad ir ketvirtoji karta čia gimusi, bet vis tiek laiko save imigrantais ir nėra kažkokio santykio: aš – vietinis, o tu – ateivis. Aišku ir žmonės dauguma (tiksliau visi su kuriais bendravau) yra europiečiai. Visgi apie trečdalis žmonių imigruojančių į NZ yra britai.
Taigi per tris savaites išsiųsta ~100 laiškų su CV, turėjau ~30 pokalbių telefonu ir gyvai su agentais bei darbdaviais, ir šiandien pasirašiau pirmą kontraktą, nors ir trumpą – 2 savaičių, bet bus galima mažiau įtemptai toliau tęsti paieškas. Reikia tikėtis viskas ir toliau taip seksis, nes per 3 savaites rasti gerą darbą nepažįstamoje šalyje, man pasirodė visai normalu.

Pagrindinė vieta, kur ieškojau darbo skelbimų yra seek.co.nz . Ten skelbia darbo pasiūlymus dauguma darbo agentūrų. Nors ir ne visi darbo skelbimai ten atsiranda, tai verta peržiūrėti ir pačių agentūrų www puslapius karts nuo karto. Čia sąrašiukas agentūrų su kuriomis teko turėti kontaktų:

adecco
cpu recruitment
duncanryan
enterprise
hays-hps
heliumnz
highstreet it
hudson
iconrec
itwork
kellyservices
lateral-profile
madison
ocg
pinnacle recruit
recruit
ritefit
aacorn
absolute it
candle
itec
potentia
robert walters

Ofisas

IEP savo patalpose turi keletą kompiuterių prijungtų prie interneto, bet kadangi norinčių jais pasinaudoti yra gan daug, tai naudojimosi laikas apribotas iki 20min, kas man visai netiko, nes reikėdavo peržiūrėti krūvas skelbimų, taisyti CV, susirašinėti su agentais, t.y. reikėjo ryšio ištisą dieną, tai nusprendžiau pasiieškoti kur nors nemokamo bevielio ryšio, nes interneto kavinėse valanda kainuoja 4-5$NZ, tai tik skubiu reikalu ar per lietų ten galima eiti. Paieškos ilgai neužtruko. Visai šalia, prie Albert parko esančių vartų radau atvirą tinklą, su šiokiais tokiais apribojimais, bet www veikia, ko man ir pagrinde reikia. Auckland Albert Park Gateway Sculpture / Oklendas Albert parkas Vartų skulptūraTaigi jei kam reiks interneto, labai gera vieta, tik vakarais kanda uodai, pora žiurkių laksto aplinkui, susirenka chebra parūkyti žolytės ir neaišku keliose turistų nuotraukose dabar esu, nes populiari vieta fotografuotis 🙂 Jei daug nelis, tai ten ir leisiu darbo dienas, o galbūt vakarus, kol darbą susirasiu, nes su visais tos vietos gyventojais jau baigiu susidraugavau, kas vakarą tenka atsisakinėti kartu parūkyti, žiurkės ir baigia prisijaukinti, tik su uodais sunkiau susitarti, teks purškalo ieškoti.