Kanada. Gyvenimas

Gyvenimo pražia Kanadoje – buitiniai reikalai, darbo paieška ir šiaip apie gyvenimą.

Atrodo daug ką domina kaip čia man gyvenasi, kas , kur, už kiek. Pasistengsiu kažkaip aprašyti. Jei ir bus kokie skaičiai, tai rašysiu kanadietiškais doleriais (1$CA = ~0.65$US).

Tik atvykus, aišku buvo problemų su laiko skirtumu. Tas laikas lyg ne tiek ir daug skiriasi (-6h), bet pirmomis dienomis vaikščiojau kaip lunatikas. Pirma vakarą man neleido eiti miegoti be vienuoliktos vakaro, kad greičiau apsiprasčiau, nors po visos kelionės aš jau stovėdamas galėjau miegoti.

***

Atvykau į Toronta, trečiadienį vakare, tai maniau jog tą savaitę susitvarkysiu tik visokius buitinius reikalus, o nuo kitos savaitės pradesiu darbo ieškotis. Pirmiausia nuėjau užsisakyti tokį SIN’ą (Social Insurance Number), kurio gali prireikti įsidarbinant. Tada dar teko nusipirkti sveikatos draudimą, nes nors čia medicina ir nemokama, bet valstybė dengia išlaidas tik pragyvenus tris mėnesius, o tuos tris pirmus mėnesius tenka pačiam pasirūpinti, nes kas čia žino nuo kokio kalniuko gali nukristi :-).

Ir paskutinis dalykas, kurį tą dieną pasidariau, tai atsidariau banke sąskaitą, kur dar teko aiškintis iš kur pas mane tiek grynų pinigų. Bet viskas baigėsi gerai ir grįžęs pradėjau mąstyti kaip čia pradėti tų darbų ieškoti.

***

Pagrindinė problema, jog ieškant darbo, reikia nurodyti savo telefono nr., bet kai neturi buto, neturi ir telefono, o draugo, pas kuri pradžioje apsistojau, telefono nr. kažkaip nesinorėjo niekur skelbti. Aš maniau ieškotis buto priklausomai nuo to kur susirasiu darbą. Tai gavosi kažkoks uždaras ratas. Galiausiai sumasčiau nusipirkti mobilų. Kadangi aš čia atvykėlis, tai pardavė tik prepaid kortele (kaip Labas ar Extra Lietuvoje), nes neturiu kreditinės istorijos, o iš kur ji pas mane, jei tik vakar čia atsiradau. Bet viso to galiausiai neprireikė. Draugo draugo 🙂 firmoje kaip tik reikėjo programuotojo, ir pasiulė užsukti pas juos pasišnekėti. Kadangi buvo antra diena, kai aš čia atkeliavęs ir dar ne visai atsigavęs, tai pasiūliau viską atidėti kitai savaitei. Kažkaip aš tuo metu dar nelabai rimtai galvojau apie tuos darbus. Bet kadangi to draugo šefas užsimanė mane kuo greičiau pamatyti, tai teko tą pačią dieną ten ir nukeliauti.

Po pokalbio aš dar ilgai abejojau eiti ten dirbti ar ne. Šiaip kvailos tos abejonės buvo, nes ir pati aplinka ten gera, ir atlyginimo aš tokio pradžioje nesitikėjau gauti. Darbas būtų su oracle ir visual basic. Na oracle dar nepamiršęs buvau, o va VB tik porą dienų buvau “čiupinėjęs”. Tas VB mane labiausiai ir baugino. Na ne pats VB, bet tai kad ten iš karto nuo pirmų dienų reikėjo pradėti su juo programuoti, nebuvo laiko į jį pasigilinti. Galiausiai nusprendžiau, kad nieko neatsitiks, jei pabandysiu ir nieko nesigaus. Nepabandęs to ir nesužinosi. Tai nuo kitos savaitės ir pradėjau dirbti.

Gerai jog čia pasitaikė ilgas pirmas savaitgalis – pirmadienis ne darbo diena – tai per jį beveik visiškai pripratau prie vietinio laiko. Su tuo VB gan greitai radom bendra kalba, ir visa pradžia gan lengva buvo. Pats darbas tai nelabai skiriasi nuo Lietuvoje dirbtų. Šiaip ko jam čia ir skirtis – programavimo kalbos tos pačios, uždaviniai irgi panašus, tik kad klientai šneka angliškai, o ne lietuviškai. Todėl juokingai skamba skelbimuose reikalavimas turėti canadian experience. Nors pašnekėjus su draugais nusprendėme, kad tas reikalavimas dažnai skamba dėl to, jog čia daug atvažiavusių žmonių silpnai šneka angliškai. Bet tas, kad čia daug atvykėlių iš įvairių šalių yra ir gerai, nes niekas nekreipia dėmesio kaip tu šneki (išskyrus per pokalbius ieškant darbo :).

Toronto centras
Toronto centras

Toronte apie 50% gyventojų yra imigrantai, todėl mieste kartais sunku išgirsti šnekant angliškai. Pradžioje maniau, kad čia vos ne vieni rusai gyvena, nes kur beeitum girdėdavosi rusų kalba. Bet po to supratau – rusų k. labiau girdžiu, nes tiesiog aš ją suprantu. Po kiek laiko pradėjau girdėti ir kitas kalbas. Kartą važiuojant metro – vienoje pusėje šnekėjo lietuviškai, priešais lenkiškai, kitam šone rusiškai, tai pasijutau lyg budamas Vilniuje troleibuse 🙂 Tikrų kanadiečių aš atrodo nelabai ir pažįstu – darbe šefas iš Jamaikos, šalia esančioje firmoje dirba italai, kavinėje kurioje pietaujame – slovakai, namo komendantas – rumūnas, taksistai dažniausiai indai, o kur randasi kanadiečiai nelabai aišku.

***

Nors iš pradžių maniau apsigyventi arčiau darbo, bet galiausiai nutariau išsinuomoti butą tame pačiame name kuriame buvau iš pat pradžių apsigyvenęs. Brangoka, bet patogi vieta – arti metro, miesto centras. Iki darbo aišku toloka važiuoti – gyvenau vidury Toronto, o dirbau visiškai kitam mieste – Misisagoje (Mississauga). Važiuojant tai ne nepajauti kada baigiasi vienas miestas ir prasideda kitas, tik kad reikia persėsti iš raudonos spalvos autobusų į oranžinius. Toronte visuomeninis transportas gan gerai sutvarkytas, tai norint visiškai galima išsiversti ir be mašinos. Aišku su metro ir autobusu nuvažiuoti iki darbo man užtrunka apie 1.5h, bet su mašina piko valandomis ne labai daug laiko išloši, o autobuse bent pamiegoti galima 🙂

***

Pirma mėnesį dar palankiau anglų kalbos kursus po darbo, tai diena būdavo tokia: 6:30 keliesi, 7:00 varai į darbą, 8:20-30 būni darbe, 17:00 iškeliauju į mokslus 18:15 – 20:15 anglų k., 21:00 būnų namuose, pavalgau ir į lovą. Po mėnesio tokio režimo, truputi išsikvėpiau ir nutariau, kad užtenka man tų mokslų. Ne dėl to jog ta mano anglų k. taip sparčiai pagerėjo, bet po darbo nelabai jau kas ir lįsdavo į galvą, tai iš tų kursų mažai naudos ir tebuvo.

***

Kainos. Butas kaip rašiau yra geroje vietoje, tai ir kainuoja atitinkamai – $945, gerai paieškojus galima susirasti už kokius $600, bet tada jau ne tik į darbą, bet ir į bet kurią kitą vietą būtų sunkiau nukeliauti. Į šitą kainą įskaičiuota ploto nuoma, vanduo ir šildymas. Papildomai reikia mokėti už elektrą (~$10/mėn), kabelinę TV (~$40/mėn), telefoną(~$30/mėn abonimentinis + tarptautiniai pokalbiai), pastovus internetas DSL (~$40/mėn). Išlaidos butui ir sudaro pagrindines išlaidas. Dar prisideda maistas ~$400/mėn, transportas ~$145/mėn, na o visa kita kaip jau išeina. Bilietai į kiną kainuoja nuo $3 iki $12, į koncertus – paskutiniam kuriam buvau Bon Jovi nuo $40 iki $120, į NBA rungtynes nuo $10 iki $130. Drabužių, technikos, baldų kainos čia atrodo panašios į Lietuvos. Labai aš jų ir nelyginau, iš pradžių dar bandžiau kažką skaičiuoti, bet kadangi greitai pradėjau dirbti tai mečiau tą reikalą. Tos kainos žiūrint iš Lietuvos atrodo didelės, bet gaunant vietinį atlyginimą viskas yra gan normalu.

Pradžioje labai sunku buvo priprasti prie to, jog parduotuvėse surašytos kainos be PST(8%) ir GST(7%), tai kaip Lietuvoje PVM. Susiradęs kažkokią prekę, ir pasiruošęs kažkiek pinigų, tekdavo vėl krapštyti piniginę tiems 15%. Ir dar pardavėjos čia, jei tarkim reikia mokėti kad ir $9.01, niekad neklausia ar neturi to vieno cento, ir atpila krūvą grąžos. Tai po pirmo mėnesio teko pirktis kitą piniginę, nes senoji nebeatlaikė centų svorio. Perkant didesnį daiktą – baldus, kompą ar kokią aparatūrą, į kainą kuri yra parašyta vitrinoje galima nekreipti dėmesio, nes nuo tos sumos galima nusiderėti kokia 10% ar daugiau, ypač kai paroduvės skelbiasi, jog pas juos yra žemiausios kainos mieste. Užtenka pasakyti jog kažkur matei mažesnę kainą ir visai nesiderint ta kaina pasidarys mažesnė už tavo nurodytą, žinoma jei ji yra proto ribose.

Padrikas tas laiškas atrodo gavosi, bet kad aš jį jau amžinybę niekaip nesugebu pabaigti 🙂 Jei turėsit klausimų, tai galėsit klausinėti kai pasimatysim 🙂