Rytas nieko gero nežadėjo – nebelijo, bet per rūką nieko nesimatė. Ką padarysi, pasiėmiau šeimininko duotą apylinkių planą ir palikęs jam kuprinę, iškeliavau apsidairyti. Šeimininkas aiškindamas ką aplinkui galima pažiūrėti, parodė kelias vietas iš kur turėtų matytis Fudži kalnas, bet iškart pridurdamas – kai yra geras oras. Suprask – ne šiandien. Pakeliui link ežero praėjau prieš 400 metų nutiestą kelią, jungusi Kjoto ir Edo(dabar Tokijas) miestus.
Tai yra vienas iš populiaresnių pasivaikščiojimo takų toje vietovėje, bet aš nusprendžiau, jog apeisiu aplink, nes dalis kelio grįsta akmenimis ir po lietaus eiti slidžiais akmenimis ne pats saugiausias užsiėmimas.
Visai netoli ežero yra dar vienas gabaliukas to senojo kelio, kurį betiesiant, jis buvo apsodintas kedrais, kad vasarą apsaugoti keliautojus nuo saulės, o žiemą – nuo sniego. Dabar tie kedrai, išaugę į milžiniškus medžius, ką tik nori užstos.
Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.
Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.
Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .
Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia :), be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten 🙂 Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.
Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus.
Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.
Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės.
O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.
Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka 🙂 Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.
Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys pakeliauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus 🙂
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.
Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija.
Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.
Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.
Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis.
Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.