Gyvenimas kalnuose

Važiavimas į Naujosios Zelandijos pietinę salą man pirmiausia asocijavosi su kalnais, tai, ruošdamasis kelionei ir rinkdamasis vietas, kur ten apsilankyti, pirmiausia ieškojau ant kokių viršūnių galima užsikabaroti. Aišku, labiausiai norėjosi kuo arčiau prieiti prie aukščiausio Naujojoj Zelandijoj Kuko kalno, ir geriausia vieta tam yra Bol perėja (Ball pass), bet, pasirodo, ne taip tą lengva padaryti, nes ten jau tektų eiti per sniegą ir ledą, nors aukštis tik apie 1800m. Kadangi aš niekad kalnuose nevaikščiojęs tokiomis sąlygomis, tai nenorėjau rizikuoti ir pradėjau ieškoti, gal yra kokių grupių, einančių i kalnus, prie kurių galėčiau prisijungti. Taip benaršant po internetą susiradau Alpine Recreation, kuri organizuoja 4-6 dienų alpinizmo kursus, su nakvyne trobelėje priešais Kuko kalną. Daugiau alternatyvų nelabai radau, nebent bandyti eiti vienam. Takas ten nesužymėtas ir, nors pasiklysti sudėtinga, bet klaidžiojimo, beieškant tinkamo kelio per uolas, būtų pakankamai, o norint kirsti perėją per vieną dieną, tas laiko gaišimas visai nepageidautinas. Continue reading “Gyvenimas kalnuose”

Japonija. Pradžia

Pasirodo praėjo jau trys mėnesiai nuo pirmos minties apie kelionę į Japoniją. Atrodo daug laiko, bet ko tais jis greitai prabėgo ir nesijaučiu dar pilnai pasiruošęs, nes laiko turėsiu savaitę, o norisi kuo daugiau pamatyti. Tokį metą kelionei išsirinkau neatsitiktinai, nes tikėjausi pataikyti nuvažiuoti per patį vyšnių žydėjimą, kuris šiemet dėl šalto oro truputį vėlavo ir buvo kaip tik prasidėjęs mano kelionės išvakarėse. Atrodo bent jau ta plano dalis pavyks.

Išaušo penktadienio rytas, liko kelios valandos iki važiavimo į aerouostą, o aš kaip visad dar nesusikrovęs daiktų, nors visą naktį turėjau – nemiegojau, bandydamas prisitaikyti prie vietinio laiko. Nesinorėjo ten nuskridus, porą dienų praleisti leisgyviu. Kraunuosi daiktus, stebiu teliką, nes visuomeninis transportas Toronte mąsto streikuoti ir jei prisiruoš, tai teks galvoti kaip nusigauti iki aerouosto. Oras puikus, metro su autobusais šiandien dar važiuoja, kas bus ryt man jau nebesvarbu, gali sau streikuoti 🙂
Aerouostas beveik tuščias, nes vidurdienį labai nedaug lėktuvų skraido, tai be jokių eilių priduodu savo bagažą ir belieka tik laukti skrydžio. Laikas kažkaip nepastebimai prabėga. Niekad dar nesu taip toli ir ilgai skridęs. Laukia 11000km ir 12h skrydis. Kaip nors išsėdėsiu, kur aš dingsiu 🙂
<…>
Stiuardese išdalino laikraščių..japoniškų. Šalia sėdintis japonas pasiėmė vieną, aš žvilgterėjau..taip…viską supratau 🙂 Bet nespėjau įsigilinti į “skaitymą”, nes tik pakilus lėktuvui, dauguma keleivių persėdo į kitas vietas, kur laisviau. Mano kaimynas irgi tai padarė, tai dabar ir aš galėsiu pabandyti išsitiesti ant dviejų sėdinių ir bandyti pamiegoti. Japonijoje buvo 1 nakties, tai būtų neblogai numigti pora valandų. Sunkiai sekasi. Už lango giedra, puikiai matosi žemė, tik nelabai ten kas įdomaus, nes skrendame virš stepių. Pagal žemėlapį tuoj turėtume priskristi kanadietiškus Rocky Mountains Albertoje, bet tuo metu kaip tyčia apsiniaukia ir nieko nebesimato.
<…>
Atrodo buvau nulūžęs trumpam, nes jau buvome pačiuose vakaruose ir apačioje pasirodė Aliaska – nežinau tiksliai virš kokios vietos skridome, matėsi tik snieguotos viršūnės. Gražus vaizdas iš viršaus, tik šiluma iš ten nedvelkia.

Aliaska

O toliau vanduo, vanduo…Ir jis tęsis iki pat galutinio tikslo ir gan ilgai, nes liko skristi dar 6h…Uf. Aš jau pavargau sėdėti..
Per teliką rodo National Geographic laidą apie Kubą. Nenuvažiavau į ten, tai bent ekrane pažiūrėsiu 🙂
Turėdamas laiko, sėdėjau prie savo kelionės planų ir bandžiau galutinai suderinti savo maršrutą. Buvau nusipirkęs traukinio bilietą savaitei, tai per tą savaitę ir norėjosi kuo daugiau pamatyti, bet kartu daug laiko neprarandant sėdint traukinyje. Atrodo jau viskas maždaug susistatė į savo vietas, pamatysiu kaip ten realiai man viską pasiseks realizuoti.