Gyvenimas kalnuose

Važiavimas į Naujosios Zelandijos pietinę salą man pirmiausia asocijavosi su kalnais, tai, ruošdamasis kelionei ir rinkdamasis vietas, kur ten apsilankyti, pirmiausia ieškojau ant kokių viršūnių galima užsikabaroti. Aišku, labiausiai norėjosi kuo arčiau prieiti prie aukščiausio Naujojoj Zelandijoj Kuko kalno, ir geriausia vieta tam yra Bol perėja (Ball pass), bet, pasirodo, ne taip tą lengva padaryti, nes ten jau tektų eiti per sniegą ir ledą, nors aukštis tik apie 1800m. Kadangi aš niekad kalnuose nevaikščiojęs tokiomis sąlygomis, tai nenorėjau rizikuoti ir pradėjau ieškoti, gal yra kokių grupių, einančių i kalnus, prie kurių galėčiau prisijungti. Taip benaršant po internetą susiradau Alpine Recreation, kuri organizuoja 4-6 dienų alpinizmo kursus, su nakvyne trobelėje priešais Kuko kalną. Daugiau alternatyvų nelabai radau, nebent bandyti eiti vienam. Takas ten nesužymėtas ir, nors pasiklysti sudėtinga, bet klaidžiojimo, beieškant tinkamo kelio per uolas, būtų pakankamai, o norint kirsti perėją per vieną dieną, tas laiko gaišimas visai nepageidautinas.

8 ryto nuvažiuoju prie jų ofiso, kur susipažįstu su gidu vokiečiu Martinu ir kitais bendrakeliauninkais: brite Marla bei danų pora – Pia su Kristianu. Įdomi kompanija susirinko. Martinas 9 mėnesius per metus gyvena NZ, o žiemą skrenda į Europietišką vasarą, po to grįžta atgal. Dirbęs kruiziniuose laivuose, su jachtą perplaukęs Ramųjį vandenyną, dirbo šefu virtuvėje, buvo gelbėtoju kalnuose, o dabar dirba kaip gidas ir instruktorius. Marla – easyJet pilotė ir kadangi dabar Europoje ne skraidymo sezonas, tai pasiėmusi pusės metų atostogas, keliauja po pasaulį. Pia – dizainerė, Kristianas irgi pilotas, tik skraido su malūnsparniais, prieš porą metų baigė mokslus Naujojoj Zelandijoj, o dabar dirba Grenlandijoje ir Šiaurės jūroje. Visa tai aš sužinojau vėliau, vakarais prie arbatos bešnekant.

Dabar reikėjo pasiruošti kelionei. Kelias nėra tolimas – gal apie 12km ir aukščio skirtumas tik ~1000m, atrodo neturėtų būti problemų, tik niekad nesu vaikščiojęs po kalnus su tokia didele kuprine: susidėjus visus drabužius, maistą, šalmą, ledkirtį, “kates” – kuprinė svėrė 16kg. Daugoka (man), bet niekur jau nedingsi. Gerai, jog nereikia nei miegmaišio, nei palapinės, nes viskas, ko reikia nakvynei, yra namelyje, o ir vandens ėmėm minimaliai, nes jo galima prisisemti pakeliui iš kalnų upelių.

Mašinas paliekam prie ofiso Lake Tekapo miestely, visus daiktus permetame į autobusiuką ir dar už valandos jau stovime prie tako pradžios šalia Tasmano ledymo. Pačio ledyno nuo aikštelės nesimato, tik aukšta siena (morena), sustumta slenkančių ledų, už kurios turėtų būti ežeras.

Tasman Gleicer
Tasman Gleicer

Paprastai atvažiavę turistai iškart lipa į viršų link ežero, kur gali įsėsti į laivelius ir paplaukioti tarp didžiulių ledo gabalų. Bet mūsų kelias ėjo palei tą sieną link ledyno pradžios, tai patį ežerą pamatėm tik po kokios valandos, kai jau truputį buvome palipę į kalną. Nuo tos vietos išvydome ir beveik visą ledyną, kurio pabaigoje telkšojo palyginti nedidelis ežeras. Labiausiai nustebino to ledyno išvaizda, nes paprastai tikiesi išvysti ilgą ledo “upę”, o čia ledo beveik nesimatė, nes viskas buvo padengta nuo kalnų krentančiomis uolomis ir jų dulkėmis.

Tasman Gleicer
Tasman Gleicer

Šiek tiek pailsėję šalia Bol pastogės (Ball shelter), užsidedame šalmus ir pradedame sunkiausią etapą, nes esame pakilę tik kokį 100 metrų. Kol kas visai normaliai ėjosi su ta prikrauta kuprine, bet vienas dalykas eiti lygia vieta, o visai kitas – lipti į statų kalną.
Takas visai nepažymėtas ir, jei eičiau vienas, tikrai būčiau neradęs jo pradžios, nes, iš šono pažiūrėjęs, rinkčiausi kitą kelią. Kadangi šis žygis buvo kaip ir kursai, tai šiek tiek pavedęs, Martinas davė ir mums pasireikšti vedlių rolėj. Normalaus tako nėra, tai tiesiog eini ir ieškai kur lengviau per uolas užsikabaroti. Be to, visad maniau, jog aš lėtai kalnais vaikščioju, bet kai pradėjau eiti pirmas ir po kurio laiko atsisukęs pamačiau jog visi tolokai atsiliko, teko palaukti grupės ir tuo pačiu gavau iš Martino jo laikrodį, kuris, tarp viso kito, rodo ir aukštį, bei kokiu greičiu kyli į viršų. Teko kilti ne greičiau nei 5m per minutę (arba 300m per valandą). Atrodo taip lėtai, bet ne vienas einu, tai reikia prisitaikyti prie visiems tinkamo tempo.

Praeina pora valandų, o mūsų namelio dar nesimato, bet, užlipus ant eilinės uolos, už jos pasirodo Kuko kalnas (3754m). Dabar jau ir pačiam nebesinori niekur skubėti, kai matai priešais save tą beveik 4km aukščio kalną. Gretimas kalnas visas paskendęs dulkėse, nes nuo jo beveik nesustodamos rieda uolos. Ten galima kaip tik ir pamatyti visą procesą – kaip ledynas padengiamas pilka mase.
Aukščiausio taško iš tos pusės, iš kurios mes atėjome nesimato, tik vidurinioji viršūnė (Middle Peak, 3717m), bet tie keliasdešimt metrų reikšmės nebedaro. Ypač, kai praskrenda koks lėktuvas šalia kalno, ir supranti, prieš kokią didžiulę akmens masę stovi.
Sunkiausią kelio dalį jau buvom praėję ir dar po valandos jau palyginti lengvo ėjimo pasiekiame namelį, kuriame teks praleisti 3 naktis. Vieta tai fantastiška – vienoje pusėje Tasmano ledynas, kitoje – Kuko kalnas. Namelis (Caroline Hut) yra privatus ir daug kas pavydi bei nesupranta, kaip savininkui prieš daugiau kaip 20 metų pavyko gauti leidimą statyti privatų objektą nacionalinio parko viduryje.

Caroline Hut,Tasman Gleicer
Caroline Hut,Tasman Gleicer

Namelis – vienas didelis bendras kambarys su virtuve ir 8 gultais, atskiras kambarys gidams ir iš lauko pusės įrengta patalpa su avarinio ryšio radijo stotele, jei kartais praeinantys turistai patektų į bėdą. Jei būtų pilnos dvi grupės (8 žmonės ir 2 gidai), tai truputį trintis gautusi, nes vietos nėra taip daug, bet mums penkiems – tai buvo pats tas. Išsirenkam kiekvienas savo gultą, palendam po šaltu dušu. Na, dušo nėra, tenka naudotis bliūdu, bet buvo gerai ir iš jo užsipilti šalto (neturėjau kantrybės laukti kol vanduo sušils:) vandens. Visgi visa kelionė truko 7h ir beveik visą laiką saulės kaitroje, tai nemažai prakaito išliejom. Manau, šiandien gerai miegosim. Po vakarienės, be ilgų kalbų, visi greitai ir išlūžtam.

* * *

6:30…suskamba mano žadintuvas…sunku išlįsti iš šilto miegmaišio, bet reikia…Pažiūriu pro langą, kalno viršūnėlė jau paraudusi. Einu pažiūrėti saulėtekio. Saulės nesimato, tik vis didesnis ledo plotas rausvėja. Gražu, bet dar labiau šalta. Padarau kelias nuotraukas ir lendu atgal į miegmaišį, dar galima pusvalandį patinginiauti 🙂

Mount Cook, Middle Peak, Caroline Gleicer, Anzac Peaks, Mount Tasman, Sunrise
Mount Cook, Middle Peak, Caroline Gleicer, Anzac Peaks, Mount Tasman, Sunrise

 Buvau jau spėjęs vėl užmigti, kai Martinas įžengė pro duris ir davė komandą visiems keltis, nes teks daug ką nuveikti šiandien.

Kol apsitvarkėm, papusryčiavom, saulė jau visai aukštai pakilo ir buvo maloniai šilta, galima vėl su maikute vaikštinėti, nebent ką nors apsivilkti nuo tos pačios saulės apsisaugoti. Oras fantastiškas, nei vieno debesėlio, vaizdas aplink dar fantastiškesnis. Net nesinori prisileisti minties, jog reiks už kelių dienų šitą vietą palikti. Bet nelabai ir yra kada apie tai galvoti – visą dieną mokomės raišioti mazgus, lipti ir leistis uolomis. Ypač keistas jausmas apima, kai reikia prisirišus virve, “eiti” žemyn, beveik statmena siena.

Caroline Hut, Introductory Climbing
Caroline Hut, Introductory Climbing

O po lengvų pietų einame truputi aukščiau į kalnus, ieškoti sniego, kad pasimokintume naudotis kirtikliais ir “katėmis”. Sunkiai sekėsi rasti normalesnio sniego. Po valandos ėjimo susiradome padoresnį gabaliuką – ledo, kurio paviršius buvo truputi aptirpęs ir šiek tiek minkštesnis. Bet gal tai net ir geriau, nes galėjome pajusti, kaip yra sunku sustoti, čiuožiant žemyn ledu, besinaudojant vien tik kirtikliu. Reikia tikėtis, kad man realiai šiomis pamokomis nereiks pasinaudoti, nes tikrai nesinorėtu nuo nuožulnesnio šlaito taip čiuožti, nes vilčių nelabai daug liktų…

Prisičiuožinėję ir visi jau šlapi, keliaujam link savo pastogės, prie durų numetam visus įrankius, batus, kuprines, bet tik įėjus į vidų ieškoti sausų rūbų, teko bėgti lauk, nes pro langą pamačiau, jog sulaukėme svečių – apsilankė trys kėja (kea – kalnų papūga). Nors aš jų dar niekad nebuvau matęs gyvai ir, aišku, įdomu jas pamatyti, bet bėgti į lauką labiau privertė žinojimas, jog kėja labai mėgsta vagiliauti ir negalima palikti jokių daiktų be priežiūros. Tai, prieš žaisdami su jomis, pirmiausia surinkom visus daiktus ir susinešėm į vidų. O paukštis tai labai smalsus, užtenka rankoje pačiuženti popieriuką ir iškart prisistatys prie tavęs. Paliečiamas nesileidžia, bet iš smalsumo prikiš savo snapą prie pat rankos, kad pažiūrėtų ką ten vertingo turiu.

Kea
Kea

Reikia baigti žaidimus – vakarienė paruošta. Mūsų grupei pasisekė, nes Martinas ir mėgsta gaminti, ir dargi labai skaniai, o jo kolega, kuris turi lydėti sekančią grupę, tiesiog nekenčia to, tai nepavydžiu jiems.
Bevakarieniaujant per radio ryšį išklausėm orų prognozę ateinančiomis porai dienų. Žadėtą lietų nukėlė dar vienai dienai, kuo mes visi apsidžiaugėm, išskyrus Martiną, kuris pareiškė jog mums per lengvos sąlygos čia. Galbūt, bet aš jomis buvau visai patenkintas 🙂
Nuo valgio kartais dėmesį nukreipdavo sniego griūtys. Diena buvo šilta, tai truputi aptirpo ledas ir vis kurioje nors vietoje jis neišlaikydavo sniego spaudimo. Sunku įsivaizduoti kokio dydžio griūtys ten buvo, nes vis tekdavo priminti sau, jog nuo tos vietos kur mes gyvenome, iki kalno viršūnės dar beveik visi 2km. Tarp namelyje buvusių knygų, susiradau gidą su sužymėtomis trasomis, kaip pasiekti Kuko kalno viršūnę ir tuo pačiu matant, realų vaizdą pro langą, sunku buvo suprasti, jog galima ta ledo siena užlipti į viršų. Šitoje pusėje, mažiau nei prieš du mėnesius, kaip tik žuvo vienas iš gidų, nors dauguma žmonių lipa iš priešingos kalno pusės, kur esančioje plynaukštėje gali nusileisti lengvi lėktuvai ir kopimas prasideda iš šiek tiek aukštesnio taško (nors ir iš tenka viskas trunka apie 15-18h). Nėra jis toks aukštas, bet ne iš lengvųjų kalniukų. Nekeista, jog E.Hillary šituose kalnuose ruošėsi prieš kopimą į Everestą.

* * *

Bet mes taip aukštai nesiruošėme kopti. Pasidarėm sumuštinių pietums ir iškeliavom link Bol ledyno, kur beveik visą dieną ir praleidome ant ledo.

Introductory climbing
Introductory climbing

Tik papietauti palipome aukščiau – į 2222m viršūnę, kuri taip ir pavadinta – Peak 2222. Tai aukščiausia vieta, kurią buvau pasiekęs NZ. Toje vietoje net mobilūs telefonai veikė 🙂 Bet aš savo tlf net nebuvau pasiėmęs, kažkaip visai patiko būti atsijungus nuo viso pasaulio. Taip ramu… Iš ten jau niekas vaizdo nebeužstoja ir gali dairytis į visas keturias puses. Vakaruose matėsi Bol perėja ir takas, kuriuo ryt reiks eiti palei Hukerio (Hooker) ledyną. Kitoje Huker ledyno pusėje Koplando perėja (Copland Pass) per pagrindinę kalnų grandinę(Main Divide), kurios vakarinėje pusėje jau kaupėsi debesys ir turbūt visai gerai lyja…Brrrr…galėtų dar pakentėti tas lietus kokią dienelę…

Hooker Glacier
Hooker Glacier

Bežiūrint į tuos vakaruose bestūkstančius kalnus, sniegas kažkoks rausvas atrodė. Iš pradžių maniau, jog man tai tik pasirodė per debesis, bet Martinas paaiškino, jog visos tos dulkės su lietumi atkeliauja iš Australijos. Reikia tikėtis, jog tas lietus neužneš čia kokių pavojingų gyvių 🙂

Laikas negailestingai bėga, nepajaučiam kaip vakaras ateina, o tai reiškia, jog reikia pakuotis, nes ryt, kaip bebūtų gaila, teks palikti šitą jaukią trobelę. Orų prognozė irgi negailestinga – lis.

* * *

5:30. Skamba žadintuvas. Planas – iškeliauti prieš patekant saulei, o į stogą jau barbena lietus :/

Dar po valandos, viską sutvarkę namelyje, pajudame. Jei dar būtų vėjas, tai bjauresnio oro nelabai jau galėtum tikėtis. Bet vėjo nėra, kuo ir džiaugiamės – gal ne po valandos, o tik po kokių dviejų būsim peršlapę. Kadangi vakar buvome šalia perėjos, tai visas “kates”, kirtiklius buvome ten ir palikę, kad nereiktų tampytis pirmyn atgal ir kuprinė būtų porą kg lengvesnė lipant į kalniuką. Sniego nebelikę beveik, vien tik ledas, tai lėtai judame į viršų. Sudėtingiausia vieta yra kitoje perėjos pusėje, kai reikia pradėti leistis žemyn. Iš viršaus žiūrint neatrodo taip viskas sudėtinga, bet padėties neįvertinimas ir privedė prie tragedijos prieš keletą metų. Martinas paklausė, ar kas nors iš mūsų rizikuotų leistis žemyn neprisirišus? Pasakiau – taip. Ne ledu, bet galima apeiti pakraščiu per akmenis. Aišku gavau pastabą, jog atkreipčiau dėmesį iš kur tie akmenys ten atsirado. Na taip, jie nuo šalia esančios uolos nuriedėję, bet vistiek, jei reiktų eiti vienam, tai man atrodė saugesnis kelias, nei rizikuoti paslysti ant ledo, kur tave sustabdys tik apačioje esančios uolos…Bet čia teorija, kurios net nesiruošėme išbandyti…Sugaišom šiek tiek laiko, kol nusileidome tuos kelis šimtus metrų su virvėmis, bet po to jau galėjome lengvai žygiuoti. Neužtruko net ir 8h, kai visiškai peršlapę, pasiekėme civilizaciją, kurioje, pasirodo, visai nelyja ir saulė šviečia, tik atsisukus atgal matai lietaus debesis, kurie visiškai paslėpę kalnų viršūnes. Nebuvo viskas taip baisu, kaip atrodė ryte. Galbūt ta popietinė saulė pagelbėjo. Ir apskritai, kadangi rašau jau seniai pasibaigus visoms kelionėms po NZ, tai galiu pasakyti, jog šios keturios dienos man buvo pats geriausias laikas per visus 14 mėnesių praleistų Naujojoj Zelandijoj. Ir mielai pakartočiau šitą žygį, tik per vieną dieną, kas yra pilnai įmanoma, žinant kelią, geru oru, su mažesne kuprine ir mažiau daiktų. Atstumas nėra toks didelis – 25km: 12km iki Caroline Hut, ir 13km grįžti atgal per Bol perėja. Pirmą dalį nuėjom per 7h, antrą – per 8.5h, t.y. visai geras vienos dienos pasivaikščiojimas gautus. Kada nors. Dabar keliauju į hostelį ir, pasitikrinęs orų prognozę, galvosiu kur ryt traukti.

Daugiau nuotraukų – foto albume.

3 thoughts on “Gyvenimas kalnuose”

  1. Yra toks žmogus Dainius Pilypas, kuris irgi visur dalyvauja ir kopinėja :). Mane tiesiog traukia kalnai ne vien kopinėti, grožėtis vaizdais, bet ir gyventi. Nežinau kodėl, bet po dviejų kartų buvimo Alpėse liko tas kalnų ilgesys, ramumas, grožis 🙂

Leave a Comment