Banginių “medžioklė” Tongoje

Pabandžius slidinėti Šiaurinėje saloje, visą mėnesį ruošiausi skristi į pietinę salą išbandyti tionykščių trasų, tiksliau norėjau pabandyti heli-skiing, kai su malūnsparniu užkelia į kalną ir leidiesi niekieno neslidinėtu (bent jau tą dieną) šlaitu. Problema tik jog niekas negali tau garantuoti gero oro kalnuose ir nuvažiavęs ten nors ir savaitei, gali likti taip ir nenusileidęs nuo kalno.
Svarsčiau svarsčiau ir galiausiai atsisakiau to reikalo, bei nusipirkau lėktuvo bilietą į šiaurę, į kur nuskristi vis tiek ruošiausi ir būtent rugsėjį. Šiaurė – tai Vava‘u salų grupė esanti Tongos šiaurėje. Tos salos labai traukia būriuotojus, kurie gali saugiai pasislėpti nuo audrų. Taip pat žvejus, dėl gerų žvejybos vietų. Na ir trečioji turistų grupė, tai banginių „medžiotojai“. Va jiems ir aš priklausiau. Vava‘u viena iš kelių vietų pasaulyje, kur galima paplaukioti su banginiais. Kiekvienais metais tarp rugpjūčio ir spalio jie atplaukia prie Tongos salų daugintis. Kuprotieji (Humpback) banginiai yra gan bendraujantys ir jei būna geros nuotaikos, gali sukti ratus aplink laivą, šokinėti. Tai atrodo vienintelė banginių rūšis, sugebanti visiškai iššokti virš vandens. Elgesys beveik kaip delfinų tik kad nesileidžia glostomi, yra „šiek tiek” – 10 kartų – didesni. Tongoje dar ne taip seniai banginiai buvo medžiojami, bet dabar yra vieni iš labiausiai saugomų gyvūnų, nes iš turizmo gauna žymiai daugiau naudos. Continue reading “Banginių “medžioklė” Tongoje”

Karštos vonios pliaže

Paskutinius porą savaitgalių praleidome namuose priiminėdami svečius, tai su kambariokais nusprendėme, jog laikas bent dienai iš tų namų ištrūkti. Vieta, kurią norėjome aplankyti, labai tinkama žiemos ekskursijoms. Tai yra karštų versmių pliažas (hot water beach). Jis yra už beveik 200km nuo Oklendo ir lankymo laikas ten skiriasi kiekvieną dieną, nes geriausia važiuoti atoslūgio metu, nes kitaip viskas bus apsemta. Todėl teko ankstokai keltis sekmadienį, kad pataikyti teisingu laiku, bet tai tik į naudą, nes kelias tuščias ir per porą valandų jau buvome vietoje. Šalia stovėjimo aikštelės esančioje parduotuvėje už 5$ išsinuomojau kastuvėlį ir patraukėme link tolumoje besikapstančių žmonių.
Click to view full size image
Mums pasisekė užsiimti ką tik išėjusios porelės išsikastą “vonią”, t.y. balą :), tai tik pasigilinome ir išsitiesėme joje. Vandens temperatūra reguliuojama arba pasirausiant gyliau, susiradus iš kur versmė veržiasi, arba nukreipiant vandenį atitekantį iš aukščiau esančių “vonių”. Tik reikia nepersistengti, nes vanduo gali siekti ir 60C. Kai kas atsinešdavo su kibiriukais vandens iš jūros, kad atsivėsinti, bet mums buvo patogiau patiems palįsti po bangomis. Jūros vanduo dar geliantis, bet po tokios karštos vonios buvo pats tas atsigaivinti. O kas įdomiausia, jog ten prasiturškus porą valandų, visai nebuvo šalta, bet tik nuėjus link aikštelės vėl norėjosi apsivilkti striukę papūtus vėjeliui. Kaip bebūtų žiema visgi dar 🙂

Sniego beieškant

Naujojoj Zelandijoje dabar žiema, bet Oklende sniego sunku pamatyti, nes čia temperatūra nelabai nusileidžia žemiau 0C, o ir lietus savaitgaliais jau truputi nusibodo, todėl su draugais nutarėme jog reikia važiuoti į kalnus, kur didesnė tikimybė jog snigs,nei nelis. Šiaurinėje saloje yra tik pora vietų, kur galima paslidinėti, o artimiausia iš jų – Ruapehu kalnas. Kadangi jis randasi kaip tik pusiaukelėje tarp Oklendo ir Velingtono, tai tuo pačiu ir lietuvaičius iš Velingtono pakvietėme prisijungti susipažinti.
Kelias ne toks ir artimas (~350km) ir autostradų jokių nėra, tai reikia po pietų anksčiau nusiplauti iš darbo ir aišku paskutinę minutę darbe atsiranda nenumatyto darbo, kurio nebuvo visus du mėnesius, kol nereikėjo niekur važiuoti, tai tenka atsiprašyti bendrakeleivių ir valandą nukelti išvažiavimą. Na bet spėjam nuvažiuoti į Skotel viešbutį vakarienei ir dar truputi pabendrauti su velingtoniečiais, bet neperilgai – reikia gi pailsėti prieš slidinėjimą.

Prieš važiuojant į kalnus, buvau pasižiūrėjęs prognozę ir taip norėjosi jog ji būtų neteisinga, bet sinoptikai atrodo klysta tik tada kai nereikia -lijo, ir žadėjo lyti visą dieną. Tenka tik viltis jog pakilus auksčiau į kalną bus tinkamesnis oras. Išsinuomojam slides viešbutyje, kartu nusiperkam keltuvų bilietus, kad negaišti laiko vietoje, nes nenutrūkstamas mašinų srautas juda link trasų – atrodo visi slidinėjimo mėgėjai šį savaitgalį sumanė suvažiuoti į ten, į Whakapapa (tariasi Fakapapa) – didžiausią (bet tikrai ne geriausią) slidinėjimo kurortą Naujoje Zelandijoje. Pakylam iki 1600m, kur įsikūrusi pagrindinė bazė, lietus nesiliauja, bet truputi prasiskleidus debesims, trumpam pasirodo saulės apšviesta kalno viršunė, tai truputi apšilus žemutinėse trasose į ten ir patraukiau. Pats kalnas yra ~2800m aukščio,o keltuvas pakelia tik iki 2300m, bet to pakako, kad išlįsti iš debesų, tolimoje pasirodė Ngauruhoe kalnas, ant kurio dar vasarą buvau užsiropštęs. Žodžiu vaizdelis pasaka ir likusiems apačioje belieka tik pavydėti jo.
Ruapehu
Kuris dingsta nusileidus šimtą metrų žemiau ir patenki į debesį, kuriame nieko nebegalima įžiūrėti. Dar niekad neteko tokiomis sąlygomis slidinėti – sniegas susilieja su migla, reljefo visiškai nesimato. Nepaminėjau jog Ruapehu, kaip ir visi kalnai šiaurinėje saloje, yra ugnikalnis. Aktyvus ugnikalnis. Paskutinis mažas išsiveržimas įvyko praeitais metais, o šiemet viena kraterio siena neatlaikė ir “truputi” vandens iš ežero nuleido, žemėlapiuose pažymėtos saugios vietos, jei vėl grėstų kokia nuošliauža, o visos slidinėjimo trasos yra virš apsnigtos lavos, kuri turi savybę išlįsti iš po sniego visai netinkamose vietose ir dar tokio oro sąlygomis nelabai matomos. Teko gerai pasportuoti, kad išvengti tų kliūčių ir į dienos pabaigą, kai kojos nelabai jau klausė, buvo minčių nečiuožti, o leistis keltuvu žemyn. Nemažai žmonių taip ir darė, nes migla dar labiau sutirštėjo ir čiuožti žemyn nežinant trasos pasidarė nebeįmanoma. Bet pakilus vėl virš debesų, pasirodė jog kitame krašte truputi šviesiau ir galima po truputi leistis žemyn į lietų. Fe…O kitą dieną dar ir vėjas pakilo, kad paeiti sunku buvo, tai tik privažiavome iki trasų pradžios, pasitikrinome padėtį ir nusprendėme – ne, užtenka, važiuojam namo.

Daugiau nuotraukų – čia.

“This is New Zealand”

Filmas "This Is New Zealand"Šiuo metu vyksta Oklendo filmų festivalis ir aš jau antrą savaitę visus vakarus leidžiu kino teatre. Visko pamatyti aišku neįmanoma, tai išsirinkau tuos filmus, kurių šiaip nelabai kur pamatysi kitur nei per tokius festivalius, ypač tai liečia dokumentinius filmus. Šiandien kaip tik žiūrėjau tris trumpus filmus (“This Is New Zealand”, “C’mon to New Zealand”, “This Is Expo”), labiausiai susijusius su Naująja Zelandija. Filmai 30 metų senumo ir gal būt keista, jog įdomios tokios senienos.
Prieš porą mėnesių bešnekant su firmos, kurioje dabar dirbu, savininku, užėjo kalba apie Naujosios Zelandijos ekonomiką ir tada sužinojau jog iki 1970-ųjų metų Naujoji Zelandija buvo tiesiog didelė Didžiosios Britanijos ferma ar gamykla. Na gal truputi per grubus apibrėžimas, bet iki tų metų viskas, kas būdavo pagaminta NZ, keliaudavo į Britaniją, nereikėdavo visiškai rūpintis savo produktų realizavimu,o turizmo tuo metų išvis beveik nebuvo. Bet Britanijai įstojus į Europos ekonominę bendriją, NZ turėjo pradėti pati ieškotis prekybos partnerių, naujų rinkų savo produktams, o 1970-ais metais vykusi Expo paroda Osakoje buvo gera proga pasirodyti pasauliui. Tam ir buvo sukurtas trumpas filmas – “This Is New Zealand”, kuris manau karts nuo karto bus vis ištraukiamas iš archyvų, kad pamatyti, kiek visko pasikeitė per tuos metus.

Su Naujais Metais :)

Turbūt, jei surinkti visas datas kada skirtingos tautos švenčia Naujus metus, tai šventimas tęstusi be perstojo ištisus metus 🙂 Šiandien maoriai švenčia juos (Matariki), nors renginių tą progą visai nėra, bent jau negirdėjau nieko apie juos ir apie pačią datą taip netyčia sužinojau. Bet kaip supratau šią tradiciją dar tik keletą paskutinių metų bando atgaivinti, tai gal kada ir prigis kada. Daugiau info apie Matariki yra maorių puslapyje. Su Naujais 🙂