NZ krepšinis

Pačioje Naujojoj Zelandijoj nėra stiprios krepšinio lygos, dėl to geriausi krepšininkai surinkti į vieną komandą – Oklendo Breakers – ir žaidžia Australijos NBL, prie kurios dar ir viena Singapūro komanda prisijungusi. Kad krepšinis nėra prie populiariausių sporto šakų NZ, turbūt nestebina, nors po regbio, net nežinau kas būtų antroje vietoje, nes žmonės, bent po truputi domisi viskuo.
Reguliarus sezonas artėja į pabaigą, tai nusprendžiau jog reikia nueiti ir pasižiūrėti gyvai pasižiūrėti varžybų. Bilietus nusipirkti problemų nėra, bet dėl visą ko užsisakiau per internetą iš anksto.
Varžybos vyksta palyginus nedidelėje salėje. Nors visas rungtynes rodo per TV ir atrodo jog ten nemaža salė visad pilna. Bet realiai ir poros tūkstančių vietų nėra, o toje pusėje, kur stovi kameros ir nematoma per TV, beveik išvis nėra kur sėdėti. Nors gal tai ir gerai, nes susirenka gal ir nedaug, bet žmonės, kurie domisi varžybomis. Aišku ne tas lygis, kaip prieš kalėdas matytos LR ir Ž varžybos Siemens arenoje, bet įdomiau nei tekdavo stebėti Raptors varžybas Toronto 20 tūkstantinėje salėje.
Breakers vs Razorbacks, NBL, North Shore Events Centre, Auckland

Dar kelios nuotraukos yra albume.

Beveik “America’s Cup” :)

Šią savaitę šefas pasiūlė sudalyvauti jachtų lenktynėse. Kiekvieną ketvirtadienį jachtklubas rengia varžybas ir norintys gali prisijungti, jei kuriuose nors laivuose trūksta įgulos. Aišku aš nieko nemoku, bet pasakė jog tai nesvarbu, ras ką galiu daryti, tai nebuvo nei mažiausios priežasties nepasinaudosi tokia proga, sudalyvauti viename iš populiariausių kivių užsiėmimų. Kadangi norinčių buvo nemažai, išskirstė į dvi jachtas ir mūsų laive viso buvo 7 žmonės. Visi kiti bendradarbiai, nors ir ne daug, bet yra kažkiek bandę buriuoti, o žmonių buvo jau daugiau nei reikia, todėl aš nusprendžiau jog pažiūrėsiu visą procesą iš šono, pasistengdamas per daug nesimaišyti.
Naujoji Zelandija. Oklendas. Jachtos

Neįsivaizduoju kaip jie sugeba nesusidurti toje grūstyje, kokia buvo starte, bet mes iš jos sugebėjome išlįsti pirmi. Ramiai sau plaukiam lengvo vėjelio nešami, tik po kažkiek laiko atsisukę atgal, pamatėme, jog visi nuplaukė kažkur į kairę. Hmm…Pasirodo mums pasakė klaidingą kursą. Ką gi, reikia grįžti ir bent baigti visą trasą, nes atsilikimas apie 20min, o be to ir pirmi plaukti negalime, nes nežinome kur plaukti 🙂 O kad dar linksmiau būtų – likus 10 metrų iki finišo, kai jau buvome aplenkę vieną jachtą, įstrigome dumble. Nuo likimo nepabėgsi, jei lemta būti paskutiniam, tai lemta 🙂 Bet buvo linksma, galbūt kitą kartą ir pats galėsiu jau prisidėti, pamatęs ką daryti reikia, o ir sekančias America’s Cup lenktynes bus daug įdomiau žiūrėti, žinant kaip ten kas vyksta viduje.

Bemiegės naktys

Šalia namų skaitliukas skaičiuoja paskutines sekundes likusias iki regbio pasaulio čempionato, kai visa Naujoji Zelandija prilips prie TV ekranų.

RWC 2007O kadangi jis vyks Prancūzijoje, su kuria 11h skirtumas ir All Blacks žais 3-4 valandą ryte NZ laiku, tai darbe žmonės labiau miegos po varžybų nei dirbs. Nors man bemiegės naktys prasidės jau už poros dienų, kartu su Europos krepšinio čempionatu, nors teks tik 5 ryto keltis, dar nėr taip blogai, palyginus kas laukia regbio mėgėjų 🙂

Sniego beieškant

Naujojoj Zelandijoje dabar žiema, bet Oklende sniego sunku pamatyti, nes čia temperatūra nelabai nusileidžia žemiau 0C, o ir lietus savaitgaliais jau truputi nusibodo, todėl su draugais nutarėme jog reikia važiuoti į kalnus, kur didesnė tikimybė jog snigs,nei nelis. Šiaurinėje saloje yra tik pora vietų, kur galima paslidinėti, o artimiausia iš jų – Ruapehu kalnas. Kadangi jis randasi kaip tik pusiaukelėje tarp Oklendo ir Velingtono, tai tuo pačiu ir lietuvaičius iš Velingtono pakvietėme prisijungti susipažinti.
Kelias ne toks ir artimas (~350km) ir autostradų jokių nėra, tai reikia po pietų anksčiau nusiplauti iš darbo ir aišku paskutinę minutę darbe atsiranda nenumatyto darbo, kurio nebuvo visus du mėnesius, kol nereikėjo niekur važiuoti, tai tenka atsiprašyti bendrakeleivių ir valandą nukelti išvažiavimą. Na bet spėjam nuvažiuoti į Skotel viešbutį vakarienei ir dar truputi pabendrauti su velingtoniečiais, bet neperilgai – reikia gi pailsėti prieš slidinėjimą.

Prieš važiuojant į kalnus, buvau pasižiūrėjęs prognozę ir taip norėjosi jog ji būtų neteisinga, bet sinoptikai atrodo klysta tik tada kai nereikia -lijo, ir žadėjo lyti visą dieną. Tenka tik viltis jog pakilus auksčiau į kalną bus tinkamesnis oras. Išsinuomojam slides viešbutyje, kartu nusiperkam keltuvų bilietus, kad negaišti laiko vietoje, nes nenutrūkstamas mašinų srautas juda link trasų – atrodo visi slidinėjimo mėgėjai šį savaitgalį sumanė suvažiuoti į ten, į Whakapapa (tariasi Fakapapa) – didžiausią (bet tikrai ne geriausią) slidinėjimo kurortą Naujoje Zelandijoje. Pakylam iki 1600m, kur įsikūrusi pagrindinė bazė, lietus nesiliauja, bet truputi prasiskleidus debesims, trumpam pasirodo saulės apšviesta kalno viršunė, tai truputi apšilus žemutinėse trasose į ten ir patraukiau. Pats kalnas yra ~2800m aukščio,o keltuvas pakelia tik iki 2300m, bet to pakako, kad išlįsti iš debesų, tolimoje pasirodė Ngauruhoe kalnas, ant kurio dar vasarą buvau užsiropštęs. Žodžiu vaizdelis pasaka ir likusiems apačioje belieka tik pavydėti jo.
Ruapehu
Kuris dingsta nusileidus šimtą metrų žemiau ir patenki į debesį, kuriame nieko nebegalima įžiūrėti. Dar niekad neteko tokiomis sąlygomis slidinėti – sniegas susilieja su migla, reljefo visiškai nesimato. Nepaminėjau jog Ruapehu, kaip ir visi kalnai šiaurinėje saloje, yra ugnikalnis. Aktyvus ugnikalnis. Paskutinis mažas išsiveržimas įvyko praeitais metais, o šiemet viena kraterio siena neatlaikė ir “truputi” vandens iš ežero nuleido, žemėlapiuose pažymėtos saugios vietos, jei vėl grėstų kokia nuošliauža, o visos slidinėjimo trasos yra virš apsnigtos lavos, kuri turi savybę išlįsti iš po sniego visai netinkamose vietose ir dar tokio oro sąlygomis nelabai matomos. Teko gerai pasportuoti, kad išvengti tų kliūčių ir į dienos pabaigą, kai kojos nelabai jau klausė, buvo minčių nečiuožti, o leistis keltuvu žemyn. Nemažai žmonių taip ir darė, nes migla dar labiau sutirštėjo ir čiuožti žemyn nežinant trasos pasidarė nebeįmanoma. Bet pakilus vėl virš debesų, pasirodė jog kitame krašte truputi šviesiau ir galima po truputi leistis žemyn į lietų. Fe…O kitą dieną dar ir vėjas pakilo, kad paeiti sunku buvo, tai tik privažiavome iki trasų pradžios, pasitikrinome padėtį ir nusprendėme – ne, užtenka, važiuojam namo.

Daugiau nuotraukų – čia.