Į pietus

Prieš daugiau nei metus tik atvažiavus į NZ, hostelyje tam pačiam kambaryje apsistojęs vokietis, sužinojęs jog ilgai gyvenau Kanadoje, pareiškė, jog yra girdėjęs, kad Kanada gražesnė už NZ. Per praėjusius metus nepasitaikė progos nuvažiuoti į NZ pietinę salą, kurioje yra gražiausios Naujosios Zelandijos vietos, bet šiandien pagaliau išskrendu į pietus patikrinti to grožio.

Kelionė prasidėjo ne kaip. Belaukiant autobuso į aerouostą, pamačiau jog jis nusuko į šoną, praleisdamas sustojimą, kur aš stovėjau, ir galiausiai teko su taksu trenktis, kad nepavėluoti į lėktuvą. Reikia tikėtis per ateinantį mėnesį, tokių nesklandumų labai dažnai nepasitaikys, o šį nurašiau, kaip bausmę man, jog naudoju pasibaigusio galiojimo hostelių tinklo (Hosteling International) kortelę, kad gauti nuolaidas autobuso bilietams 🙂

Skrendu į Kraičerčą (Christchurch) su visai neseniai NZ pradėjusiomis skraidyti Virgin Blue avialinijomis, padėjusiomis šiek tiek numušti kainas vidiniuose skrydžiuose. Didžioji kuprinė svėrė 4kg daugiau, nei leistina norma, bet niekam tai neužkliuvo. Tiksliau man pačiam pasidarė įdomu, ko aš čia taip prikaupiau per metus, nes dar pusę daiktų buvau palikęs hostelyje ir kažką ryškiai teks išmesti, prieš paliekant NZ. Bet apie tai teks sukti galvą po mėnesio.

Nors saulė švietė ir nebuvo nei vieno debesėlio, bet išlipus iš lėktuvo, pasijuto jog rytai čia daug vėsesni nei Oklende. Svarbiausia jog ir toliau nelytų kaip buvo iki šiol šią vasarą, ir sausros rezultatus galima aiškiai matyti pro lėktuvo langą.

Pietinė sala, Naujoji Zelandija
Pietinė sala, Naujoji Zelandija

Gyvenant Oklende visad nuomodavausi mašiną iš A2B Rentals, tai ir Pietinėje Saloje pas juos radau pigiausią variantą, nuomojantis Kraičerče su gražinimu Oklende po mėnesio. Kadangi dauguma žmonių važiuoja iš šiaurės į pietus, tai auto nuomos firmos duoda nuolaidas važiuojantiems priešinga kryptimi ir parvarantiems mašinas “namo”. Paieškojus, galima rasti variantų, kai nereikia apskritai už nuomą mokėti, tik tada laikas bus ribotas, kada grąžinti mašiną. Pvz. Iš Velingtono į Oklendą mašiną reiktų parvaryti per dvi dienas, iš Kraičerčio į Oklendą – per 5-6 dienas. Nelabai tinkami variantai kai nori dar ir po apylinkes apsidairyti.
Nuomojausi universalą (station wagon), kad galėčiau ją naudotį ne tik kaip transporto priemonę, bet ir kaip nakvynės vietą, nes tikslaus maršruto neturėjau, tai taip patogiau važinėtis su galimybe miegoti bet kur tik užsimanai. Netoli esančiame prekybos centre nusipirkau būsimų miegamojo ir virtuvės reikmenis. Tai gi ateinantį mėnesį, taip atrodys mano namai:

Naujoji Zelandija. Virtuvė ir miegamasis ant ratų
Naujoji Zelandija. Virtuvė ir miegamasis ant ratų

Nors šiąnakt jais dar neteks pasinaudoti, nes vienintelė kelionės pradžia buvo iš anksto suplanuota ir būtinai rytoj ryte turėjau būti Lake Tekapo miestely, tai ten ir apsistojau hostelyje. Miestelis, kaip iš pavadinimo matosi, randasi šalia Tekapo ežero, kurio žydra spalva nedvelkė šiluma, bet važiuojant vidurdienį, saulė taip įkaitino mašiną, jog privažiavęs prie ežero neatsilaikiau neįlindęs į jį bent trumpam.

Tekapo ežeras, Naujoji Zelandija
Tekapo ežeras, Naujoji Zelandija

Dabar pats vidurvasaris, ant žemesnių kalnų viršūnių sniegas seniai nutirpęs ir vaizdai visiškai ne tokie kokie matomi atvirutėse, kur pavaizduoti žaliuojantys slėniai, o horizonte – kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Tokius vaizdus tikriausiai galima pamatyti tik ankstyvą pavasarį. Ir nors tik pradėjau savo kelionę, bet mintyse jau mąsčiau, jog reiks žiemą dar sugrįžti, jei tik pasitaikys proga. Bet gal bus kada nors, o dabar reikia ilsėtis, net ryt tikrai laukia sunki diena.

Honkongas ir Makao

Kadangi šiemet (jau praėjusiais metais) antrą kartą skrendu aplink pasaulį, tai nusprendžiau jog tokius atstumus skrendant reikia kur nors bent porai dienų sustoti. Geriausias kandidatas tam buvo – Honkongas, nes per ten daug man reikalingų lėktuvų skraido, nes ir be to turėjau ten pažįstamą amerikietį, turintį dar ir Indijos bei Australijos pilietybes, o dabar dirbantis Honkonge – savotiškas kolega žodžiu 🙂 Su juo susipažinau prieš metus keliaujant Pietų Afrikoje ir pasisiūlęs priimti mane porai dienų. Tai aš nusprendžiau pasinaudoti ta proga.
Nors prabudęs pirmą Kalėdų dieną ir pasitikrinęs paštą, radau laišką, jog atsirado problemų dėl pirmos nakties HK, tai teko staigiai ieškotis vietos kur apsistoti. Pasirodė jog tai dienai (šeštadieniui) visi viešbučiai už prieinamą kainą, jau pilni, toks jausmas jog visi važiuoja savaitgaliui, nes po to sekančias dienas, vėl viskas aptuštėja. Ką gi, tenka rinkis kambarį hostely, tikiuosi bus pakankamai vietos bent jau išsitiesti. Iš kitos pusės visai ir įdomu tai išbandyti.

Skrendu maršrutu Franfurtas-Miunchenas-Honkongas ir po 20h būnu vietoje.Na dar pusvalandį užtrunka nukeliauti traukiniu iš aerouosto į miestą. Airport Express važinėja kas 12min ir kainuoja 90-100HKD, priklausomai kuriam sustojime(jų tik trys yra) reikia išlipti, o nuo sustojimo važinėja nemokami autobusiukai(Airport Express shuttle bus), kurie nuveža iki didesnių viešbučių, tai tik reikia susirasti, kuris iš jų arčiausiai priveža prie reikalingos vietos.
Nepavyko su dienos šviesa pasiekti miesto, tikintis jog bus lengviau orientuotis, bet lėtai važiuojant autobusiuku, pastebėjau man reikalingą pastatą(Chung King Mansion), jau matytą nuotraukose, ir iššokau lauk, nes per kamščius jis dar būtų kokį pusvalandį važiavęs, kol privežtų arčiau. Jau gavęs patvirtinimą dėl kambario rezervavimą, kartu gavau ir perspėjimą, jog prie durų greičiausiai pasitiks indai, siūlydami savo paslaugas, padėti surasti kur apsistoti, arba parodžius jau turimą rezervaciją, gali apsimesti to hostelio atstovai, o nuvesti visai į kitą vietą. Realiai panašiai ir buvo – tik priėjus prie pastato su kuprine ant pečių, iškart pristojo kambarių siūlytojai, bet nekreipdamas dėmesio į juos, nuėjau prie man reikalingo lifto, prie kurio laukė nemaža eilutė žmonių ir nors liftas turėtų kelti 7 žmones, ten fiziškai jau ir 5 tilpdavo, tai praleidęs kelis liftus, pagaliau pakilau į man reikalingą 15-tą aukštą. Iš išorės Chung king Mansion atrodo ne kaip, bet vidus pasirodė ne toks ir blogas. Aišku kambarys labai mažas, bet pernakvoti man bus gerai. Nors ant durų parašyta, jog tai kambariai mėnesio nuomai, aš niekaip neįsivaizduoju, kaip ten galima gyventi ilgiau nei porą dienų, nes viskas taip minimalistiškai padaryta – langų nėra, dušas ir tualetas – viena ir ta pati patalpa, t.y. dušas įtaisytas virš klozeto. Tai jei ką kamuoja klaustrofobija, ten gali kilti ir problemų.

Chung King Mansion Garder hostelis Honkonge
Chung King Mansion Garder hostelis Honkonge

Bet apskritai tai švari ir tvarkinga vieta, gerai veikiantis kondicionierius ir ventiliacija, be to kambarys buvo 6 aukšte, tai nereikėjo stovėti eilėse prie lifto, o laiptais nusileisdavau į išorinį kiemą, tuo pačiu aplenkdamas visus siūlytojus. Dabar kai jau išėjau pasivaikščioti su mažesne kuprine, vietoj kambarių pradėjo siūlyti laikrodžius.

Viktorijos krantinė naktį Honkonge
Viktorijos krantinė naktį Honkonge

Susitvarkęs visus reikalus dėl nakvynės, dar išėjau truputi pasivaikščioti aplink, nuėjau į pakrantę, pasižiūrėti saloje šviečiančių dangoraižių, apėjau kelias parduotuves, bet pradėjau jausti, jog po truputi traukia prie miego ir nėra jėgų pro minias žmonių brautis, kurių net ir gerokai po piko valandų, visai nemažėjo gatvėse.Buda, paukščiai ir ausinės žuvelės

Didžiausias trūkumas miegant patalpoje be langų, jog nejauti laiko. Prabudau jau gerokai įsidienojus, tai šoku iš lovos ir lekiu į miestą. Šiandien norėjau nukeliauti į miesto pakraštį šalia aerouosto, pasižiūrėti Didžiosios Budos – ji yra didžiausia pasaulyje lauke stovinti bronzinė buda. Pasiekus paskutinę metro stotelę, paaiškėjo, jog neveikia keltuvas keliantis į kalną ir reikia važiuoti dar apie valandą autobusu vingiuotu keliuku aplink kalną. Autobusai pritaikyti mažesniems kiniečiams, nes vietoj įprastų 2×2 sėdynių, vienoje pusėje buvo 2 vietos, o kitoje 3, tai visiems teko labai glaudžiai susėsti jose.

Autobusas į Po Lin vienuolyną
Autobusas į Po Lin vienuolyną

Pati kelionė vyksta žymiai ilgiau, nei trunka pačios budos ir vienuolyno komplekso apžiūrėjimas. Žmonių tiršta, kaip ir bet kur Honkonge, tai per daug ir nesinori trintis toje minioje šventyklose, ypač kai religija labiau iš smalsumo domiuosi.

Didžioji Buda Lantau šalia Honkongo
Didžioji Buda Lantau šalia Honkongo

Tai vėl sėdu į autobusą ir traukiu atgal į miestą, į Mongkok rajoną. Kadangi Honkongas garsėja savo mažomis kainomis, norėjau truputi pasivaikščioti po parduotuves ir pasižvalgyti, gal kuo nors susigundysiu. Internete buvau susiradęs rekomenduojamų parduotuvių sąrašą. Labiausiai aišku domino foto technika, o Mongkok rajone turistų mažiau (nors aišku ir čia jų netrūksta), dėl ir kainos truputi geresnės nei Tsim Sha Tsui rajone, kur aš buvau apsistojęs ir jau apsižiūrėjęs vakar. Patys fotikai pigesni ir kai kurie visai nemažai, tik gali kilti problemos su garantijomis, jog jos Europoje nepripažins, o visokių smulkmenų (kaip atminties kortelių) kainos ar kai kurių objektyvų kainos, tai buvo ne ką mažesnės nei galima nusipirkti internete esančiose parduotuvėse, jau įskaičiuojant ir siuntimą, kas yra daug patogiau, nes atsiradus problemoms, gali paštu nusiųsti atgal, o su gražinimu į parduotuvę jau būtų problematiška. O ir pats kažkaip nebuvau nusiteikęs apsipirkinėti, pirmiausia dėl to jog ateinančiais metais labai neaišku kaip pas mane bus su pajamomis, tai nusprendžiau geriau pasivaikščioti aplink. Apėjau šalia esantį paukščių turgų (Yuen Po Street Bird Garden), kur ne tik pardavinėjami paukščiai, bet tiesiog žmonės išsinešę paukščius kartu pasivaikščioti.

Paukščių turgus Yuen Po gatvėje Honkonge
Paukščių turgus Yuen Po gatvėje Honkonge

Tos tradicijos jau nyksta, bet vis dar populiarios tarp vyresnių kiniečių. Už kelių kvartalų yra kitas – žuvyčių – turgus (Goldfish market), kur tiesiog gatvėje iškabintuose celofaniniuose maišeliuose pardavinėjamos (pagrindinai) auksinės žuvelės, laikomos sėkmės simboliu.

Honkongo akvariuminių žuvelių turgus (Goldfish market)
Honkongo akvariuminių žuvelių turgus (Goldfish market)

Tik pačios jos ne visos tokios laimingos, nes koks maišelis karts nuo karto vis nukrenta ant žemės ir išgyventi jau joms būtų sunku, patekus po minios kojomis.Jau prieš važiuojant į Honkongą buvau perspėtas, jog ten nepamatysiu Kinijos. Ir nors aš nesu dar buvęs joje, bet eidamas atgal link hostelio, visiškai nebuvo jausmo, jog tai Kinija, viskas aplink labiau priminė kokio vakarietiško miesto didelį kinų rajoną. Praėjo dar tik para nuo mano atvykimo, bet nebuvo didelio noro ten užsisėdėti, dėl to nusipirkau kelto bilietus į Makau kitam rytui.Makau (Macau)

Makao

Makao randasi tik už 60km arba valanda plaukimo iš Hongkongo. Yra dvi kompanijos plaukiojančios į Makao – iš Tsim Sha Tsui plaukia First Ferry ir Turbojet iš centro (Honkongo saloje). Kainos pas abu panašios(~300HKD), tik Turbojet dienos metu plaukia kas 15min, o First Ferry – 30min. Kadangi aš jau persikėliau gyventi pas savo pažįstamą amerikietį į Honkongo salą, tai plaukiau su Turbojet. Perkant bilietą, kasininkas tik perspėjo jog nepamirščiau paso, bet nieko neužsiminė, kad reikia ateiti ankščiau. Aš sau neskubėdamas ateinu likus 10min. iki kelto išplaukimo, o ten gi dar reikia praeiti pasų kontrolę. Nesinervinam. Ne lėktuvas. Įsodins į kitą (tikiuosi). Bet paskutinė minutę visgi spėjau įšokti savo keltą. Sėdint apatiniam denyje nieko nesimato per vandens taškomus langus, tai ramiai pramiegu tą valandą.
Makao labai nedidelis, su salomis užima tik 26km², o pats centras įsikūręs 2x4km pusiasalyje. Čia jis per paskutinį šimtmetį padvigubėjo, nes vis buvo plečiamas į visas puses. Jei ne vienas kalniukas, tai viską per porą valandų galima būtų lengvai apeiti, o dabar tenka šiek tiek paprakaituoti, kol siauromis gatvelėmis prieini prie pilies sienos likučių ant to kalno. Viduje pastatytas Makao muziejus, o kitoje kalno pusėje Šv.Pauliaus (St. Paul) bažnyčios griuvėsiai – pagrindinis turistinis objektas.

Šv. Pauliaus Katedros liekanos. Makao
Šv. Pauliaus Katedros liekanos. Makao

Be dar kelių išlikusių pastatų ir gatvių pavadinimų užrašų portugalų ir kiniečių kalbomis, beveik ir visas likęs portugalų palikimas ten. O aplink centrą išdygę didžiuliai blizgantys kazino, kurie labai kontrastingai atrodo su likusiu miestu.

Makao vaizdas iš miesto tvirtovės
Makao vaizdas iš miesto tvirtovės

Didele dalimi nuo jų priklauso Makao ekonomika ir nors kazino dar nėra tiek daug kaip Las Vegase, bet apyvarta jau didesnė. Nieko stebėtino, kai šalia yra viena iš labiausiai lošiančių tautų, o pačioje Kinijoje ir Honkonge lošimai uždrausti.

Grand Lisboa kazino Makao
Grand Lisboa kazino Makao

Į pačius kazino jau nebeturėjau laiko užeiti, nes truputi per mažai laiko buvau numatęs, o dar norėjosi grįžus į Honkongą, pasikelti į Viktorijos viršūnę (Victoria Peak), dažniausiai vadinamą tiesiog The Peak.The Peak

Populiariausias būdas patekti ant kalno viršūnės yra funikulierius (The Peak Tram), bet man nuėjus link jo ir pamačius apie 100m ilgio eilę, jau norėjosi atsisakyti to kilimo aukštyn, nes po pasivaikščiojimo Makau, kojos nelabai laikė, kad dar eilėje mažiausiai valandą stovėti. Nors vistiek knieti ten patekti. Atsisėdu ant šaligatvio, išsitraukiu HK gidą (ačiū Ugnei už jį) ir ieškau alternatyvų. Jos yra kelios – #15 autobusas nuo keltų prieplaukos arba #1 autobusiukas(mikruškių analogas). Autobusiukas būtų greičiau, bet autobusą man lengviau susirasti, nes žinau kur ieškoti sustojimo ir ten nuėjus, kaip tik radau stovintį autobusą. Aišku kelionė ilgiau užtrunka nei funikulieriumi, bet nereikia laukti, o gali sau lėtai kildamas į kalną žvalgytis pro langus. O užvažiuoti ten verta. Jei reiktu pasirinkti vieną dalyką, kuri galima pamatyti apsilankius HK, tai būtų vaizdas nuo viršūnės, nuo kurios pasimato visas tas dangoraižių “miškas”, nes vaikščiojant gatvėmis nejauti to dydžio, tiesiog nevaikštai galvos iškėlęs, o dabar net ir mano viešbutis (55 aukštų), atrodo toks mažiukas.

Centrinis Honkongas nuo Viktorijos viršūnės
Centrinis Honkongas nuo Viktorijos viršūnės

Tik važiuojant į ten reikia neužmiršti pasiimti ko nors šiltesnio apsirengti. Visgi pusės kilometro aukštyje jaučiasi temperatūros skirtumas ir prabuvus porą valandų, teko ieškoti kokio šilto kampo, kad sulaukti kol sutems ir pažiūrėti miestą tamsoje, o pakilimas į apžvalgos aikštelę mokamas, tai negali dažnai lįsti į vidų ir vėl mokėti 20HKD, kad išeiti į lauką. Bet aišku kodėl jau pirmi atvykę britai ant to kalno įsirengdavo vasarnamius, kad pabėgti nuo karščio kalno papėdėje. Dabar visgi žiema, o vasarą turėtų būti pats tas.Fejerverkai

Sutemo. Apačioje užsidegė šviesos. Jei būtų kur prisėsti, tai visai galima ir Naujuosius čia virs miesto sutikti, nes tik kelios valandos liko iki jų. Bet keliauju link autobuso ir žemyn į Lan Kwai Fong – naktinių klubų ir restoranų rajoną – kur jau gatvės buvo sausakimšos ir sunku pajudėti, o apie patekimą kur nors į vidų, tai galima ir nesvajoti. Aišku aš apie tai ir nemąsčiau, nes beveik viskas buvo rezervuota iš anksto. Tai tik apsižvalgiau ir patraukiau į krantinę pasižiūrėti fejerverkų. Niekas tiksliai negalėjo pasakyti kur ir kas tiksliai bus, išskyrus tai jog šiemet pirmą kartą jie turėjo šaudyti ir nuo IFC dangoraižio, tai ir susiradau vietą šalia konferencijų ir parodų centro(HKCEC), kad gerai jis matytusi. Žmonių jau ir ten buvo prisirinkę, vandeny pilną laiv. Laukiam. Patys fejerverkai nebūtų labai įspūdingi (čia jau vėliau palyginau pamatęs per TV kas buvo Singapūre ir Sidnėjuj), bet pats įdomumas buvo, jog jie vyko ir Hongkongo saloje, ir Kowloon pusėje. Viskas prasidėjo dar likus pusvalandį iki Naujųjų, kai nuo abiejuose krantuose stovinčių dangoraižių iššovė pirmieji fejerverkai, po to pakaitomis vis pasišaudydami, o atėjus vidurnakčiui IFC dangoraižis paskendo liepsnoje, nes fejerverkai buvo leidžiami ne tik nuo stogo, bet ir nuo jo šonų.

Naujametiniai fejerverkai Honkonge
Naujametiniai fejerverkai Honkonge

Bet čia geriau video pasižiūrėti, nes papasakoti nelabai pavyks.

Atėjo Naujųjų metų pirma ir mano paskutinė diena Honkonge. Tokia nelabai veikli diena, nes jau buvau tiek prisivaikščiojęs per porą dienų, bet dar užsukau į nefrito dirbinių turgų,

Honkongo nefrito turgus
Honkongo nefrito turgus

o likusi laiką leidau baseine, iš kur ir miestas labai gerai matosi.

Baseinas ant Four Season Place viešbučio stogo Honkonge
Baseinas ant Four Season Place viešbučio stogo Honkonge

O popiet jau reikia keliauti į aerouostą. Vėl Airport Express, kuris teikia labai patogią paslaugą – Central ir Kowloon sustojimuose, dar prieš sėdant į traukinį galima užsiregistruoti į lėktuvą ir atiduoti bagažą. Tai nereikia nei lagaminų/kuprinių tampytis, o po to eilėse aerouoste stovėti ir viską atidavus, dar galima ir po miestą pasivaikščioti, jei yra noro. Bet aš jo kažkaip nebeturėjau, nors jau žinojau jog lėktuvas vėluos 3h. Atsisėdus į lėktuvą, paaiškino jog Londone turėjo techninių problemų, dėl kurių užtruko. Bet ir iš HK aerouosto nepavyko laiku pakilti – problemos su varikliu. Aš jau buvau nusiteikęs jog teks dar vieną naktį aerouoste praleisti, bet dar po 3h praleistų lėktuve, pagaliau pakilome. Ilgokai ta pirmoji metų diena man užtruko, bet galiausiai sėkmingai nusileidau Oklende, kuris daug šilčiau pasitiko nei prieš metus. Gal šiemet bus geresnė vasara 🙂

Rytai

Pagaliau ilgas savaitgalis ir proga nukeliauti kur nors toliau iš Oklendo. Šiaurinės salos vakaruose buvau, šiaurėje buvau, pietuose buvai, tai belikę tik rytai neaplankyti. Labiausia mane domino Te Urewara nacionalinis parkas. Aplink jame esantį Wakaremoana ežerą, eina takas įtrauktas į geriausių (“Great walks”) NZ trasų sąrašą. Aišku viso maršruto aš nesiruošiau eiti, nes jo ilgis 46km, bet norėjosi bent jo dalį praeiti ir pažiūrėti kas ten tokio ypatingo, nes matytose nuotraukos visai nebuvo kažkuo įsimintinos.
Kelias tolokas – 4h iki parko ribos ir dar porą valandų, kad pasiekti ežerą kalnuose. Nors bijojau kad galiu patekti į kamštį šeštadienio ryte, bet mašinų buvo daug mažiau, nei tikėjausi ir be jokių didelių problemų pasiekiau parką. Kur baigėsi asfaltas ir prasidėjo siauras ir labai vingiuotas kalnų keliukas.
Vienoje vietoje vos išvengiau susidūrimo, kai už eilinio posūkio išlindo mašina, važiuojanti tiesiai į mane, ir vietoj to kad pasitraukti į kairę, pirmiausia pakreipė vairą į savo dešinę, t.y. ten kur aš buvau, ir tik po to pasuko kairiau. Ryškiai irgi turistai iš dešine puse važinėjančios šalies. Greitis buvo nedidelis, tai nors ir per mažą atstumą, bet prasilenkėme be pasekmių. Man čia buvo kaip mano vairavimo testas. Šiaip gatvėse važinėti kaire puse nėra problemų, tik vis pamąstydavau, kaip pasielgčiau kritinėje situacijoje, ar instinktyviai nepasukčiau vairo į dešinę. Bet pasukau ten kur reikia, tai galima ramiai važiuoti toliau.
Pasukęs už to posūkio, supratau kodėl vairuotojas ten taip užsižiopsojęs buvo – priešais pamačiau turbūt vieną iš gražesnių vaizdų matytų Šiaurinėje saloje.

Lake Waikaremoana / Waikaremoana ežeras
Apačioje telkšnojo Wakaremoana ežeras, o tolumoje, kitame ežero krante iškilusi apie 500 metrų aukščio Panekiri uola su nespėjusiais ištirpti sniego likučiais. Pirma mintis pamačius tą vaizdą, buvo – Alberta. Taip priminė kanadietiškus vaizdus. O sekančiose mintyse aš jau lipau į tą uolą. Šiandien tam laiko jau nebėra. Rytoj. Dabar reikia susirasti nakvynę. Prie pat ežero esantis Waikaremoana Motor Camp – pilnas, o kadangi norėjau nakvynės tik vienai nakčiai, tai niekas iš anksto nenorėjo rezervuoti vietų, nes jiems labiau apsimoka priimti tuos, kurie atvyksta visam ilgam savaitgaliui. Už 20km yra Big Bush Holiday Park, bet viskas užrakinta, nors skalbiniai iškabinti lauke, tai turėtų dirbti. Kadangi sekanti nakvynės vieta yra už dar beveik 100km, tai nusprendžiau grįžti į parką, pasivaikščioti šiek tiek, o vėliau gal ir šeimininkai atsiras.

Continue reading “Rytai”