Sniego beieškant

Naujojoj Zelandijoje dabar žiema, bet Oklende sniego sunku pamatyti, nes čia temperatūra nelabai nusileidžia žemiau 0C, o ir lietus savaitgaliais jau truputi nusibodo, todėl su draugais nutarėme jog reikia važiuoti į kalnus, kur didesnė tikimybė jog snigs,nei nelis. Šiaurinėje saloje yra tik pora vietų, kur galima paslidinėti, o artimiausia iš jų – Ruapehu kalnas. Kadangi jis randasi kaip tik pusiaukelėje tarp Oklendo ir Velingtono, tai tuo pačiu ir lietuvaičius iš Velingtono pakvietėme prisijungti susipažinti.
Kelias ne toks ir artimas (~350km) ir autostradų jokių nėra, tai reikia po pietų anksčiau nusiplauti iš darbo ir aišku paskutinę minutę darbe atsiranda nenumatyto darbo, kurio nebuvo visus du mėnesius, kol nereikėjo niekur važiuoti, tai tenka atsiprašyti bendrakeleivių ir valandą nukelti išvažiavimą. Na bet spėjam nuvažiuoti į Skotel viešbutį vakarienei ir dar truputi pabendrauti su velingtoniečiais, bet neperilgai – reikia gi pailsėti prieš slidinėjimą.

Prieš važiuojant į kalnus, buvau pasižiūrėjęs prognozę ir taip norėjosi jog ji būtų neteisinga, bet sinoptikai atrodo klysta tik tada kai nereikia -lijo, ir žadėjo lyti visą dieną. Tenka tik viltis jog pakilus auksčiau į kalną bus tinkamesnis oras. Išsinuomojam slides viešbutyje, kartu nusiperkam keltuvų bilietus, kad negaišti laiko vietoje, nes nenutrūkstamas mašinų srautas juda link trasų – atrodo visi slidinėjimo mėgėjai šį savaitgalį sumanė suvažiuoti į ten, į Whakapapa (tariasi Fakapapa) – didžiausią (bet tikrai ne geriausią) slidinėjimo kurortą Naujoje Zelandijoje. Pakylam iki 1600m, kur įsikūrusi pagrindinė bazė, lietus nesiliauja, bet truputi prasiskleidus debesims, trumpam pasirodo saulės apšviesta kalno viršunė, tai truputi apšilus žemutinėse trasose į ten ir patraukiau. Pats kalnas yra ~2800m aukščio,o keltuvas pakelia tik iki 2300m, bet to pakako, kad išlįsti iš debesų, tolimoje pasirodė Ngauruhoe kalnas, ant kurio dar vasarą buvau užsiropštęs. Žodžiu vaizdelis pasaka ir likusiems apačioje belieka tik pavydėti jo.

Kuris dingsta nusileidus šimtą metrų žemiau ir patenki į debesį, kuriame nieko nebegalima įžiūrėti. Dar niekad neteko tokiomis sąlygomis slidinėti – sniegas susilieja su migla, reljefo visiškai nesimato. Nepaminėjau jog Ruapehu, kaip ir visi kalnai šiaurinėje saloje, yra ugnikalnis. Aktyvus ugnikalnis. Paskutinis mažas išsiveržimas įvyko praeitais metais, o šiemet viena kraterio siena neatlaikė ir “truputi” vandens iš ežero nuleido, žemėlapiuose pažymėtos saugios vietos, jei vėl grėstų kokia nuošliauža, o visos slidinėjimo trasos yra virš apsnigtos lavos, kuri turi savybę išlįsti iš po sniego visai netinkamose vietose ir dar tokio oro sąlygomis nelabai matomos. Teko gerai pasportuoti, kad išvengti tų kliūčių ir į dienos pabaigą, kai kojos nelabai jau klausė, buvo minčių nečiuožti, o leistis keltuvu žemyn. Nemažai žmonių taip ir darė, nes migla dar labiau sutirštėjo ir čiuožti žemyn nežinant trasos pasidarė nebeįmanoma. Bet pakilus vėl virš debesų, pasirodė jog kitame krašte truputi šviesiau ir galima po truputi leistis žemyn į lietų. Fe…O kitą dieną dar ir vėjas pakilo, kad paeiti sunku buvo, tai tik privažiavome iki trasų pradžios, pasitikrinome padėtį ir nusprendėme – ne, užtenka, važiuojam namo.

Daugiau nuotraukų – čia.