Japonija. Aštunta diena. Hirošima

Septinta diena. Trumpas sustojimas Himeji

Kuo toliau tuo sunkiau keltis, gal jau pradėjau priprasti prie laiko. Bet niekur nedingsi, turiu tik vieną dieną apžiūrėti Hirosimą. Gerai jog informacijos centras stotyje dirba tik nuo devynių, tai turėjau pasiteisinimą nesikelti ilgiau iš lovos :). Dar parašiau email’ą draugams į Tokiją, kad žinotų kada pas juos parsirasiu (pirmam viešbučio aukšte yra keli kompai, kuriais galima nemokamai prie interneto prisijungti).
Atidavęs raktą viešbutyje, išeinu pro duris, bet paėjus kelias dešimtis metrų, girdžiu jog kažkas šaukia už nugaros. Nežinau ar man, ar ne, bet atsisuku pasižiūrėti kas ten vyksta. Pasirodo viešbučio darbuotojas vejasi mane su kažkokiu popierium rankoje. galvoju jau reiks susimokėt viską ką vakar sutaupiau. Bet gavau tik atspausdintą sąskaitą, buvo ko bėgioti dėl to 🙂

Kuprinę vėl palieku stoties saugojimo kameroje, pasiimu žemėlapį iš info centro ir pirmyn. Hirosimoje nėra metro, o pagrindinė transporto priemonė – tramvajus. Kainuoja ¥150-270 priklausomai kur važiuoji. Nuo stoties iki Hirosimos taikos muziejaus važiuoti apie 15min ir išlipi tiesiai priešais A-Bomb Dome – vienintelius likusius griuvėsius po bombos sprogimo, o kitoje upės pusėje didelis Taikos parkas ir muziejus.

Kai prieš porą dienų su sutikta vokiete dalinomės planais, kur toliau keliausim, aš užsiminiau apie Hirošimą. Tai ji pasakė jog ten nevažiuos, nes nori iš kelionės tik teigiamų įspūdžių. Aš visgi norėjau pamatyti tą vietą. Ji buvo teisi – muziejus palieka slogią nuotaiką. Už kelių mėnesių bus 50 metų, kai buvo numesta atominė bomba, bet bežiūrint nuotraukas ir beskaitant aprašymus apie to meto įvykių raidą, vaizduotė per daug gyvai viską atkuria..

Paprastai muziejuose būna perspėjimai – neliesti eksponatų, o čia vienoje vietoje buvo padėti keli likę daiktai iš to laiko, su užrašu jog jie visiškai nekenksmingi ir galima juos liesti.

Spėkite ar kam nors kyla noras juos liesti, praėjus beveik visą ekspoziciją..Man jis irgi nekilo, tik buvo jau atsiradęs noras eiti lauk.

Priešingoje pusėje nuo A-Bomb Dome, galima pamatyti Hirosimos pilį, kuri buvo atstatyta po bombardavimo, bet po Himeji pilies ji nebepalieka jokio įspūdžio, nelabai verta dėl jos sukti iš kelio. Sėdu vėl į tramvajų ir važiuoju iki pat galutinio sustojimo, kur yra keltas į Miyajima salą. Į ją kelia kelių kompanijų keltai, bet turint JR pasą, reikia susirasti JR keltą, ir nieko papildomai nebereikia mokėti.

Daugumai tikriausiai Miyajima pavadinimas nieko nesako, bet manau visi kas bent kiek domėjosi ar vartė knygas apie Japoniją, yra matę didžiulius torii vartus, kurie turbūt labiausiai fotografuojamas objektas Japonijoje.

Vartai yra vieni iš didesnių Japonijoje(apie 16m aukščio) ir yra pastatyti priešais salos pagrindinę Itsukushima šventyklą, į kurią pirmiausia ir nukeliavau. Dalis šventyklos kaip ir torri vartai per potvynius apsemiama, bet man neteko to pamatyti, nes atvykau jau įpusėjus atoslūgiui. Šventykloje vyko kažkoks koncertas, bet nei muzika, nei stovėjimas minioje su kitais turistais mane nesužavėjo, tai patraukiau tiesiog pasivaikščioti po salą.

Miyajima nėra didelė sala, be Itsukushima yra dar keletą mažesnių šventyklų, akvariumas, keletas parkų. Nuo senų laikų Miyajima yra laikoma šventąja sala (pavadinimas pažodžiui verčiasi kaip “šventyklos sala”). Joje net nebuvo galima nei gimdyti, nei mirti, dėl ko besilaukiančios moterys ar ligoti žmonės būdavo išplukdomi iš salos.

Dabar sala tapusi labiau turistų “šventove”. Tik išlipus iš kelto saloje pasitinka, kas gi kitas, kaip ne stirnos 🙂 Nebuvau pakilęs į vidury salos esantį 500m aukščio kalniuką, bet sako jog viršuje galima sutikti belakstančias beždžiones.

Jei pavyks sėkmingai prasiveržti pro stirnas, tai patenkama į parduotuvių, restoranėlių miestelį, kur yra ir paštas bei bankomatas, jei prireiks. Aš patraukiau į priešingą pusę nuo Itsukushima, kur buvo mažesnis judėjimas, susiradau pavėsyje vietą ant krantinės, atsisėdau ir tiesiog stebėjau torri vartus, kurie baigia visiškai išlįsti iš vandens.

Saulei besileidžiant vartai vis labiau rausta, žmonių mažėja ir aplinkui tokia ramybė jog visiškai nesinori kažkur eiti, tuo labiau važiuoti… Visiškai pasislėpus saulei už kalno, priėjau prie pat vartų, kurie yra taip atrodantys didžiuliai, pasirodė dar didesni, ypač kai matai šalia jų stovinčius žmones.

Grįžti nuo kelto atgal į Hirosimą, galima arba tuo pačiu tramvajumi, arba traukiniu, kuris rečiau važinėja, bet su JR pasu nieko nekainuotų ir be to daug greičiau nuvežtų. Bet aš pamatęs stovinti tramvajų, sėdau į jį, nes tingėjau jau ieškoti kur ir kada ten traukiniai išvažiuoja. Kelionė trunka apie 1 h iki geležinkelio stoties. Ten pavalgau paskutinę vakarienę, kur pirmą kartą per visą kelionę vietoj pagaliukų gaunu šakutę su peiliu. Turbūt neatrodžiau galintis su tomis lazdelėmis susitvarkyti. O su arbata atnešė smėlio laikrodį, kad žinočiau kada ji jau pritraukta ir galima gerti.

Per tas kelias dienas po truputį važiuodamas, buvau nukeliavęs nuo Tokijo apie 900km, dėl to norėdamas sutaupyti laiko atgal į Tokiją važiavau naktiniu traukiniu. JR pasas nepadengia visos kainos, reikia papildomai sumokėti apie ¥13500, jei važiuoji iki pat Tokijo su tuo traukiniu. Bet jei JR pasas galioja dar bent vieną dieną, tai geriau važiuoti iki Nagojos, kur palaukus vieną valandą, sėdi į shinkansen’ą ir Tokijuj būni dviem valandomis anksčiau nei naktinis traukinys. Be to toks variantas pigesnis. Geriausias puslapis planuojant keliones traukiniu/lėktuvu Japonijos viduje yra hyperdia, kuris pasiūlo kelis variantus kaip nukeliauti iš taško A į B.

Besiaiškinant iš kurio kelio važiuoja mano traukinys, nustebino vienas japonas, kuris priėjo ir paklausė ar negali kuo padėti, nes aš ten keletą minučių stovėjau ir žiūrėjau į tablo, vis nespėdamas susirasti savo traukinio, kai užrašai iš angliškų į japoniškus pavirsdavo. Bet tuo momentu kaip tik pamačiau tai ko man reikia, padėkojau, jog viskas tvarkoje ir nuėjau link savo platformos.

Jei kartočiau panašią kelionę, tai nebevažiuočiau su tuo naktiniu traukiniu. Viskas viduje tvarkinga ir būtų patogu miegoti, jei jis…stovėtų vietoje. Gal man tiesiog nepasisekė, o gal per tą savaitę pripratau prie shinkansen’ų, nes jis taip netolygiai važiavo, pastoviai trukčiodamas, lyg už kažko užkliūdamas po keletą kartų per minutę. Geriau iš vakaro anksčiau išvažiavus iš Hirosimos, nukeliauti iki Nagojos, kur manau būtų galima rasti viešbutį už tą sumą, kurią turėjau primokėti. Ramiai išsimiegoti, o ryte jau sėsti į tą patį pirmą shinkansen’ą iš Nagojos, į kurį aš ten ir persėdau.

Į Nagoją traukinys atvažiavo apie 5 ryto ir turėjau apie valandą laiko iki sekančio traukinio. Per mažai laiko kad pamatyti miestą, tai tik pavaikščiojau šalia stoties, kurios viduje ir aplink ją, kur tik galimą iškabintos iškabos kviečiančios į šalia Nagojos vykstančią Expo parodą. Na jos irgi nepamatysiu. Bet ką norėjau pamatyti šiandien, tai Fudži kalną. Rezervuodamas bilietą, paprašiau jog pasodintų toje pusėje iš kurios jis turėtų matytis. Diena buvo lyg ir tinkama, švietė tik ką patekėjusi saulė, žiūrėjau į horizontą ir nieko nemačiau. Bet vienu metu pakėlęs akis, pamačiau jį…Tik nuotraukas daryti iš 300km/h lekiančio traukinio, ne pats dėkingiausias užsiėmimas.

Tai šitoje nuotraukoje viskas, ką pavyko ištraukti…ne kas..Ar matot ką nors? 🙂

Devinta diena. Vėl Tokijuj