Sekantis šiandienos sustojimas – Himeji – apie dvi valandas kelio nuo Naros. Atvykus į Himeji jau įprasta procedūra – saugojimo kamera, informacijos centras, kur nespėjus nieko pasakyti, paklausia ar noriu pamatyti pilį ir išgirdę teigiamą atsakymą, papasakoja kaip iki jos nusigauti. Na ten nėra ką daug ir aiškinti, nes tik išėjus iš soties, tiesiai prieš ją tolumoje ant kalniuko galima išvysti baltuojančią Himeji pilį.
Ne be reikalo sakoma, jog jei yra galimybė aplankyti tik vieną pilį Japonijoje, tai turi būti – Himeji. Per savo trumpą kelionę aš tik kelias jas ir mačiau, bet nei viena jų neprilygsta šiai. Aišku prie viso žavesio prisideda vyšnios, kurios kaip ne keista, čia dar tik pradėjo žydėti, nors nuo Tokijo jau buvau nukeliavęs virš 600km į pietus, o ten viskas jau prieš savaitę buvo pražydę.
Buvo penktadienio popietė ir į priešais pilį esantį parką rinkosi kostiumuoti japonai iš darbų ir ruošėsi piknikui po vyšniomis. Oras tam idealus, o ir pačiam parke nėra tokių žmonių minių kaip Tokijuj ar Kioto, gal dar anksti. Nors ir pačioje pilyje žmonių buvo vienetai.
Pilyje gido paslaugos papildomai nieko nekainuoja, tik nėra daug angliškai šnekančių, tai teko prisišlieti prie kelių turistų, kuriems pavyko tokį gauti, ir kartu paklausyti istorijos.
Nežinau kaip ten japonai laipiodavo po tą 5 aukštų pastatą, nes laiptų aukštis tai mažiausiai dvigubai didesnis už normalius laiptus. Na bet lipi, vos ne keturiom, nes norisi pasiekti viršutinį aukštą, kad pasižiūrėti miesto panoramą, o taip pat stebėti besileidžiančia saulę, kas reiškia, jog muziejus tuoj užsidaro ir laikas traukti link traukinuko.
Man dar važiuoti apie 250km, bet su shinkansen’u tik valanda kelio. Smulkmena. Kadangi negavau vietos artimiausiam traukinyje, tai teko dar valandą pasitrainioti aplink stotį, o Hirošimą pasiekiu jau tamsoje. Na bet viešbutis “Flex” visai netoli, tik kai vakar užsisakinėjau kambarį, nebuvo jokio kito pasirinkimo kaip užsisakyti dvivietį kambarį, tai registratūroje mergina pažiūrėjo į mane ir klausia, ar tikrai man reikia dviviečio kambario? Na, ne, nereikia. Tai teko truputi jai pavargti kol viską perskaičiavo ir gražino man permokėtus ¥1000. Vienvietis kambarys kainavo ~¥6000, dvivietis ~¥7000. Bet man pasisekė jog ji laisvai šnekėjo angliškai, nes vėliau grįžus iš miesto, buvo pasikeitus pamaina, ir teko ant popieriuko užrašyti kambario numeri, nes kitaip niekaip nesugebėjau išprašyti savo kambario raktų.