Rytai

Pagaliau ilgas savaitgalis ir proga nukeliauti kur nors toliau iš Oklendo. Šiaurinės salos vakaruose buvau, šiaurėje buvau, pietuose buvai, tai belikę tik rytai neaplankyti. Labiausia mane domino Te Urewara nacionalinis parkas. Aplink jame esantį Wakaremoana ežerą, eina takas įtrauktas į geriausių (“Great walks”) NZ trasų sąrašą. Aišku viso maršruto aš nesiruošiau eiti, nes jo ilgis 46km, bet norėjosi bent jo dalį praeiti ir pažiūrėti kas ten tokio ypatingo, nes matytose nuotraukos visai nebuvo kažkuo įsimintinos.
Kelias tolokas – 4h iki parko ribos ir dar porą valandų, kad pasiekti ežerą kalnuose. Nors bijojau kad galiu patekti į kamštį šeštadienio ryte, bet mašinų buvo daug mažiau, nei tikėjausi ir be jokių didelių problemų pasiekiau parką. Kur baigėsi asfaltas ir prasidėjo siauras ir labai vingiuotas kalnų keliukas.
Vienoje vietoje vos išvengiau susidūrimo, kai už eilinio posūkio išlindo mašina, važiuojanti tiesiai į mane, ir vietoj to kad pasitraukti į kairę, pirmiausia pakreipė vairą į savo dešinę, t.y. ten kur aš buvau, ir tik po to pasuko kairiau. Ryškiai irgi turistai iš dešine puse važinėjančios šalies. Greitis buvo nedidelis, tai nors ir per mažą atstumą, bet prasilenkėme be pasekmių. Man čia buvo kaip mano vairavimo testas. Šiaip gatvėse važinėti kaire puse nėra problemų, tik vis pamąstydavau, kaip pasielgčiau kritinėje situacijoje, ar instinktyviai nepasukčiau vairo į dešinę. Bet pasukau ten kur reikia, tai galima ramiai važiuoti toliau.
Pasukęs už to posūkio, supratau kodėl vairuotojas ten taip užsižiopsojęs buvo – priešais pamačiau turbūt vieną iš gražesnių vaizdų matytų Šiaurinėje saloje.

Lake Waikaremoana / Waikaremoana ežeras
Apačioje telkšnojo Wakaremoana ežeras, o tolumoje, kitame ežero krante iškilusi apie 500 metrų aukščio Panekiri uola su nespėjusiais ištirpti sniego likučiais. Pirma mintis pamačius tą vaizdą, buvo – Alberta. Taip priminė kanadietiškus vaizdus. O sekančiose mintyse aš jau lipau į tą uolą. Šiandien tam laiko jau nebėra. Rytoj. Dabar reikia susirasti nakvynę. Prie pat ežero esantis Waikaremoana Motor Camp – pilnas, o kadangi norėjau nakvynės tik vienai nakčiai, tai niekas iš anksto nenorėjo rezervuoti vietų, nes jiems labiau apsimoka priimti tuos, kurie atvyksta visam ilgam savaitgaliui. Už 20km yra Big Bush Holiday Park, bet viskas užrakinta, nors skalbiniai iškabinti lauke, tai turėtų dirbti. Kadangi sekanti nakvynės vieta yra už dar beveik 100km, tai nusprendžiau grįžti į parką, pasivaikščioti šiek tiek, o vėliau gal ir šeimininkai atsiras.


Šalia lankytojų info centro apžiūrėjau Aniwaniwa krioklius, truputi tolėliau gražus Parakorito krioklys. Visgi dabar pavasaris, pats metas krioklių lankymui.

Papakorito Falls in Te Urewera NP / Papakorito krioklys Te Urewera NP
Po apsilankymo prie krioklių, visgi neapsiėjau be trumpo pasikarstymo po olas. Aišku tas lipimas užtruko tik 10min iki Lou apžvalgos aikštelės, bet kaip matomas vaizdas pasikeičia, vos vos palipus aukščiau nuo kelio.

Panekiri Bluffs in Te Urewera NP / Panekiri uola Te Urewera NP

Maniau ten pasėdėti ilgiau ir sulaukti saulėlydžio, bet pūtė toks žvarbus vėjas, jog ausys pradėjo šalti. Nesinorėtų persišaldyti tik prasidėjus savaitgaliui. Lendu atgal į mašiną, tikėdamasis jog ryt bus ramiau.
Užsuku vėl Big Bush Holiday Park, bet šeimininkų vis dar nerasta, bet paliktas raštelis, jog abu namukai yra laisvi ir galima apsistoti bet kuriame iš jų. Be manęs ten dar buvo viena japonų porelė, kurie jau vakar bandė ten apsistoti, bet nepavyko, tai parašė laiškelį, o šiandien sulaukė atsakymo 🙂 Na ką, jie į vieną namelį, aš – į kitą. Pačiu laiku, nes pasirodė ir daugiau ieškančių nakvynės. Tikiuosi iki ryto pamatysiu šeimininkus.9 ryto. Niekam neįdomu kas jų nameliuose nakvoja, bet aš jau nebegaliu laukti. Žygis laukia. Palieku raštelį su savo koordinatėmis ir važiuoju link uolos. Oras puikus – nei vieno debesėlio, vėjas dar vis pučia, tik daug ramesnis. Tik nuvažiavęs prie tako pradžios pamačiau jog pamiršau kepurę. Žinant piktą vietinę saulę visai negerai. Bet negi dabar suksiesi atgal, pasiimu ploną striukę su kapišonu ir maža rankšluostį, jei per karštą su striuke bus. Nors pasirodo ten nėra viskas taip baisu, nes takas eina mišku ir medžiai apsaugo nuo saulės ir vėjo, tai greitai sušilau ir teko po truputi pradėti nusirenginėti. Po pusvalandžio lipimo, pagaliau išlindau iš miško.

Lake Waikaremoana from the top of Panekiri Bluffs/ Waikaremoana ežeras nuo Panekiri uolos viršūnėsEžeras jau kažkur žemai žemai, vėjas irgi aprimęs, tai galima pakabinus kojas nuo olos grožėtis tuo kas liko ten apačioje. Buvau nusprendęs eiti 2 valandas ir kiek nueisiu tiek nueisiu, tai pakilu ir traukiu toliau. Takas jau daug lengvesnis, tai leidžiasi žemyn, tai kyla aukštyn ir tik matant jog po truputi atsiranda sniego ir jo vis daugėja, supranti jog dar nepasiekei aukščiausio taško. Einant tuo mišku pajutau jog pakvipo pavasariu. Oklende ištisus metus kas nors žaliuoja ar žydi, ir žiemą, ir vasarą gali būti panašiai ir šilta, ir šalta, visai nejauti metų laikų kaitos, nėra pavasario žalumos, nėra rudens spalvų. O čia eini per tirpstantį sniegą, medžiai pradeda skleisti lapus ir tas pavasariškas kvapas…Jau spėjau pasiilgti tokių dalykų…
Be kvėpavimo pavasariu, mintyse pradėjau svarstyti, kodėl šitos trasos niekas nebando eiti per vieną dieną. Jau buvau praėjęs sunkiausią dalį ir beveik pasiekęs viršūnę, o toliau būtų tik leidimasis žemyn ar nedideli kalniukai. Didžiajam kanjone per 26h nuėjau 84km, esant daug didesniems aukščio skirtumams ir sudėtingesnėms oro sąlygoms, o čia tik 46km, tai išėjus pusvalandį prieš saulės patekėjimą ir saulėtekį sutikus ant uolos, kai turėtų būti pats gražumas, iki vidurdienio ir karščiausio laiko, būtų galima spėti nusileisti nuo kalno ir atsigaivinti ežere, ir dar iki saulėlydžio pasiekti tako pabaigą. Neturėtų užimti daugiau nei 12-13h. Ir kas svarbiausia nereiktų temptis didžiulės kuprinės su miegmaišiu, palapine, maistu trims keturioms dienoms, nes labai jau tingėtųsi :). Planas yra, belieka tik ištaikyti tokią dieną kaip šiandien ir rasti dar vieną žmogų, kuris pasirašytų tokiam pasivaikščiojimui, nes reiktų ir antros mašinos – tarp tako pradžios ir pabaigos reikia apie 20km važiuoti keliu, nesinorėtų dar ir jo eiti pėsčiomis.
Užsigalvojęs nepastebėjau jog jau 2.5h praėjo nuo mano žygio pradžios. Nors ir kaip knieti pakilti dar ant to priešais matomo kalniuko ir pažiūrėti, kas ten už jo, galbūt jau yra nameliai skirti nakvynei, bet pamiršau pasiimti pedometrą, tai net nežinau kokį atstumą nuėjau, o taip beeinant, dar ir šiandien praeisiu visą trasą. Nusprendžiu keliauti atgal ir po mažiau nei 2h pasiekiu mašina. Įdomu ar visi tie “Great Walks” yra tokie lengvi.. Gal būt verta prieš važiuojant į pietinę salą pasiieškoti sudėtingesnių alternatyvių takų, bet mažiau žmonių pramintų.
Pasivaikščiojau dar keliais trumpesniais takais, apžiūrėjau vieną iš didžiausių šiaurinės rātā medžių Naujoje Zelandijoje ir patraukiau toliau į pietūs. Pakeliui dar užsukau į Big Bush Holiday Park, kur pagaliau sutikau šeimininką, pasakiau jog noriu susimokėti už nakvynę.
– A, tai čia tu palikai raštelį?
– Taip.
– Kiek tavęs prašė už nakvynę ?
– Hmm…, – man niekas nieko gi nesakė, tai bandau sugalvoti kiek. Kadangi buvau vienas, tai atimu 10$ nuo kainos, kurią buvo minėję japonai. Tinka. Toks jausmas jog būtų tikusi bet kokia suma, kokią be pasakyčiau 🙂
Galiu ramiai toliau važiuoti.Už poros valandų pasiekiu Gisborną.

View to Gisborne from Cook Plaza / Gisborno vaizdas iš Kuko aikštėsKuris pasitinka visai nesvetingai, nes visuose pakelės moteliuose iškabinėta – “No vacancy”. Net ir hosteliai, kuriuos buvau susiradęs, pilni. Belieka vienas viešbutukas centre už priimtiną kainą – “West lake hotel”. Tik gauti raktus nuo kambario pasirodo ne taip paprasta. Registratūroje niekas nelaukia, o ant sienos parašytas raštelis, jog jei nieko nėra, tai skambinti šalia esančiu skambučiu. Skambinu. Ramu. Skaitau antrą punktą raštelyje: “Jei paskambinus, niekas nepasirodo, kreiptis į šalia viešbučio esantį barą”. Nusileidžiu žemyn. Baras, tai tipiška mažesniuose miesteliuose pasitaikanti užeiga – vienoje pusėje baras su pastoviais lankytojais, kitoje pusėje kazino su žaidimų automatais. Pasakau barmenui, jog noriu kambario. Jis palinksi galva ir kažkur išbėga. Po kelių minučių grįžta susirūpinęs. Suprantu jog nieko gero. Dar po kelių minučių, jau visi baro lankytojai žino ko man reikia. Iš vienos pusės linksma iš visos situacijos, iš kitos – jau mastau kurioje iš pravažiuotų aikštelių būtų patogiau apsistoti nakvynei. Miegmaišį turiu, tai ne problema ir mašinoje išsimiegoti. Viltis dar yra – mergina iš kazino, bando nesėkmingai prisiskambinti viešbučio šeimininkei, bet pasiūlo užsukti po pusvalandžio, gal jau bus atsiradusi. Aš niekur neskubu, o ir pavalgyti laikas. Užeinu po pusvalandžio. Situacija nepasikeitusi – šeimininkės nėra. Bet prieš visai prarandant viltį, dar nueiname į restoraną esantį šalia viešbučio, kur randam šeimininkę bebaigiančią vakarieniauti. Gaunu raktus ir galiu eiti ilsėtis, nes visos tos paieškos gan vėlai baigėsi, o ryt teks ~800km nukeliauti, tai į miestą kišti nosies nebėra laiko, bet dar nusileidžiu į barą padėkoti už visą pagalbą man padėti ir į lovą.***Bandžiau atsikelti truputi ankščiau, kad prieš išvažiuojant bent truputi apžiūrėti Gisborną. Tas “anksti” buvo 9 ryto, bet gatvės buvo vis dar tuščios, visi atrodo ilsisi po vakar vykusios vyno degustavimo šventės(Apylinkės aplink Gisborną yra vienas iš pagrindinių Naujosios Zelandijos regionų, kur gaminamas vynas). To nepastebėti važiuojant negalima, nes kiek važiuotum, kelias beveik visą laiką “aptvertas” didžiulėmis gyvatvorėmis, už kurių paslėpti vynuogynai.

Hedge in Hawke's Bay / Gyvatvorė
Gisbornas. Miestelis nedidelis, labai populiarus tarp banglentininkų ir žymus tuo, jog šitoje vietoje, kaip tik panašiu metų laiku (1769-tų spalį), pirmą kartą Naujojoj Zelandijoje išsilaipino Džeimsas Kukas(James Cook). Ta proga pajūryje esančiame parke pastatytas paminklas jam ir Jaunajam Nikui (Young Nick), kuris pirmasis pamatė krantą.

Captain Cook Statue, Gisborne / Kapitono Kuko statula GisrborneTik tas pirmasis susitikimas su Aotearoa buvo nelabai sėkmingas Kukui, nes maoriai nelabai draugiškai pasitiko europiečius. Keli buvo nužudyti ir teko tuščiomis rankomis grįžti atgal į laivą. Dėl to ir įlankai buvo duotas vardas – Skurdo įlanka (Poverty Bay), kurioje dabar vieniša banglentininkė nesėkmingai bandė pagauti retas bangas šį rytą. Trumpai pastebėjęs ją, sėdau į mašiną ir patraukiau į patį rytinį NZ pakraštį.Rytinis iškyšulys (East Cape arba Eastland) yra labai retai apgyvendintas ir turbūt vienintelė vietovė visoje šalyje, kur daugumą gyventojų sudaro maoriai. Greičiausiai tai labiausiai lėmė klimatas toje salos dalyje, nes oras čia dar labiau permainingas nei kitose vietose. Turistų irgi ne per daugiausia, tai važiavau beveik tuščiu keliu, kartais tik būdavau priverstas sustoti, kad praleisti kokią karvių kaimenę, varomą keliu. Važiavau ir stebėjausi, jog šis kraštas, net tik kad nelabai apgyvendintas, bet yra ir labai mažai lankomas. Pakeliui nemažai gražių paplūdimių, kitoje pusėje Waiapu kalnai. Nors iki jų nusigauti, reikia praeiti maoriams priklausančias žemes ir rekomenduojama gauti leidimus iš jų, kas irgi apsunkina pažindinimasi su vietovėmis.Paskutinius 20km iki rytinio NZ pakraščio reikia važiuoti dar siauresniu vieškeliu nei prieš kelias dienas Te Urewara parke palei pat vandenyną. Keliose vietose kelias atrodo tuoj tuoj bus nuplautas bangų, bet dar galima pravažiuoti. Čia reikia tik džiaugtis jog ne daug mašinų atkeliauja, nes prasilenkti būtų beveik neįmanoma, o ir užsižiopsoti dar lengviau, besidairant aplink. Kelio pabaigoje ant kalniuko šviečiasi švyturys(East Cape Lighthouse),

East Cape Lighthouse / Švyturys, Rytų iškyšulyslabai gera proga prasimankštinti, kad pasiekti jį. Visai šalia dar matyti Rytų sala (East island), o toliau iki pat Čilės tūkstančius kilometrų tuščia. Kažkada čia buvo beveik visas kaimelis švyturiui prižiūrėti, o dabar viskas automatizuota ir prižiūrima iš Velingtono, gal mane čia bestovintį kokia kamera stebi :)Likusi dienos dalis buvo vienas važiavimas atgal į Oklendą, su trumpu sustojimu Taurangos priemestyje Mount Maunganui

,

Mount Maunganui, Bay of Plentypavadintu tokiu pačiu vardu, kaip ir ten esantis kalnas – dar vieno ugnikalnio išsiveržimo palikimas ir nuo kurio atsiveria graži abiejų miestų panorama vienoje pusėje, o kitoje pusėje vandenynas, kur keli kanojininkai bandė išsisukti nuo didžiulio laivo, kuris atrodė taip lėtai plaukė, kai jį stebi iš toli. Bet viskas baigėsi laimingai, tai galima ir man traukti namo.Daugiau nuotraukų foto albume.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *