Japonija. Antra diena. Vis dar Tokijuj

Pirma diena. Tokijas

Įdomu, jog visiškai nebuvo jokių problemų prisitaikyti prie laiko. Tas 11h skirtumas visai nekankino, netgi atvirkščiai kažkaip keistai veikė – vakare gali vėliausiai eiti gultis, o ryte šeštą valandą, jau pasiruošęs keltis. Kas visai neblogai, nors pirmą rytą taip anksti prabudęs, vis bandžiau dar užmigti, kas gi keliasi taip anksti sekmadieniais. Bet taip ir nepavyko. Tai nusprendžiau pasivaikščioti aplink namus ir susipažinti su aplinka dienos šviesoje.
Buvo sekmadienio rytas, tai miestas atrodo dar miegojo. Bent jau aplinkinėse gatvelėse, nei žmonių, nei mašinų. Visiška priešingybė vakar vakarui. Bet vyšnios vis dar žydėjo 🙂 Padariau ratą aplink namus, dar kartą įamžinau sakuras ir grįžau namo.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas. Vyšnios
Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas. Vyšnios

Susitarėm su draugais, kada susitinkam, nes jie turėjo savų reikalų, o aš iškeliavau link imperatoriaus rūmų, kurie buvo ne taip ir toli – apie pusvalandis ėjimo. Artėjant link jų, prie kiekvienos sankryžos stovėjo po kelis policininkus. Eini pro juos, o jie tau pagarbą atidavinėja. Pamaniau negi jie taip iš toli imperatorių pradeda saugoti. Bet ten aplinkui visas kvartalas vyriausybinių įstaigų, tai jas ir saugo.

Japonija. Tokijas. Imperatoriaus rūmai
Japonija. Tokijas. Imperatoriaus rūmai

Priekyje pasirodė rūmus juosiantis kanalas.
Priešais rūmus auga “bonsai” parkas.

Japonija. Tokijas. Parkas šalia imperatoriaus rūmų
Japonija. Tokijas. Parkas šalia imperatoriaus rūmų

Na tie medžiai yra normalaus dydžio, bet iš toli juos pamačius pirmoji mintis apie bonsai buvo, nes tokia forma jų panaši.
Į pačių rūmų teritoriją galima patekti tik dvi dienas per metus – Sausio 2d.(Naujųjų metų proga) ir Gruodžio 23d.(per Imperatoriaus gimtadienį). Šiandien aišku nė viena iš tų dienų, tai į rūmus galima pažvelgti tik per kanalą. Na dar galima patekti į Rytinį pilies sodą. Įėjimas į jį nemokamas, bet, įeinant į sodą, tau duoda plastmasinę kortelę, kurią išeidamas turi gražinti. Taip ir nesupratau kokiu tikslu ji reikalinga.
Tai nebuvo pats gražiausias iš matytų sodų Japonijoje, bet jis kaip ir visi kiti labai kruopščiai sutvarkytas ir prižiūrėtas. Neįsivaizduoju kiek laiko ir kiek žmonių tuos sodus prižiūri, bet per visą kelionę taip ir nepastebėjau, kad kas nors būtų jais užsiėmęs, lyg jie patys save apsižiūrėtų.
Aplink pilį ir pilies sode jau buvo nemažai žmonių(dauguma japonų) susirinkę. Einant tarp visų tų žmonių, užėjo kažkoks keistas jausmas, jog kažkas yra ne taip. Po to supratau kame reikalas – gi aš vos ne visą galvą už juos aukštesnis.Turbūt pirmą kartą gyvenime pasijutau aukštu :). Tiesa jaunesni japonai nėra jau tokie maži ir tarp jų ūgiu tikrai neišsiskirsi. Bet prie rūmų dauguma buvo vyresni žmonės, tai buvo visai malonu, kai jokios galvos tau netrukdo žvalgytis aplinkui.

Laikas greitai bėga, ir jau reikia grįžti namo. Maniau bandyti pareiti kitu keliu, bet apsičiupinėjęs kišenes, supratau, jog kažkur bevaikštinėjant apilink pilį, sugebėjau pamesti žemėlapį. Ką gi, tenka grįžti jau žinomu keliu pro tuos pačius, pagarbą atidavinėjančius, policininkus. Tik šį kartą kažkodėl jokios pagarbos nesulaukiau.

Po pietų išsiruošėm į pikniką į vieną iš parkų. Čia labai senos tradicijos rinktis į parkus stebėti vyšnių žydėjimo. Net yra žodis visam tam – hanami. Populiaresnėse vietose žmonės jau iš pat ankstyvo ryto ateina rezervuotis vietas po vyšniomis. Bet mes buvom tik keturiese, tai tikėjomės, jog kaip nors rasim vietos kur prisiglausti.
Važiavome metro, tai tuo pačiu gavau pamoką, kaip juo naudotis. Na ten viskas paprasta. Kainos skiriasi priklausomai nuo to kur važiuoji, bet paprasčiausia nusipirkti pigiausią bilietą už ¥160, o galutinėje stotelėj primokėti, jei reikia. Visos operacijos ir pirkimo ir primokėjimo daromos automatuose, su kuriais galima “susišnekėti” angliškai, todėl didelių problemų nekyla.

Mūsų tikslas buvo – Shinjuku Gyoen Garden. Išlipus iš metro, labai aišku į kurią pusę eiti, tiesiog plaukti su visa mase, nes dauguma žmonių traukia į tą pačią pusę. Ant parko tvoros užkabintas užrašas apie tai jog parko teritorijoje negalima gerti. Mes tik nusijuokėme, nes sunku įsivaizduoti japonišką pikniką, be alkoholio. Į parką įėjimas mokamas (¥100), prie kasų nusidriekusios didžiausios eilės, bet juda jos greitai, tai netrukus patenkame į parko vidų. Tą vaizdą reikia pamatyti. Tikėjausi išvysti daug žmonių, bet tiek…

Japonija. Tokijas. Shinjuku Gyoen sodas
Japonija. Tokijas. Shinjuku Gyoen sodas

Žemė visa nusėsta žmonių, ant takų “kamščiai” ir tas srautas juda nenutrūkstamai. Paėjus giliau į parką, žmonių truputi praretėjo, tai radom plotelį po vyšniomis. Buvo įdomu sėdėti ir begeriant vyną, stebėti kas vyksta aplink – vieni miega, kiti pietauja, treti kortom žaidžia, o nuo medžių kaip snaigės krenta vyšnių žiedai. Tik besileidžianti saulė privertė keltis ir judėti. Norėjome dar pasižvalgyti po parką, todėl teko pakuotis, kol nepradėjo varyti iš parko. Be to aš dar norėjau šviesoje pasivaikščioti po Shinjuku rajoną, kad nereiktų klaidžioti tamsoje be orientyrų.

Norėjau užsukti į Tokijo valdžios pastatą (Tokyo Metropolitan Government Building). Pakeliui praėjau pro Takashimaya Times Square, šalia kurio yra viena iš labiausiai apkrautų geležinkelių stočių Tokijuje. Piko valandomis ten tikriausia geriau nesimaišyti, nes kaip rašo, per dieną praeina apie 2 mln. žmonių. Išsukus iš pagrindinių gatvių, patenki į kažkokį miniatiūrinį pasaulį – siauros gatvelės, mažos mašinos, maži namai, nėra jokio šurmulio. Bet pradeda jau visai tempti, tai reikia paskubėti ir pakilti į vieną iš valdžios dangoraižių, į kurį pasikėlimas nemokamas.

Japonija. Tokijas. Shinjuku. Metropolitan Government Building
Japonija. Tokijas. Shinjuku. Metropolitan Government Building

Apžiūrėjau iš viršaus vietas, kurias šiandien aplankiau, dar pabandžiau įžiūrėti Fudži kalną, kuris turėtų matytis giedrą dieną, na bet jau ne diena, ir ne vakaras, o naktis. Kol buvau viršuje visiškai sutemo, o virš miesto tvyranti migla ar smogas, neleido visiškai žvalgytis aplink, tai teko leisti žemyn į gatvę pilną žmonių. Įdomu, čia kada nors šitam rajone galima pamatyti tuščią gatvę be minios žmonių ? Bet aš jau pavargau, reikia vilktis namo pailsėti, ryt išvykstu iš Tokijaus.

Trečia diena. Į Hakone

Japonija. Pirma diena. Tokijas

Japonija. Pradžia

Nepamenu kaip tas likęs laikas prabėgo, bet už lango pasirodė žemė. Pradėjome leistis ir netrukus pasirodė aerouostas apsuptas žydinčių vyšnių. Tik labai greitai pro jas pralėkėm. Na nieko, tuoj galėsiu iš arčiau į jas pasižiūrėti. Pasų kontrolę praėjau be jokių klausinėjimų – padaviau pasą, įdėjo turistinę viza ir laisvas. Pasiėmiau bagažą ir einu per muitinės žalią juostą. Muitininkas pasiaiškina kokiu tikslu važiuoju, kiek ilgai busiu ir galiausiai pasiteirauja ar nevežu jokių uždraustų daiktų. Aišku, kad ne. O jis tada šypsodamasis paklausia ar žinau ką draudžiamą į Japoniją įvežti ? Na, nežinau, bet sakau, kadangi be drabužių nieko tokio nevežu, tai manau, kad neturėtų tie mano daiktai patekti į draudžiamųjų sąrašą. Jis dar kartą nusišypso, gražina pasą, palinki geros viešnagės ir praleidžia.

Naritos aerouostas randasi apie 60km nuo Tokijaus, tai reikia kažkaip nusigauti iki miesto. Pradžioje maniau važiuoti su traukiniu, o po to su metro, bet kažkaip apsidairęs aplinkui, supratau, kad tos mano kažkada turėtos mažos japonų kalbos žinios yra ryškiai nepakankamos, kad greitai susiorientuoti ir suprasti visą transporto sistemą, todėl nusipirkau autobuso bilietą, kuris brangesnis už traukinio ir veža ilgiau, bet užtat sustoja prie viešbučio, kuris randasi visai šalia man reikalingos vietos. Artimiausias autobusas buvo už 40min., tai buvo laiko apžiūrėti aerouostą.Šiaip niekuo jis ir neišsiskirtų iš jau mano aplankytų aerouostų, jei nebūtų tiek daug užrašų nesuprantamais ženklais. Atisėdau autobuse į pirmą eilę, kad geriau viską matyčiau, bet tik pradėjus jam judėti, užmigau. Visgi 40h be miego mane priveikė.

Kai atsimerkiau, jau buvome įvažiavę į miestą. Keistas pirmas įspūdis – aplink vien betonas, jokios žalumos, trijų aukštų greitkelis.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas
Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Saulė beveik nusileidusi ir aš pats dar negalutinai prabudęs, tai viskas tokioje migloje. Bet išsukus iš greitkelio ir “nusileidus” arčiau žemės, vaizdas truputi pasikeitė – ir medžių atsirado, gatvės pilnos žmonių, visgi gyvas miestas, netgi labai. Išlipau prie ANA viešbučio, išsitraukiu žemėlapį, bet nežinau į kurią pusę eiti. Gatvių pavadinimų nerasta, o saulė nusileidus, tai net nežinau kur pietūs/šiaurė ir kaip tą žemėlapį pasukti. Prie viešbučio buvo pilna taksistų, tai priėjau prie vieno, pasitikslinti ar teisinga kryptimi ruošiuosi eiti. Jis pažiūrėjo, bet negalėjo padėti, tai pabandė pasikviesti kitą taksistą, o tas žvilgt į mus, tik pakratė galvą, kad neis prie mūsų 🙂 Tada priėjo trečias ir pamojo ranka man reikalinga kryptimi.

Vėliau vaikštinėjant po miestus, nebuvo problemų orientuotis. Nors gatvių pavadinimus turi tik didesnės gatvės, bet žemėlapyje yra sužymėti svarbesni pastatai, viešbučiai, tai pagal juos ir susiorientuoji kur tu randiesi ir į kurią pusę eiti. O jei jau reikia ko nors pasiklausti, tai visada geriau kreiptis pradžioje japoniškai – sumimasen (atleiskite, atsiprašau), o tada jau galima ir angliškai klausti ko reikia. Mačiau, kaip jie nueidavo net neatsisukdami, kai į juos bandė kreiptis – excuse me.

Na eiti man netoli reikėjo, truputį paėjus pagrindine gatve, pasukau į šoną ir išsižiojau, nuo susižavėjimo.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Maža gatvelė pilna žmonių ir nenuostabu kodėl. Visa gatvė apsodintą vyšniomis, kuriuos žydi pačiame savo gražume. Nors buvo jau tamsu, bet gatvėje specialiai įrengtas apšvietimas apšviesti žiedus, dėl to viskas dar nuostabiau atrodė toje šviesoje. Tos gatvės pabaigoje ir buvo man reikalingas namas. Pasidėjęs daiktus, su draugais išėjome pavakarieniauti, tuo pačiu pavaikščiojome po vyšniomis.

Ropongi rajone, kuriame buvau apsistojęs, yra įsikūrę daug ambasadų, užsienio firmų atstovybių, be to čia pilną naktinių klubų į kuriuos iš viso miesto privažiuoja žmonių, tarp jų daug ir ne vietinių, tai gatvėse anglų kalba turbūt dažniau skambėjo negu japonų, todėl visai nesijautė, kad aš vaikštinėju Tokijo centre. Vakarieniavome suši restoranėlyje. Na pati suši kaip suši, skonis niekuo nesiskyrė nuo to, kokią esu valgęs už Japonijos ribų, bet pati vieta įdomi.Ji nelabai didelė, vidurį patalpos du vyrėjai ruošia patiekalus ir deda ant aplink juos besisukančios juostos. Patiekalai pateikiami skirtingų spalvų lėkštutėse. Kiekviena spalva turi savo kainą nuo ¥100 iki ¥400.

"Suši traukinys"
"Suši traukinys"

Tu sėdi prie to baro, imi tau patinkančią suši, o suvalgęs dedi tuščias lėkštutes šalia savęs į krūvelę, pagal kurių kiekį vėliau tau paskaičiuoja kainą. Labai patogu, kai nereikia žiūrėti į meniu ir galvoti ką tas ar anas hieroglifas reiškia, o čia viską matai prieš savo akis, tik imk ko nori 🙂 Prisivalgęs suši, dar pakilau į Mori Towers (¥1500), pažiūrėti į naktinį Tokiją iš viršaus. Hmm…nemažas miestelis, bus kur pasivaikščioti, o dabar miegoti..

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Japonija. Pradžia

Pasirodo praėjo jau trys mėnesiai nuo pirmos minties apie kelionę į Japoniją. Atrodo daug laiko, bet ko tais jis greitai prabėgo ir nesijaučiu dar pilnai pasiruošęs, nes laiko turėsiu savaitę, o norisi kuo daugiau pamatyti. Tokį metą kelionei išsirinkau neatsitiktinai, nes tikėjausi pataikyti nuvažiuoti per patį vyšnių žydėjimą, kuris šiemet dėl šalto oro truputį vėlavo ir buvo kaip tik prasidėjęs mano kelionės išvakarėse. Atrodo bent jau ta plano dalis pavyks.

Išaušo penktadienio rytas, liko kelios valandos iki važiavimo į aerouostą, o aš kaip visad dar nesusikrovęs daiktų, nors visą naktį turėjau – nemiegojau, bandydamas prisitaikyti prie vietinio laiko. Nesinorėjo ten nuskridus, porą dienų praleisti leisgyviu. Kraunuosi daiktus, stebiu teliką, nes visuomeninis transportas Toronte mąsto streikuoti ir jei prisiruoš, tai teks galvoti kaip nusigauti iki aerouosto. Oras puikus, metro su autobusais šiandien dar važiuoja, kas bus ryt man jau nebesvarbu, gali sau streikuoti 🙂
Aerouostas beveik tuščias, nes vidurdienį labai nedaug lėktuvų skraido, tai be jokių eilių priduodu savo bagažą ir belieka tik laukti skrydžio. Laikas kažkaip nepastebimai prabėga. Niekad dar nesu taip toli ir ilgai skridęs. Laukia 11000km ir 12h skrydis. Kaip nors išsėdėsiu, kur aš dingsiu 🙂
<…>
Stiuardese išdalino laikraščių..japoniškų. Šalia sėdintis japonas pasiėmė vieną, aš žvilgterėjau..taip…viską supratau 🙂 Bet nespėjau įsigilinti į “skaitymą”, nes tik pakilus lėktuvui, dauguma keleivių persėdo į kitas vietas, kur laisviau. Mano kaimynas irgi tai padarė, tai dabar ir aš galėsiu pabandyti išsitiesti ant dviejų sėdinių ir bandyti pamiegoti. Japonijoje buvo 1 nakties, tai būtų neblogai numigti pora valandų. Sunkiai sekasi. Už lango giedra, puikiai matosi žemė, tik nelabai ten kas įdomaus, nes skrendame virš stepių. Pagal žemėlapį tuoj turėtume priskristi kanadietiškus Rocky Mountains Albertoje, bet tuo metu kaip tyčia apsiniaukia ir nieko nebesimato.
<…>
Atrodo buvau nulūžęs trumpam, nes jau buvome pačiuose vakaruose ir apačioje pasirodė Aliaska – nežinau tiksliai virš kokios vietos skridome, matėsi tik snieguotos viršūnės. Gražus vaizdas iš viršaus, tik šiluma iš ten nedvelkia.

Aliaska

O toliau vanduo, vanduo…Ir jis tęsis iki pat galutinio tikslo ir gan ilgai, nes liko skristi dar 6h…Uf. Aš jau pavargau sėdėti..
Per teliką rodo National Geographic laidą apie Kubą. Nenuvažiavau į ten, tai bent ekrane pažiūrėsiu 🙂
Turėdamas laiko, sėdėjau prie savo kelionės planų ir bandžiau galutinai suderinti savo maršrutą. Buvau nusipirkęs traukinio bilietą savaitei, tai per tą savaitę ir norėjosi kuo daugiau pamatyti, bet kartu daug laiko neprarandant sėdint traukinyje. Atrodo jau viskas maždaug susistatė į savo vietas, pamatysiu kaip ten realiai man viską pasiseks realizuoti.