Japonija. Pirma diena. Tokijas

Japonija. Pradžia

Nepamenu kaip tas likęs laikas prabėgo, bet už lango pasirodė žemė. Pradėjome leistis ir netrukus pasirodė aerouostas apsuptas žydinčių vyšnių. Tik labai greitai pro jas pralėkėm. Na nieko, tuoj galėsiu iš arčiau į jas pasižiūrėti. Pasų kontrolę praėjau be jokių klausinėjimų – padaviau pasą, įdėjo turistinę viza ir laisvas. Pasiėmiau bagažą ir einu per muitinės žalią juostą. Muitininkas pasiaiškina kokiu tikslu važiuoju, kiek ilgai busiu ir galiausiai pasiteirauja ar nevežu jokių uždraustų daiktų. Aišku, kad ne. O jis tada šypsodamasis paklausia ar žinau ką draudžiamą į Japoniją įvežti ? Na, nežinau, bet sakau, kadangi be drabužių nieko tokio nevežu, tai manau, kad neturėtų tie mano daiktai patekti į draudžiamųjų sąrašą. Jis dar kartą nusišypso, gražina pasą, palinki geros viešnagės ir praleidžia.

Naritos aerouostas randasi apie 60km nuo Tokijaus, tai reikia kažkaip nusigauti iki miesto. Pradžioje maniau važiuoti su traukiniu, o po to su metro, bet kažkaip apsidairęs aplinkui, supratau, kad tos mano kažkada turėtos mažos japonų kalbos žinios yra ryškiai nepakankamos, kad greitai susiorientuoti ir suprasti visą transporto sistemą, todėl nusipirkau autobuso bilietą, kuris brangesnis už traukinio ir veža ilgiau, bet užtat sustoja prie viešbučio, kuris randasi visai šalia man reikalingos vietos. Artimiausias autobusas buvo už 40min., tai buvo laiko apžiūrėti aerouostą.Šiaip niekuo jis ir neišsiskirtų iš jau mano aplankytų aerouostų, jei nebūtų tiek daug užrašų nesuprantamais ženklais. Atisėdau autobuse į pirmą eilę, kad geriau viską matyčiau, bet tik pradėjus jam judėti, užmigau. Visgi 40h be miego mane priveikė.

Kai atsimerkiau, jau buvome įvažiavę į miestą. Keistas pirmas įspūdis – aplink vien betonas, jokios žalumos, trijų aukštų greitkelis.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas
Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Saulė beveik nusileidusi ir aš pats dar negalutinai prabudęs, tai viskas tokioje migloje. Bet išsukus iš greitkelio ir “nusileidus” arčiau žemės, vaizdas truputi pasikeitė – ir medžių atsirado, gatvės pilnos žmonių, visgi gyvas miestas, netgi labai. Išlipau prie ANA viešbučio, išsitraukiu žemėlapį, bet nežinau į kurią pusę eiti. Gatvių pavadinimų nerasta, o saulė nusileidus, tai net nežinau kur pietūs/šiaurė ir kaip tą žemėlapį pasukti. Prie viešbučio buvo pilna taksistų, tai priėjau prie vieno, pasitikslinti ar teisinga kryptimi ruošiuosi eiti. Jis pažiūrėjo, bet negalėjo padėti, tai pabandė pasikviesti kitą taksistą, o tas žvilgt į mus, tik pakratė galvą, kad neis prie mūsų 🙂 Tada priėjo trečias ir pamojo ranka man reikalinga kryptimi.

Vėliau vaikštinėjant po miestus, nebuvo problemų orientuotis. Nors gatvių pavadinimus turi tik didesnės gatvės, bet žemėlapyje yra sužymėti svarbesni pastatai, viešbučiai, tai pagal juos ir susiorientuoji kur tu randiesi ir į kurią pusę eiti. O jei jau reikia ko nors pasiklausti, tai visada geriau kreiptis pradžioje japoniškai – sumimasen (atleiskite, atsiprašau), o tada jau galima ir angliškai klausti ko reikia. Mačiau, kaip jie nueidavo net neatsisukdami, kai į juos bandė kreiptis – excuse me.

Na eiti man netoli reikėjo, truputį paėjus pagrindine gatve, pasukau į šoną ir išsižiojau, nuo susižavėjimo.

Japonija.Tokijas.Ropongi rajonas

Maža gatvelė pilna žmonių ir nenuostabu kodėl. Visa gatvė apsodintą vyšniomis, kuriuos žydi pačiame savo gražume. Nors buvo jau tamsu, bet gatvėje specialiai įrengtas apšvietimas apšviesti žiedus, dėl to viskas dar nuostabiau atrodė toje šviesoje. Tos gatvės pabaigoje ir buvo man reikalingas namas. Pasidėjęs daiktus, su draugais išėjome pavakarieniauti, tuo pačiu pavaikščiojome po vyšniomis.

Ropongi rajone, kuriame buvau apsistojęs, yra įsikūrę daug ambasadų, užsienio firmų atstovybių, be to čia pilną naktinių klubų į kuriuos iš viso miesto privažiuoja žmonių, tarp jų daug ir ne vietinių, tai gatvėse anglų kalba turbūt dažniau skambėjo negu japonų, todėl visai nesijautė, kad aš vaikštinėju Tokijo centre. Vakarieniavome suši restoranėlyje. Na pati suši kaip suši, skonis niekuo nesiskyrė nuo to, kokią esu valgęs už Japonijos ribų, bet pati vieta įdomi.Ji nelabai didelė, vidurį patalpos du vyrėjai ruošia patiekalus ir deda ant aplink juos besisukančios juostos. Patiekalai pateikiami skirtingų spalvų lėkštutėse. Kiekviena spalva turi savo kainą nuo ¥100 iki ¥400.

"Suši traukinys"
"Suši traukinys"

Tu sėdi prie to baro, imi tau patinkančią suši, o suvalgęs dedi tuščias lėkštutes šalia savęs į krūvelę, pagal kurių kiekį vėliau tau paskaičiuoja kainą. Labai patogu, kai nereikia žiūrėti į meniu ir galvoti ką tas ar anas hieroglifas reiškia, o čia viską matai prieš savo akis, tik imk ko nori 🙂 Prisivalgęs suši, dar pakilau į Mori Towers (¥1500), pažiūrėti į naktinį Tokiją iš viršaus. Hmm…nemažas miestelis, bus kur pasivaikščioti, o dabar miegoti..

Antra diena. Vis dar Tokijuj

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *