Buvo lengviau nei pradžioje viskas atrodė. Aišku pirma savaitė buvo nykoka, kai į daugumą siunčiamų elektroninių laiškų grįžta automatinis atsakymas apie tai jog žmogus atostogose ir grįš už savaitės ar dviejų. Nuotaika irgi atitinkama buvo. Bet įpusėjus antrajai savaitei viskas po truputi įsivažiavo ir pradėjo aiškėti situacija. Dauguma darbų pasiūlymų yra skelbiami pasinaudojus agentūrų pagalba ir tik nedaugelis firmų tiesiai ieško darbuotojų. Iš tų skelbimų apie 90-95% darbų yra pastovūs darbai ir tik nedidelė likusi dalis yra kontraktai. Kadangi aš čia tik laikinai, tai pretenduoti į pastovius darbus nelabai galiu, o be to ir nesinori, nes pagal sutartis darbas geriau apmokamas. Atrodo turėtų būti sudėtingiau susirasti kontraktų, nes jų ne tiek ir daug, bet pasirodo vietiniai nelabai jų nori, nes pastoviam darbe jie jaučiasi saugiau (mačiau jau tą „saugumą“ per .com‘ų ir kitų IT firmų griuvimus JAV ir Kanadoje prieš 5 metus) ir kitas dalykas, kas jiems nepatinka, jog kontraktoriai labiau stebimi ir jie jaučiasi per daug sekami, negali internete panaršyti, dažniau nueiti kavos pagerti, paplepėti virtuvėje ir pan. Kadangi aš einu į darbą užsidirbti pinigų, kad laisvalaikiu turėčiau ką leisti, tai ir tokios baimės, jog kažkas mane stebės nėra. Sakyčiau visai patogi situacija man – darbų pagal kontrakus yra daug mažiau, bet pretenduojančių kandidatų gauti tuos darbus yra irgi mažiau, nei pažiūrėjus į pastovius darbus.
Praėjus savaitei, po pirmų nesėkmingų dienų, vėl apėjau visas artimiausias agentūras, kad sutrumpinti visą procesą, nes atsiradus tinkamam darbui, agentai vistiek dažniausiai nori tave gyvai pamatyti prieš organizuojant susitikimą su potencialiu darbdaviu. Pokalbiuose su agentais tai įprasti klausimai apie tave, tavo cv, nieko kažko ypatingo. Įdomiau šnekėtis su darbdaviais, kai pokalbis daugiau vyksta ne kaip tarp darbdavio ir darbuotojo, o kaip užsakovo ir vykdytojo. Pasako tau problemą ar užduotį, laiką per kurį jie nori kad darbas būtų padarytas, o tu žiūri ar susitvarkysi su tuo ar ne. Ir klausimas dažniausiai būna, ne ar sugebėsi tai padaryti, o ar apsiimsi tai daryti. Atrodo dar čia nėra didelės bangos emigrantų, prisikūrusių nerealių CV, o realiai nieko nesugebantys, tai ir žmonės pasitiki tai ką tu jiems pateiki, be jokių testų ir ilgų kamantinėjimų. O labiausiai tai patiko jog nėra politiškai korektiškų frazių. Jei kam nors nepatinka kaip tu apsirengęs (aš gi važiavau į NZ kivių skinti :), tai ir pasako tai, nepatinka tavo anglų kalba, irgi tai tiesiai šviesiai pasako, o ne pradeda aiškinti apie vietinės rinkos patirties neturėjimo, kaip būdavo Kanadoje ir likdavai taip ir nesupratęs kas netinka. Su visais labai lengva ir malonu pabendrauti būdavo. Galbūt tas lengvumas bendravime yra ir dėl to, jog dauguma, nors jau yra kad ir ketvirtoji karta čia gimusi, bet vis tiek laiko save imigrantais ir nėra kažkokio santykio: aš – vietinis, o tu – ateivis. Aišku ir žmonės dauguma (tiksliau visi su kuriais bendravau) yra europiečiai. Visgi apie trečdalis žmonių imigruojančių į NZ yra britai.
Taigi per tris savaites išsiųsta ~100 laiškų su CV, turėjau ~30 pokalbių telefonu ir gyvai su agentais bei darbdaviais, ir šiandien pasirašiau pirmą kontraktą, nors ir trumpą – 2 savaičių, bet bus galima mažiau įtemptai toliau tęsti paieškas. Reikia tikėtis viskas ir toliau taip seksis, nes per 3 savaites rasti gerą darbą nepažįstamoje šalyje, man pasirodė visai normalu.
Pagrindinė vieta, kur ieškojau darbo skelbimų yra seek.co.nz . Ten skelbia darbo pasiūlymus dauguma darbo agentūrų. Nors ir ne visi darbo skelbimai ten atsiranda, tai verta peržiūrėti ir pačių agentūrų www puslapius karts nuo karto. Čia sąrašiukas agentūrų su kuriomis teko turėti kontaktų:
adecco
cpu recruitment
duncanryan
enterprise
hays-hps
heliumnz
highstreet it
hudson
iconrec
itwork
kellyservices
lateral-profile
madison
ocg
pinnacle recruit
recruit
ritefit
aacorn
absolute it
candle
itec
potentia
robert walters