Nors ir nesiruošiau niekur toli keliauti, kol nesusiradau darbo, bet gavau kvietimą pokalbiui sostinėje. Buvo keletas (ne mažų) kabliukų, dėl ko galėjau negauti to darbo, bet vistiek nusprendžiau važiuoti, turbūt labiau ne dėl to, jog tikėčiausi darbą gauti, o dėl noro truputi pajudėti ir pasinaudoti proga, bent trumpam iškeliauti iš Oklendo. Be to, kol derinausi pokalbio datas, dar ir gavau pirmą trumpą kontraktą Oklende, tai galima buvo atsipalaidavus važiuoti.
Į priekį keliavau InterCity naktiniu autobusu, bet daugiau turbūt to niekad nebedarysiu, nes važiuoja jis ~11h ir buvo viduje taip šaltą, jog visai negalėjau užmigti. Tai tik atvažiavęs į Velingtoną ir pasiekęs YHA hostelį, nukeliavau tiesiai į lovą. Praleidau kelis agento skambučius, bet kadangi pokalbis tik ryt, tai nieko labai baisaus neįvyko, jis tik norėjo pasitikrinti ar aš sėkmingai atvykau.
Prabudau gerokai po pietų, bet dar turiu laiko iki vakaro šiek tiek apžiūrėti miestą. Tik pirmiausia reikia pasistiprinti, tai nusipirkęs dėžutę suši, norėjau nueiti prie krantinės pavalgyti ir tada pajutau iš kur tos kalbos apie stiprius vėjus Velingtone.
Jau pasilenkęs beveik 45 laipsnius į priekį, bet vos vos sugebu judėti. Idėja papietauti prie vandens, keičiama į užuovėjos paieškas, o ir vaikščioti po miestą didelio malonumo nėra, tai užsuku į čia pat esantį Te Papa muziejų. Kaip ir Oklendo muziejuje, čia taip pat daug pasakojama apie Ramiojo vandenyno tautas, bet ekspozicijos skirtos ne tik tolimai istorijai, bet ir praėjusio šimtmečio NZ gyvenimui, taip pat daugiau informacijos apie NZ gamtą ir jos (ypač miškų) naikinimą, pradėtą maorių ir vėliau pratęstą europiečių. Ten bevaikščiodamas, pagaliau supratau kodėl didžiausias NZ miestas – Oklendas – įsikūręs tikrai ne pačioje gražiausioje NZ vietoje. Bet pažiūrėjus į žemės drebėjimų žemėlapį, kažkaip klausimų ir nelieka. O šalia esančiame namelyje, galima ir pačiam pajusti imituojamą žemės drebėjimą.
Muziejuj laikas greitai bėga, net nepajutau jog praėjo kelios valandos. Jei tektų rinktis kurį vieną muziejų aplankyti, tai visgi Te Papa būtų pirmasis, nes čia yra visko po truputi. Bet turint laiko, tai ir į Oklendo muziejų verta užsukti, nes ten labiau detalesnės ekspozicijos skirtos maorių kultūrai ir kivių dalyvavimuose įvairiuose karuose, visgi ir pavadintas jis Oklendo Karo Memorialiniu muziejum.Į pavakarę vėjas truputi aprimo, todėl nuėjau tiesiai prie funikulieriaus, kuris užkelia iki botanikos sodo ir nuo viršaus galima pasižiūrėti miesto panoramą. Bet pakelia ne taip aukštai, kaip įsivaizdavau, tai geriau pirkti bilietą į vieną pusę, tik pasikėlimui į viršų, o nusileisti pėstute.
Kartu su vėju, atrodo ir žmonės visi dingo. Miesto centras visiškai tuščias. Aplinkui daug valstybinių institucijų, kurios suprantama jog uždarytos, bet ir dauguma kavinių bei restoranų irgi neveikia. Pradžioje keistai visa tai atrodė, bet galiausiai radau Cuba gatvę į kurią atrodo vakarais gyvenimas ir persikelia. O ir man patogiau, viskas šalia hostelio, nors labai linksmintis jau nuotaikos nėra, nes kažkoks jaudulys atsirado dėl rytdienos.
* * *
Rytas išaušo puikus, pokalbis buvo`ne toks puikus, bet kadangi tokio ir tikėjausi, tai tiesiog lengviau atsidusau, kad viskas baigėsi ir išvažiavau į aerouostą. Truputi per anksti, nes neįsivaizdavau jog jis visai čia pat. Nors pagal Flyer autobuso bilieto kainą buvo galima apie nuspėti. Na bet nieko tokio. Oro uostas prie pat vandens, tai turėjau laiko nueiti iki vandenyno kranto, nuo kur matėsi pietinė sala ir į ten plaukiantis keltas. Pasvajojau gal greitai ir aš ten plauksiu, bet ne dabar – ryt pirma diena, pirmam darbe, prasideda mano karjera NZ. Pažiūrėsim kokia ilga jis bus 🙂
Dar kelios Velingtono nuotraukos foto albume.