Tai gi, laikas palikti savo laikiną kambarį, kuriame jau spėjau praleisti visas 5 savaites. Tik Kristoferis (prancūzas) gyvena čia ilgiau, o kitų keturių lovų savininkai kas porą dienų keičiasi. Kol nedirbau, tai visai įdomu ir linksma buvo tas judėjimas, vakariniai pasisėdėjimai ar ėjimai į miestą. Bet dabar mano ritmas visai nebesutampa su kitų kambariokų režimu, tai reikia truputi ramesnės vietos, kad nereiktų po to darbe miegoti. Čia mano kambarys paskutinį vakarą, kuris ne tik tą vakarą taip atrodydavo: