Samoja

Turbūt laukiat įspūdžių iš Naujosios Zelandijos, bet per darbus dar nelabai po NZ ir keliavau. Galbūt ir šios kelionės nebūtų buvę, bet bekeičiant darbus ir derinant datas kada pradėti dirbti naujoje vietoje, projekto vadovas juokais pasiūlė paatostogauti, kol jie surinks visą komandą naujam projektui. Turbūt nesitikėjo, jog aš rimtai į tai pažiūrėsiu, nes kitą dieną parašė, kad reiktų pradėti kuo greičiau dirbti. Per vėlu – aš jau spėjau nusipirkti lėktuvo bilietą.
Kadangi per atostogas paprastai važiuoji kur nors toliau nuo gyvenamos vietos, tai nutariau pasidairyti po artimiausias salas (NZ gi niekur nepabėgs :). Garbė pirmajai susilaukti mano vizito teko Samojai (Samoa). Kodėl Samoja ? Prieš keletą mėnesių aš apie ją nieko nežinojau, tik bešnekant su ROOTS, jis vis užsimindavo apie tas salas, tai dabar kai atsirado laiko, pirmiausia apie jas ir pagalvojau, jog reikia nukeliauti ir pasižiūrėti. O dar kai buvusiam darbe užsiminus apie savo planus, dauguma paklausdavo – “Ko ten keliauju?”, nes turizmas dar neišvystytas palyginus su aplinkinėmis Polinezijos salomis, dėl ko man tik dar padidėjo noras ten nukeliauti.
Pradžioje bandžiau susiplanuoti visą maršrutą, bet pradėjus domėtis Samoja ir paskaičius apie samojietišką laiką, bei jau turėdamas patirties su afrikietiška laiko sąvoka, nusprendžiau jog neverta per daug persistengti ir gaišti laiką su planavimu. Tai tik pirmoms naktims susiradau kur apsistoti, kartu ir vietą kur galėčiau panardyti, o kaip bus vėliau matysiu vietoje.

Atgal į praeitį

Užsisakinėjant bilietus, įvyko šioks toks nesusipratimas – įvedu skrydžio datą – gegužės 5d. ir gaunu atsakymą, jog lėktuvas išvyksta 5to, o atvyksta į Samoją 4tą dieną. Kadangi tuo pačiu metu, kitas bilietų rezervavimo puslapis išvis neveikė, tai pamaniau jog ir ten kažkas netvarkoje. Parašau jiems laišką ir gavau atsakymą, jog datos teisingos, tik kadangi skrendant kertama paros laiko linija (date line), tai tenka grįžti vieną parą atgal. Worldtimezone puslapyje gerai matosi, kur kokia diena ir koks laikas. Po šio “atradimo” teko keisti skrydžiu datas, nes atgal būčiau grįžęs viena para vėliau, nei reikia.

* * *

Penktadienis. Paskutiniai pietus su bendradarbiais, kadangi darbai visi užbaigti, tai nelaukęs darbo dienos pabaigos iškeliauju namo baigti krautis kuprinės ir į aerouostą. Lėktuvas tik pusę pirmos nakties, bet autobusai baigia važinėti labai anksti, tai nelabai turėdamas pasirinkimo, sėdau į paskutinį autobusą. Nors tai tik į gerą. Dauguma lėktuvų iš Oklendo į Ramiojo vandenyno salas išskrenda apie vidurnaktį, tai prie registracijos buvo nusidriekusi ilgiausia eilė, kurią atstovėjus, laukia kita eilė, kad susimokėti išvykimo iš NZ mokestį (25$NZ). Bet laiku pastebėjau jog yra automatas tam reikalui, tik tai dar ne pabaiga, nes reikia užpildyti išvykimo kortelę. Kažkaip nustebino NZ su ta krūva formalumu, nes net Afrikoje buvo paprasčiau skraidyti. Susirandu uždarytam restorane staliuką, pasidedu visus popierius ir ruošiuosi juos pildyti, bet jaučiu jog kažko trūksta tarp visų daiktų padėtų ant stalo. O trūksta banko kortelės. Pradedu ieškoti po visas kišenes, kur aš ją galėjau nukišti ir tuo pačiu metu girdžiu jog per garsiakalbį skelbia mano vardą, kad prisistatyčiau į artimiausią banko skyrių. Pasirodė jog kažkas rado mano kortelę ant grindų ir perdavė jiems. Būtų labai gražu, jei aš tai būčiau pastebėjęs jau nusileidęs Samojoje ir turėdamas tik 10$US kišenėje.

* * *

Nukeliauju link reikalingų vartų, kur dauguma keleivių samojiečiai (šiuo metu Naujoje Zelandijoje samojiečių gyvena daugiau nei pačioje Samojoje) ir pamatęs laukimo salę prisiminiau prieš mėnesį NZ Herald skaitytą straipsnį “Airborne battle of the bulge” apie nutukusių keleivių problemą lėktuvuose. Samoja paminėta viena iš pirmųjų, jog skrendant į ten gali tekti didelė tikimybė, jog atsisėdus į lėktuvą, kaimynas kėsinsis į dalį tavo vietos. Kažkaip net amerikiečiai pasidarė ne tokie stambūs, pamačius tą vaizdelį. Ir nors jie teisinasi savo stambiais kaulais, bet pamačius, kaip mama stovi prie automato, meta vieną po kitos monetas, o 5-6 metų vaikas glėbiais tempia iškrentančius iš automato čipsų maišelius, belieka tik nusišypsoti ir tikėtis, kad lėktuve labai nebūsi užspaustas savo kaimynų.

Truputi istorijos

Samoja nėra taip toli nuo NZ – nepilnos 4h skrydžio. Šalis nuo XIXa. ėjo iš rankų į rankas. Salų geidė ir britai, ir prancūzai, ir amerikiečiai, ir vokiečiai. Per kuriuos ten beveik 8 metus truko pilietinis karas, bet viską nutraukė gamta, kai amerikiečiams, vokiečiams ir britams pasiuntus jūrų karo laivynus į Apijos uostą, praūžė didžiulė audra, sunaikinusi arba stipriai apgadinusi daugumą laivų. Po jos buvo pasirašyta Berlyno sutartis ir Samoja pasidalinta į dvi dalis – rytinė dalis atiteko amerikiečiams ir pavadinta Amerikietiškaja Samoja, o vakarinė – vokiečiams, atitinkamai pavadinta Vokiečių Samoja, ir tuo pačiu atsisakydami pretenzijų į Šiaurės Saliamono salas, kurios perėjo į britų rankas. Bet per Pirmąjį Pasaulinį karą Naujoji Zelandija britų nurodymu okupavo vokiečiams priklaususią dalį ir išlaikė ją savo valdžioje iki 1962 metų, kai Vakarų Samoja pirmoji iš Polinezijos šalių atgavo priklausomybę. Dar vėliau žodis “Vakarų” buvo išmestas iš šalies pavadinimo. Dėl to labai prieštaravo amerikietiškieji samojiečiai ir iki šiol Samoją vadina Vakarų Samoja. Nors abiejose Samojose vis dar šnekama ta pačia kalba, bet kultūriniu atžvilgiu jos kuo toliau tuo labiau tolsta viena nuo kitos. Amerikietiškoje pusėje jau nelabai galima surasti tos autentiškos Samojos, nemažai gyventojų emigruoja į JAV (Havajus). Vakarietiškai pusei, daugiau, bet žymiai mažesnę įtaką, vis dar daro Naujoji Zelandija. Į kurią taip pat samojiečiai turi lengvatines sąlygas persikelti gyventi ar bent laikinai įsidarbinti. Samojos ekonomika irgi daug priklauso nuo eksporto į Naująją Zelandiją ir subsidijų gaunamų iš tos pačios NZ, o taip pat iš Australijos, Japonijos ir Kinijos.

Savaii

Aerouostas yra apie 30km nuo sostinės Apijos (Apia), bet į sostinę aš kol kas nesiruošiau, o iškart nuvažiavau prie kelto, kad persikelti į Savaii salą. Perkėla (Mulifanua) turbūt tik už kokių 5km nuo aerouosto. Priėjęs taksistas pasisiūlo už 20T nuvežti (Samojos valiuta yra tala, žymima WST arba tiesiog T ir šiuo metu beveik 1:1 su litu, tai labai patogu dėl kainų ir nereikia vargti konvertuojant skaičius) . Manau jog per brangu, bet jaučiausi dar toks apsimiegojęs, tai taip tingisi ten su juo derėtis, susitariam dėl 15T, bet nuvažiavus vistiek sumokėjau 20T, nes smulkiau neturėjau tik ką išsiėmęs pinigų iš bankomato, o taksistas pareiškė jog neturi grąžos. Kurgi ne, taksistas tuščiomis kišenėmis. Vėliau dar pora tokių pačių atvejų pasitaikė, tai stengiausi susitarti dėl tokios kainos, kad galėčiau susimokėti lygiai tiek kiek reikia.
Sekantis keltas buvo tik už poros valandų, tai atsisėdęs ant krantinės pradėjau persirenginėti, nors saulė dar nebuvo patekėjusi, bet oras jau toks tvankus, kad sunku buvo įsivaizduoti kas laukia dieną. Išvažiavau net nepasitikrinęs orų prognozės, tai tik stebėjau, kaip virš Savaii salos, nieko gero nežadėdami, kaupiasi debesys.

Persikelti į Savaii kainuoja 9T ir trunka apie 1h (daugiau informacijos Samoa Shipping puslapy), tai aš pasekiau vietinių pavyzdžiu ir atviram deny išsitiesiau ant suoliuko, kad pasnausti, bet pusiaukelėje teko lįsti į vidų, nes artėjant prie salos, pradėjo gan stipriai lyti. Lietaus sezonas jau turėjo būti pasibaigęs, bet atrodo jis šiemet nusprendė truputi užsibūti dar Samojoj.
Išlipęs iš kelto praėjau pro visus taksistus besiūlančius savo paslaugas ir patraukiau link autobusų. Pradžioje buvau nusprendęs naudotis viešuoju transportu, kuris šiaip nėra labai patikimas, nes tvarkaraščio kaip ir nėra, o išvykimo/atvykimo laikas visiškai priklauso nuo vairuotojo noro, išskyrus tai jog jie visada pasitinka atvykstančius keltus. Bet priėjus prie autobusų pamačiau juos sausakimšus ir nors buvau skaitęs, jog jie ten sutalpina tiek žmonių, kiek yra norinčių, bet nusprendžiau jog aš su savo didžiule kuprine nebandysiu toks egzotikos ir teko grįžti prie taksi. (Vėliau sutikta čekų pora pasakojo, jog jiems persikėlus irgi buvo pilni autobusai, bet su kitų keleivių pagalba jie buvo sutalpinti į vidų – kuprinės buvo paimtos ir nukeliavo nežinia kur į autobuso gilumą, bet po to sustojus reikiamam sustojime, jos stebuklingai grįžo atgal)
Nuo Salelologos (Salelologa), kur atplaukia keltas, iki Manase – mano apsistojimo vietos, dar tenka važiuoti apie 60km. Taksistas užsiprašė 50T, kas atrodė jau visai ne taip brangu, kai prisimeni kiek užmokėjau anam krante (autobusu kainuotu 4T). Vairuotojas nelabai šnekėjo angliškai, tai teko tik stebėti vaizdus aplinkui, nors per lietų nebuvo didelio judėjimo, net ir kiaulės su šunimis buvo išsislapstę, nors pagal aprašymus, jie čia turėtų būti pagrindinės kliūtys mašinoms.Pasiekus Manase lietus aprimo, net saulutė išlindo, pačiu laiku, nes ruošiausi po pietų panardyti. Pamatęs “Dive Savaii” iškabą, paprašiau vairuotojo sustoti, reikėjo susitarti dėl laiko, kada būtų galima lįsti į vandenį, o norėjosi kuo greičiau.

Fales

Samojoje dar nėra didelių viešbučių pakrantėse ir pagrindinės nakvynės vietos yra fale. Nežinau kaip tą žodį išversti, greičiausiai nelabai ir yra vertimas. Tradicinė(atvira) fale yra tiesiog atvira medinė pavėsinė su palmių lapų stogu, sienų nėra, bet lyjant ar pučiant stipriam vėjui, galima nusileisti iš tų pačių kokoso palmių išpintas užuolaidas ar žaliuzes. Fales viduje ant grindų patiestas matracas su tinkleliu nuo uodų ir viskas. Dušas, tualetas yra bendri.Be atvirų fale, yra dar taip vadinamose uždaros fale (enclosed fales), kurios turi sienas iki pusės, duris ir verandą.
Atviros ir uždaros fale kainos skiriasi labai nedaug, bet uždara fale yra daug praktiškesnė, ypač kai dažnai lyja, o atviroje fale net nėra kur atsisėsti normaliai. Bet be visų tų skirtumų, dauguma fale yra tiesiog ant vandenyno kranto, ne be reikalo vadinamos “beach fales” :). Bet prieš rezervuojant reikia pasitikrinti tai, nes kai kurios fale būna toliau nuo vandens ir vaizdą užstoja kitos fale, o kainų skirtumas per mažas, kad lįsti į mišką, nebent pasirinkimo nėra.

Aš apsistojau Jane’s Beach Fales (tik kainos šitam puslapy nelabai atitinka realybę, nes jos yra mažesnės nei ten nurodytos), kur gyvena ir nardymo instruktoriai, tai man patogu su jais kartu nuvažiuoti iki nardymo centro. Fale kainavo 50T už naktį su pusryčiais ir vakarienę, kurie būna patiekiama irgi atviroje fale tik ne medinėje, o betoninėj ir truputi didesnėje.

Nardymas

Numečiau daiktus, persirengiau, truputi apsižvalgiau aplinkui ir netrukus atvažiavo Flavia – instruktorė, su kuria turėjau nardyti. Kadangi jau praėjo porą metų nuo to laiko kai aš gavau sertifikatą, bet po to taip ir neteko normaliai nardyti, tai pradžioje pasiėmiau įgūdžių atsinaujinimo kursą, kad netyčia nepriburbuliuoti, užmiršus ką nors. Kol aš ten atsakinėjau testo klausimus, artėjo pietų metas, Fabienas, Flavios vyras, padarė sriubos, tai kartu su jais dar ir papietavau prieš neriant. Šiaip labai maloni ir linksma porelė – Flavia iš PAR, Fabienas iš Prancūzijos, prieš tai gyveno Tailande, kur ir susipažino, bet po keturių gyvenimo metų ten, nusprendė jog laikas keisti vietą ir persikėlė į Samoją. Paklausiau Fabieno ar negalvoja grįžti į Prancūziją ? Nea, šalta ten (jis iš Normandijos kilęs). Manau jog šalta, kai Samojoje ištisus metus vidutinė temperatūra 26-27C, o vanduo…Priėjau aš prie kranto su visa nardymo įranga ant pečių ir prisiminiau savo paskutinį nardymą Kanadoje birželio mėnesį, kai turėjau užsivilkti porą hidro kostiumų, pirštines, batus, kapišoną ir lendant į vandenį vistiek reikdavo kažkiek laiko kad priprasti prie vandens. O čia…įkišu koją į vandenį..šilta. Flavios paklausiau kokia temperatūra – apie 30C, tikrai ne šalta. Praleidome po vandeniu apie valandą ir nebuvo jokio noro lįsti lauk, va tik oras balione baiginėjosi. Nieko, susitariu dėl rytdienos, kad iš pat ryto plauksim arčiau koralinio rifo, kuris yra visai šalia.

Maistas

Grįžęs į savo fale pajutau jog visgi bemiegė naktis lėktuve duoda savo ir nutariau prigulti trumpam…Tas “trumpai” truko kelias valandas ir turbūt būtų užsitęsęs iki ryto, bet pažadino beldimas į duris ir kvietimas vakarieniauti. Dar tik pusė septynių, bet jau visiškai tamsu, tai pusiau miegodamas nulunatikuoju link didžiosios fale, kur jau žmonės susėdę laukė maisto. Na žmonės, tai čekų porelė ir viena austrė, visi (ne kartu) keliaujantys aplink pasauly ir visi susitarę užsuko į Samoją pailsėti prieš kelionę į Kiniją. Tai gi buvom keturiese, nes sezonas dar tik prasideda, šalia esančiose Tanu Beach Fales buvo daug daugiau žmonių, nežinau kodėl, nes ten fales labiau sugrūstos viena prie kitos ir dauguma toliau nuo kranto.

Pats maistas nėra kažkuo ypatingas, dažniausiai tai vištiena, kiauliena ar žuvis, talo (taro) paprastai kepamas umu(tai samojietiška orkaitė – ant žarijų dedami akmenys, ant jų maistas ir viskas uždengiama palmių lapais), talo lapai su kokoso pienu, supasui(makaronai), daugiau nieko neteko kažko neįprasto paragauti, nors yra dar oka(marinuota žalia žuvis), supo esi(papajos pudingas), daugiau nepamenu. Iš vaisių tai pagrindinai papajos ir bananai, kurių ten galima rasti ištisus metus, mango tik nuo rugsėjo mėn. Bet labiausiai tai pasigedau kokių nors vaisių sulčių, tai teko tenkintis arba kokoso pienu, arba vietiniu alumi – Vailima.
Bet man tą vakarą labiau miegas rūpėjo nei valgis, ypač, kai toks malonumas būti migdomam jūros ošimo. Labanakt.

Koralai – gražūs gyvūnai ?

Pusryčiai 8 ryto ir iškart po jų į eilinį nardymą. Nors jis man visai neeilinis buvo, o greičiau pirmas normalus nardymas, nes vakar buvo tik treniruotė. Sulipome (aš, Flavia ir Siaki – instruktorių padėjėjas) apsimiegoję į valtį. Balionas ryte toks sunkus atrodė, na bet pora žingsnių ir vandeny nebejausiu jo svorio. Miegai taip pat abiems su Flavia greitai išgaravo pradėjus nerti. Pirmiausia nuplaukėme prie prieš 130 metų nuskendusio misionierių laivo “Juno”, tapusių dabar žuvų “namais”. Kadangi dar ir fotiką pirmą kartą buvau nusitempęs po vandeniu, tai pabandžiau pafotografuoti, bet atrodo reiks truputi laiko kol pavyks persiorientuoti prie visiškai kitokių sąlygų, kai neturi pagrindo po kojomis, o dar viskas aplink juda, ir tu pats judi, be to negali sulaikyti kvėpavimo, tai pamatęs jog rezultatas ne koks, labai ir nepersistengiau su nuotraukomis, o grožėjausi aplinkui beplaukiojančiomis žuvimis, kurios visiškai nereagavo į mus, tik kelios iš jų nusekdavo žvilgsniais ir toliau sau plūduriuodavo.
Kažkaip vėl labai greitai prabėgo ta valanda ir reikėjo kilti į viršų, kad pasikeisti oro balionus ir padaryti pertrauką prieš sekantį nėrimą.
Užlipę į laivą, radome sušalusį Siaki, kol buvome po vandeniu, danguje spėjo prisikaupti debesėlių, pūtė švelnus vėjelis ir man oras buvo pats tas ir linksma buvo stebėti, kaip Siaki su Flavia susigūžę slepiasi nuo to vėjelio.

Antras nėrimas buvo prie vadinamo “koralų sodo”, kur paprastai būna jūros vėžlių ir galima rasti dar įvairesnių koralų nei pirmoje vietoje, bet man labiausiai patiko tokios mažytės kalėdinės eglutės, kurios susiskleidžia kai bandai artinti ranką prie jų.

Va liesti jų tai visai neturėjau noro, kai žinai jog tai ne augalas, o gyvūnas, dar ims ir įkas. Gal čia man vienam naujiena, bet buvau nustebęs, kai prieš pat kelionę, beieškant informacijos kur galėčiau panardyti, perskaičiau jog koralai yra gyvūnai, o ne augalai, ir dar mėsėdžiai, jei planktoną mėsa vadinti. Plauki ir žinai, jog tave stebi milijonai akių. Na gerai, neturi jie akių. Tik kažkaip kitaip pradėjau į juos žiūrėti ir tuo pačiu dar įdomiau, kai matai į kiek įvairių pavidalų jie susiformuoja. Kam įdomu sužinoti daugiau apie koralus, tai verta užsukti į wikipedia ir paskaityti apie koralus ir cnidaria tipą, kuriam priklauso koralai. Manau aš dar pats ten daug laiko praleisiu, kol visas nuorodas peržiūrėsiu.
Vėžlių nesimatė, tai aš sau vėl išsitraukiau fotiką, ir bežaidžiant su juo, pamačiau jog toliau nuplaukusi Flavia mojuoja man, kad plaukčiau link jos. Priplaukęs arčiau, pasuku galvą į tą pusę, kur nukreipta jos ranka, o ten už uolos lengvai “plasnodamos” plaukia 4 didžiulės rajos(eagle ray). Trumpam net išsižiojau, bet labai trumpam, kol pajutau jog vanduo į burną bėga. Greitai viską išpučiu ir toliau stebiu tas skrajūnes. Tik joms nuplaukus, prisiminiau mūsų nutikimą Kuboje, ten palyginti buvo maža raja, o šitos gali užaugti iki 2.5m pločio ir 5m ilgio, na bet kadangi šį kartą nebandėme jų liesti, tai ir jos sau taikiai ir nuplaukė, o ir mums jau reikia kilti aukštyn link laivo ir į krantą.

De Craterman

Kadangi šiandien daug geriau jaučiausi, nei vakar po skrydžio, tai po pietų dar norėjau užlipti į šalia esantį Matavanu kraterį (402m aukščio), kurio išsiveržimas prieš šimtą metų nušlavė viską nuo Savaii salos šiaurinės pakrantės. 8 km takas į viršūnę prasideda iš Paia kaimo, iki kurio iš Manases dar 8km, toks visai geras pasivaikščiojimas gautus. Kaimynai čekai į ten išėjo iš pat ryto, nes jų sutikti kiti čekai pasakė jog pirmyn atgal pėsčiomis užtruko apie 8h. Na ne, tiek laiko eiti tai aš tingėsiu. Paklausiau fale šeimininkės ar gali kas nors mane pavežti iki Paia. “No problem” ir pakvietė vieną iš savo darbuotojų, sėdam į mašiną ir už dešimt minučių aš jau esu tako pradžioje. Tiesa, ten ne takas, o keliukas, kuris eina per palmių giraitę, kurioje netikėtai pasirodo besiganančios karvės ar arkliai, žmonės kažką daro tarp žolių, pasirodo jie ten tam miške turi savo plantacijas ir užsiima žemdirbystę. Gaila jog visi jau baiginėja darbus ir važiuoja namo, visai ne į tą pusę, kur man reikia. O prakaitas veržiasi pro visur kur tik gali. Kažkaip labai didelis skirtumas, tarp oro prie vandens ir miške. Net nekeista kaip greitai viskas aplink apaugo, nes pagal žemėlapį turėjau eiti lavos lauku, tik tos lavos niekur nebesimato per žalumą. Pakeliui sutinku čekus, taip pat šlaputėlius, bet jie nudžiugina jog eiti ne tiek ir toli liko. Na ir kelias nenuobodus, aplink iškabinėtos lentelės su linkėjimais nuo čia apsilankiusių žmonių. Paeini, paskaitai. Po pusantros valandos tokio ėjimo, išvydau kraterio žmogaus (Craterman) fale kalniuko viršūnėje ir prieš pat ją mane pasivijo australai su mašina ir besijuokdami pasisiūlo pavežti, nes buvo belikę keli žingsniai iki fale. Pasakau jog gal aš paeisiu dabar, bet žemyn neatsisakysiu pavežamas, nes dar prie visą to ir lyti pradeda.

Dar prieš penkis metus prie kraterio galėdavo bet kas bet kada apsilankyti, bet nusprendęs jog reikia padėti turistams – atsirado kraterio žmogus, kuris surenka po 15T iš lankytojų. Dirba jis nuo 9 iki 16 išskyrus sekmadienį, tai jei kas nori sutaupyti, gali eiti nedarbo metu. Be visą to, jog jis prižiūri taką (nuo jo fale iki kraterio dar koks puskilometris), taip pat užregistruoja visus lankytojus savo knygoje. Kai paklausė manęs iš kur esu, atsakau jog iš Rytų Europos, nesitikėdamas jog žinos Lietuvą. Bet paprašė patikslinti šalį. Lietuva. O!Buvo jau čia vienas. Na va, o aš maniau esu pirmas. Pasirodo kažkas ten prieš tris metus apsilankė iš Lietuvos. Na gi prisipažinkite, kas ? 🙂 Australai irgi užsiregistruoja ir visi sulipę į jų mašiną pavažiuojame likusį kelią. Pats krateris visas jau spėjęs apželti medžiais ir po matytų kraterių NZ, nelabai daro įspūdį, tai ilgai ten neužsibūname ir visi riedame žemyn – kraterio žmogui jau darbo diena ant kalno pasibaigus ir jis dar eina į savo plantaciją dirbti, o kadangi australams pakeliui, tai ir man pasiseka būti nuvežtam iki mano fale durų ir dar spėju pasimaudyti prieš sutemstant ir vakarienę, per kurią susipažinome su dviem naujais gyventojais – australais. Nors tokie ir australai – olandė ir slovėnas gyvenantys Australijoje 🙂 Su kuriais po vakarienės pratęsėm mūsų fale kaimynystėje esančiame bare (Raci’s Beach Club), kurio savininkai šveicarų porelė, tai toks europietiškas vakarėlis gavosi. Šveicarai ten gyvena 10mėn. per metus, o vidury lietingojo sezono (Europietiškos žiemos vidury) važiuoja į Europą pailsėti. Samojoje išsinuomavę žemę dešimčiai metų, už kurią nieko nemoka, bet yra pasižadėję pastatyti namą joje, t.y. barą. Kas pasirodo ne taip paprasta, nes statybinės medžiagos ten brangios arba apskritai neįmanoma gauti, net kriauklę atsivežė iš Šveicarijos. Na bet labai skųstis negali, kai didžiąją dalį metų praleidi pliaže.

Sekmadienis ir religija Samojoj

Pagal senas samojietiškas legendas į salas turėjo atkeliauti nauja religija, todėl pasirodžius pirmiems misionieriams 1830 metais, vietiniai labai noriai priėmė krikščionybę, kuri iki šiol labai giliai čia įsišaknijusi. Kiekviename kaime yra po bažnyčią ar net kelias, kurios savo dydžiu labai išsiskiria iš aplinkinių namelių, geriausios mokyklos yra įkurtos prie jų, na o sekmadienis yra šventa diena. Šiandien kaip tik sekmadienis ir Samojoje posakio jog šventą dieną nedirbama yra laikomasi pažodžiui. Vienintelis dalykas ką jie daro tą dieną, tai eina ryte į bažnyčią, o vėliau pietūs ir poilsis. Nors kaip supratau Upolu saloje, ypač sostinėje Apijoje, tų tradicijų nebe taip laikomasi. Na bet aš buvau Savaii, tai po pusryčių nutariau nueiti į nedidelę Manase bažnyčią, esančią kitoje kelio pusėje, nes buvau girdėjęs, jog jie labai gražiai dainuoja per pamaldas, tai norėjosi pasiklausyti ar tikrai.

Dainuoja tikrai gražiai, tik aišku aš nebuvau nusiteikęs ten išbūti visas 3h, kai nieko nesuprantu ką šneką. O kai šventikas pradėjo angliškai šnekėti dėl manęs, nes buvau vienintelis ne vietinis, pamaniau jog laikas plautis – pamačiau, išgirdau ir užteks, nes per daug dėmesio ten reikalauju sau, ypač kai aš tik iš smalsumo ten užėjau.
Dar spėjau su čekais atsisveikinti, kurie susikrovę kuprines laukė autobuso, kuris lyg tai turėjo būti, tik niekas negalėjo pasakyti tiksliai kada, gi sekmadienis. Mašinų išvis jokių, bet po valandos pasirodė pagaliau autobusas. Aš pradžioje buvau sumąstęs irgi truputi pavažiuoti, bet po to nusprendžiau jog nebus kaip atgal grįžti, tai nuėjau pas šveicarus, kurie be baro dar ir kanojų ir kitokių plaukmenų, dviračių nuoma užsiima. Pasiėmiau pusdieniui dviratį (25T), tik buvau perspėtas, jog nevažiuočiau į vakarus, nes ten labai religingas kaimas ir nelabai džiaugsmingai gali būti sutiktas, jei trukdysi jiems ilsėtis. Vakarų pusėje kaip tik yra Paia ir Safotu kaimai per kuriuos reiktų pravažiuoti norint nesusimokėjus patekti ant Matavanu kalno ir rizikuojant būti apmėtytais akmenimis. Na dėl paskutinio fakto, tai tik besiruošiant kelionei, buvau buvau internete žinutę, kurioje užsiminta (ne konkrečiai šituose kaimuose), jog turistų mašinos buvo apmėtytos akmenimis, kai jie važiavo per kažkokį kaimą sekmadienį. Nors man tai nelabai įtikėtina, nes samojiečiai tokie visiškai nepiktybiniai atrodo.
Bet man vistiek reikėjo važiuoti į priešingą pusę, tai labai ir nesigilinau. Kadangi šiandien bažnyčių lankymo diena, tai norėjau aplankyti dar vienos bažnyčios likučius, į kuriuos ir sekmadienį galima patekti. Pavažiavus apie 20min pasiekiau Sale’aula kaimą, kuriame yra lavos sunaikinta bažnyčia, išsiveržus ugnikalniui. Čia dar nespėjo viskas taip apželti, kaip prie pat ugnikalnio viršūnės, tai labai įdomiai atrodė visas bažnyčios vidus ir viskas aplink padengta lavos.

Tikėjausi dar nukeliauti link kranto, kur matosi didesnis lavos laukas, bet užklupo eilinis lietus ir pasirodė, jog ant šlapios lavos per daug slidu vaikščioti, tai teko pakuotis ir sėstis ant dviračio – juo važiuoti šiltas lietus netrukdė. Tik važiuojant per kaimus, keistai skambėdavo, kai sutikti vaikai, mojuoja tau ir sako “bye, bye”. Tu jiems pasakai “hi” ar “hello”, o jie vis tiek – “bye, bye”. Žodžiu dink greičiau 🙂 Tai nestodamas ir važiavau. Nors ir nebuvo ko ten stovinėti, išskyrus vieną vietą (Saleaula kaime), kurioje galima paplaukioti su vėžliais. Bet Lonely Planet pasiskaičiau, jog yra kelios vietos, kur gyventojai prisidengę gyvūnų globa, tiesiog daro biznį, o pačios gyvūnų laikymo sąlygos nelabai pavydėtinos. Nors ši vieta Saleaula kaime yra viena iš tvarkingesnių, bet vis tiek nesinorėjo remti tokio biznio, ypač kai, benardant vandenyne, gali pamatyti vėžlius laisvėje.

Saugokitės kokoso riešutų

Taigi tuo šiandienos ekskursijas baigiau ir likusią dienos dalį praleidau arba vandenyje, arba šveicarų bare, kartu su australais gurkšnojom margaritas ir užkandžiaudami labai skaniu šeimininkės iškeptu pyragu su ką tik nuskintais bananais. Niam. Gaila, jog labai greitai jis “ištirpo”. Ir kas maloniausia, jog lietus visiškai negadino nuotaikos ir nemaišė. Nors per jį vos neteko išbandyti kas kietesnis – ar mano galva, ar kokoso riešutas. Prieš eilinį lietų užėjo vėjo gūsiai, o aš stovėjau šalia australų fale ir, beplepant su jais, išgirdau kažkokį lapų (ne vėjišką) šnaresį virš galvos. Pasižiūriu į viršų…Tikriausiai jau nebūčiau spėjęs pasitraukti, bet pasisekė, jog jis nukrito per pusmetrį nuo manęs. Po to teko vaikščioti truputi toliau nuo palmių, nes nesinorėjo dar karta pavirsti jų taikiniu. Ne be reikalo sako jog nuo kokoso riešutų žūsta daugiau žmonių, nei nuo ryklių užpuolimų, tik apie vienus rašo, o apie kitus informacija nelabai skelbiama, turbūt manoma jog per mažai egzotikos, jei parašys jog kažkas žuvo dėl nukritusio riešuto.
Apie riešutus buvau jau girdėjęs anksčiau, tai tik gavau tokį nelauktą priminimą. Labiau nustebino, jog tokiam iš išorės atrodančiam ramiam vandenyje yra palyginus stipri srovė, kuri ypač jaučiasi per potvynius – vandenį bangos permeta per rifą, o ištekėti iš vidinės rifo pusės jis gali tik vienoje vietoje. Tai jei arčiau ten prieiti, išsiurbtų į atvirą jūrą be jokių prošvaisčių pasipriešinti. Na bet tai vieninteliai pavojai, kurie tyko saloje. Jokių nuodingų gyvių nėra, o pavojingiausias gyvūnas yra šernas, bet tikiuosi su jais nesusitiksiu.

Aplink Savaii

Laikas kaip visad bėga greičiau nei reikia per atostogas, ir jau reikia judėti iš Savaii, nes dar reikia apžiūrėti ir kitą salą. Tik prieš paliekant Savaii dar norėjau užsukti į kelias vietas, o iš gretimoje Tanu fales yra organizuojamos ekskursijos aplink salą. Kainuoja 85T, tai tik truputi daugiau nei taksi, jei važiuoti vien tik iki kelto.
Tanu fales buvo vienos iš pirmųjų, kurios pradėjo apgyvendinti turistus Manasej, bet dabar labai išsiplėtę, tiksliau tam pačiam plote pristatytą daugiau fale ir nesijaučia tokio jaukumo kaip pas Jane. Pasirodė, jog Tanu yra to kaimo vyriausias vadas (high chief). Apie tai sužinojau, nes vairuotojas buvo vienas iš jo sūnų.
Samojoje visi kaimai, tai atskiros bendruomenės, su savo valdžios hierarchija, taryba (fono), kurioje sprendžiamos kaimo problemos, skiria bausmes už nusikaltimus (policiją tik sostinėje teko matyti), tik tos tarybos nariai (matai) gali būti išrenkami į Samojos nacionalinę fono. Kaimo bendruomenės rūpinasi mokyklų, klinikų statybomis ir priežiūra, o valstybės valdžia tik moka atlyginimus mokytojams ir gydytojams, kas jiems atrodo daug nekainuoja, nes gydytojai pastoviai nebūna vienoje vietoje, o ištisai važinėja aplink salą ir tam pačiam kaime būna tik kartą per mėnesį, dėl to ir sirgti galima tik tomis dienomis, nes kitu laiku pagalbos nesulauksi. Bendruomenėje nėra žodžio “aš”, o tik “mes”, tai ir viską ką uždirbi yra “mūsų”, t.y. bendruomenės, kuri (fono) jau sprendžia kur ir kam leisti pinigus. Bent jau teoriškai taip yra, o praktiškai tai greičiausiai kiekvienam kaime yra kitaip, nes ir paprasti dalykai skiriasi – tarkim visur važiuojant pakelėse ar ant kelio pilna kiaulių, šunų, bet to nėra Manasėj. Kodėl ? Pasirodo kaimo valdžia nusprendė, jog jie augina tik vištas ir kates – jokių kiaulių ir šūnų.

Tai gi susėdame į autobusiuką ir riedame. Nors Savaii sala yra didžiausia Samojos sala, bet nestojant per kokias 2-3h būtų galima apvažiuoti aplink visą ją. Pirmas sustojimas Falealupo rezervate, kuriame pagrindinis turistinis objektas yra ant bajano medžio kanadiečių įrengta apžvalgos aikštelė(canopy walkway). Taip bandoma vietiniam gyventojams suteikti pajamų ir apsaugoti medžių kirtimą rezervate. Bet apskritai, tai vieta nėra kažkuo ypatinga, gal tik tuo jog ji randasi pačiuose salos vakaruose ir tuo pačiu yra pati vakariausia pasaulio vieta, čia žmonės paskutiniai mato tos dienos saulėlydį.

Sekantis sustojimas įdomesnėje vietoje – Alofaaga Blowholes – kur per lavoje atsiradusias skyles, išsiveržia iki 30m aukščio fontanai. Yra vietinis “coconutman” (kokoso žmogus), kuris pamėto kokoso riešutus į tas skyles, kad parodyti su kokia jėga ten vanduo išsiveržia. Įspūdingiausiai visa tai atrodo potvynio metu, na ir dar reiktų audringo vandenyno, tada turbūt net tik kokosą, bet ir žmogų tas fontanėlis galėtų į viršų iškelti. Nors ir dabar reikėjo atsargiai vaikščioti tos lavos paviršiumi, kad netyčia neatsistoti virš kokios nepastebėtos skylės.
Po visų demonstracijų ten pat esančioje fale papietaujame stebėdami fontanėlius ir iškeliaujame į paskutinį (bent jau man) tašką – Afu Auu krioklio, kurio pamatyti taip ir neteko, nes kaip ir keista, net ir po viso pliaupusio lietaus, buvo visai išdžiuvęs, tai tik nusimaudėme po kriokliu susidariusiame krištolinio vandens ežeriuke, kuris niekad neišsenka, net kai krioklys išdžiūva, nes yra maitinamas šaltinių. Aišku dėl to ten vanduo ne per šilčiausias, bet buvo pats tas atsigaivinimui.
Už poros kilometrų nuo krioklio yra Polemelei Mound, vienas iš seniausių statinių Polinezijoje, iš akmenų pastatyta 12 metrų aukščio piramidė. Bet jos taip ir nepamačiau, nes pradėjo lyti, dar autobusiukas užstrigo, kurį bestumiant visas pasidengiau riebiu purvo sluoksniu, tai teko pasinaudoti lietumi vietoj dušo, kad bent kažkiek padoriau (?) atrodyčiau prieš įlipant į keltą.

Į Apią

Kriokliu mano ekskursijos Savaii saloje ir baigėsi. Išleido mane prie Salelologa prieplaukos, kur belaukiant kelto labai greitai prisistatė samojietis pabendrauti. Pokalbis kaip visada prasideda – iš kur tu, koks tavo vardas, kiek čia laiko, o tada jis pradėjo pasakoti, kaip jis pas save buvo priėmęs gyventi užsienietį, kuris norėjo susipažinti artimiau su vietiniu gyvenimo. Klausau ir galvoju kur čia visa kalba pakryps. Galiausiai paklausia, o kur mano mašina ? Sakau neturiu, per brangi nuoma. Tuo jo susidomėjimas manimi ir baigėsi, o ir keltas jau buvo atplaukęs, tai labai nekreipiau dėmesio. Man labiau rūpėjo rasti kelte šiltą vietelę, nes buvo kitas keltas, nei plaukiau pirmyn. Šis buvo su atviru deniu, kas nelabai džiugino tokiu oru. Na bent stogas buvo, tai tik reikėjo rasti kampą kad vėjas neužpūstų ir išsitraukęs kelionių gidą, pradėjau ieškotis kur geriau būtų apsistoti nuvykus į Apią. Keleivių buvo nedaug, tai nuplaukus į kitą krantą nelaukė jokie autobusai. Tada ir supratau, kodėl tas samojietis taip klausinėjo apie mašiną. Kadangi be manęs, dar vienas lenkas ieškojo kaip nusigauti iki miesto, o be to paaiškėjo, jog apsistojęs tam pačiam hostelyje, kurį ir aš išsirinkau, tai kartu susimetėm po 15T ir taksi iškeliavom į miestą.Apiją pasiekėme jau tamsoje ir vis pliaupiant lietui, tai vaizdelis buvo nykokas, o užėjus į kambary hostelyje, taip norėjosi grįžti į savo fale. Padėtį gelbėjo įdomi kompanija, kas paprastai bet kuriam hostelyje būna, tik neįprasta jog dauguma iš Rytų Europos – trys lenkai gyvenantys Vokietijoje, čekas, Estijos rusas, bet grįžęs gyventi į Rusiją, o dabar jau trečius metus keliauja po pasaulį, tik retsykiais užsukdamas į Estiją atostogų aplankyti giminaičių. Tai man ten besėdint reikėjo tik spėti bandyti įsiminti visas jų aplankytas įdomias vietas pasaulyje.Na bet rytas buvau daug gražesnis nei vakaras. Buvau apsistojęs Apijos rytiniam pakraštyje 1848 Princess Tui Inn, o kadangi Apia nėra tokia didelė, tai per 15 min. pėstute galima pasiekti centrą. Pagrindinis tikslas buvo išsinuomoti sekančiai dienai mašiną ir susitvarkyti teises, kad galėčiau vairuoti. Pačią mašiną išsinuomoti problemų nėra – auto nuomos kontorų nemažai ir kainos visur labai panašios, tai dar hostelyje paprašiau rezervuoti mašiną artimiausioje kontoroje. Reikėjo tik susitvarkyti laikinas teises. Tam turi nueiti į Transporto Ministeriją, kur už 12T išduoda laikinas teises – tokį mažą popieriuką. Internete buvau radęs informacijos, jog daug žmonių nesidaro tų teisių, policijos keliuose beveik nėra, bet kadangi tai trunka tik 5min ir viskas randasi centre, tai nusprendžiau nėr ko čia laimės bandyti.
Susitvarkęs tuos popierizmus, likusią dienos dalį praleidau neskubant bevaikštinėjant po miestą, praėjau pro Samojos parlamentą, kuris irgi yra fale formos,

užsukau į Samojos muziejų – įėjimas nemokamas ir pats muziejus nedidelis, tai ilgai netrunka jį apžiūrėti ir į dienos pabaigą dar spėjau paplaukioti Palolo Deep jūros rezervate, esantis visai šalia mano hostelio, ir kuriame galima pamatyti gan daug žuvų beplaukiojant su akvalangu visai šalia kranto. Tik ten reikia eiti potvynio metu, nes kitaip teks labai atsargiai plaukti, kad neužkliūti už kokio koralo. Aš visai negalėjau lastais naudotis, nes buvo per daug seklu ir nesinorėjo ten koralų daužyti. Taigi taip ir baigėsi rami diena ir su nekantrumu laukiau rytdienos, kad vėl pajudėti iš miesto.

Ežero paieškos

Rytas. Lyja…Apie 9 val. turėjo atvažiuoti iš auto nuomos kontoros pasiimti mane ir kartu nuvažiuoti sutvarkyti visus popierius. Bet kažkur kažką ne taip susitarė ir atvažiavo valanda vėliau, nors per tokį orą, tai vistiek nesinorėjo kažkur skubėti. Mašiną išsinuomavau iš Le Rose Rentals (nors galiausiai atrodo pasirinko tik tortų gamyba ir mašinomis nebeužsiima), jie ką tik atsidarė, kaip papildomą verslą prie jau esamos kepyklos. Tai ir ofisas įkurtas tam pačiam pastatę – vienoje pusėje sukrauti tortai, o kitoje atskirtas kampas mašinų nuomos ofisui.
Mašina nedidukė – Hyundai Getz(kainuoja 130T/dienai), susitariau jog man jos reikia 2.5 dienos, nors paprastai niekas taip kainų nedalina, būtų 3 dienos ir viskas. Na bet jie tik ką atsidarę, be to ir ne sezonas, klientų nelabai yra, tai dėl to neprieštaravo. Tik sudėtingiau buvo su apmokėjimu ir užstatu, nes moteriškė tik ką gavusi terminalą iš banko ir nelabai mokėjo nuo naudotis. Vieną kartą pabando nuskaityti kreditinę kortelę, kitą – nesigauna…Kitoje gatvės pusėje yra bankomatas, tai sakau pasiimsiu grynų ir sumokėsiu. Tik nežinau ką daryti su užstatu (800T) – grynais duoti neapsimoką, kur juos po to dėti vakare prieš skrydį, tai duodu pasą, tikėdamasis jog jis bus saugus ten.
Užsitęsė visa ta procedūra, bet viskas tik į gerą, nes lietus baigėsi ir netgi saulė kartais išlįsdavo. Taigi galima jau ir keliauti. Aplink Upolu salą, kaip ir Savaii yra kelias aplink visą salą pakrante, bei porą kelių kertančių salą skersai. Vienas iš jų kaip tik ir prasideda Apijoj. Kuriuo ir patraukiau link vieno iš didžiausio Samojos krioklio – Papapapai-tai.

Arti prieiti neina, bent jau niekur nebuvau užtikęs tokios informacijos, tai tik iš tolo į jį pažiūrėjau, o galvoje sukosi kitas trumpas žygis. Pusiaukelėje nuo Apijos link kito salos kranto yra nuoroda link Lanoto’o ežero. Lonely Planet jis aprašytas kaip paslaptingas, nepermatomos žalios spalvos, didžiausias Samojos ežeras, pilnas laukinių auksinių žuvelių (dėl to dar vadinamas Goldfish Lake), prie kurio, vokiečių laikais, buvo rengiamos iškylos, puiki vieta maudymuisi. LP rekomenduoja eiti tik su gidu, dėl to turbūt ir neįdėję smulkesnio aprašymo kaip iki ten nueiti. Bet internete buvau susiradęs daugiau informacijos tuo klausimu, tai trumpai pasvarstęs nusprendžiau jog reikia sugaišti tas porą valandų ir pasivaikščioti iki to ežero. Kadangi mašina maža ir žema, nepavyko nuvažiuoti iki pat stovėjimo aikštelės, teko sustoti, stuktelėjus kelis kartus su dugnu į akmenis. Palikau ją likus kilometrui iki aikštelės ir pasiėmęs kuprinę toliau patraukiau pėsčias. Nuo aikštelės link ežero buvo du keliai – vienas kur rodė rodyklė, kitas – pagal atsispausdintą planą. Pabandžiau pasinaudoti planu, lyg ir radau visus nurodytus orientyrus, bet takelio, kuriuo reiktų išsukti iš kelio, taip ir nepavyko įžiūrėti.

Grįžtu atgal ir einu ten kur rodyklė rodo. Bet tai buvo vienintelė rodyklė, o toliau jau viskas priklauso nuo tavo laimės – įžiūrėsi ar tai žmonių išmintas takas, ar ten karvės praėjo. Nuo aikštelės turėtų būti apie valandą ėjimo, todėl nusprendžiau jei per valandą nerandu ežero, einu atgal. Pievos pilnos vandens, šokinėk nešokinėjęs, vistiek po kažkiek laiko kojos šlapios ir galiausiai pradedu nebežiūrėti kaip ten apeiti tas balas, o einu tiesiai ir prieinu kalną, tik takelio jau nebesimato. Paėjau į vieną pusę, bet nuojauta pasakė jog ne tas kelias. Į kitą. Bet ten tik brūzgynai. Negi teks eiti atgal…Galiausiai radau tarp krūmų taką, kuris vedą į viršų. Takas gryno molio, kai kur pilnas vandens, kurio apeiti neįmanoma per tankius krūmus. Per juos ir pačio tako kartais nelabai matosi, tenka rankomis skintis kelią. Gerai jog Samojoj nėra jokių nuodingų gyvių, nes kitaip nedrąsu būtų taip eiti per tas džiungles. Nors vienu momentu išgąsdino palmės kamienas gulintis šalia tako. Jau buvau pradėjęs ieškoti to “smauglio” galvos 🙂
Pagaliau užlipau ant kalniuko, nuo kurio nieko nesimatė, o takas veda žemyn ir truputi nusileidęs išsiskiria į dvi priešingas puses. Pasukau į kairę, nes toje pusėje takas vedė žemyn, bet išlindęs iš miško, tolumoje pamačiau radio retransliacijos bokštą, kuris buvo vienas iš orientyrų beieškant tako pradžios. Bent žinosiu kur eiti grįžtant atgal. Apsisuku ir einu į kitą pusę. Pasirodė čia ne paskutinis kalniukas buvo, nuo jo nusileidus, reikėjo lipti dar į vieną, o jau už jo, po dviejų valandų ėjimo radau tai ko ieškojau…ežerą.

Niekuo ypatingą, nuo lietaus prinešto purvo parudavusį ežerą. Tai tik truputi apsiploviau batus, ant kurių jau buvo prilipę po kokį kg molio ir patraukiau atgal trumpesniu keliu ir be jokių klaidžiojimų, tik kartais (nenorom) pačiuoždamas ant užpakalio nuo kalniuko, po 40 min. buvau prie mašinos. Atrodo jog šiandien man jau užteks turistavimo, norysi tik įlįsti kuo greičiau į vandeny. Nusikratau purvą, baloje apsiplaunu kojas, sėdu į mašiną ir traukiu į pačius Upolu salos rytus, į Lalomanu.

Lalomanu

Dar iš vakaro būdamas Apijoje hostelyje paprašiau, kad rezervuotų fale Lalomanu, kuris laikomas geriausiu paplūdimiu rytinėje salos dalyje. Rekomendavo Litia Sini’s Beach Resort, o kadangi man pavadinimai vistiek nelabai ką sakė, tai sutikau su pasiūlymu, paprašęs jog rezervuotų uždarą fale. Tik jų kainos kažkodėl buvo skyrėsi 5T. Aišku imu pigesnę ir tik atvažiavęs pamačiau kodėl ji pigesnė. Fales ten sustatytos trims eilėmis – pirmoje arčiausiai vandens vien tik uždaros, antroje – kelios uždaros, kelios atviros, o trečioje tik atviros. Mano pigesnė aišku buvo vidurinėje eilėje ir visą vaizdą užstoja priešais esančios fale, be to labai jau jos ten sugrūstos, palyginti su tuo kas buvo Manasej, bet viena fale, esanti arčiau vandens, buvo laisva, tai ten ir persikėliau. Šalimais esančios Taufua Beach Fales irgi gan glaudžiai sustatytos, bet atviros ir pigesnės fale yra arčiau vandens. Ten taip pat yra įsikūręs Moanalei Dive’N’Surf, su kuriais irgi buvau susirašęs dėl nardymo ir paplaukiojimo su kajakais į artimiausias salas (Nu’utele, Namu’a, Nu’ulua), bet visų nardymų teko atsisakyti, nes oras nesitaisė.

Visą naktį bei rytą gan stipriai lijo, tai po pusryčių sėdau į mašiną ir nusprendžiau nuvažiuoti į šiaurinę pusę, tikėdamasis jog į tą pusę per kalnus lietus nepatenka. Aukščiausias kalnas toje vietoje apie 750m, jo užteko, kad sulaikytų lietaus debesis. Privažiavus vieną kaimą pakrantėje, kur norėjau pasivaikščioti, prieina vietinis, paklausia kur važiuoju ir sužinojęs jog mano tikslas ir yra tas kaimas, paprašo 10 talų, nes “Čia mano kaimas”. Gerai. Duodu 10 talų ir važiuoju tolyn į kaimą. Tai yra įprastas dalykas, jog turi susimokėti, už naudojimasi kaimui priklausančioje žemėje esančiais pliažais ir sustojus gražesnėje pakrantėje, nereikia stebėtis, jei iš kažkur atsiras samojietis ir paprašys susimokėti. Nors nieko ten kažko labai žavaus nebuvo, tai tik truputi apžiūrėjau pakrantę ir pamatęs jog dangus po truputi šviesėja, grįžau atgal arčiau savo fale. Ten bent jau galima buvo į vandenį įlįsti, kur ir pramirkau porą valandų žuvis bevaikydamas ir labai gražų saulėlydį stebėdamas.

O per vakarienę pamačiau jau pažįstamą veidą – lenkas, su kuriuo prieš porą dienų į Apiją važiavau, nusprendė irgi porą dienų praleisti Lalomanu. Tiesa, ne visai savo noru. Jis ruošėsi nuplaukti į turbūt vieną iš labiausiai nuo civilizacijos nutolusias ir neaišku kiek metų dar likusioms egzistuoti salas Tokelau, kur nėra oro uostų ir vienintelis būdas ten patekti kroviniais laivais, kurie kartą per savaitę ar dvi plaukia iš Samojos, iškrauna krovinius ir grįžta atgal. Vietiniai gyventojai taip pat jais naudojasi kaip transporto priemone ir turistai nors ir yra užsirezervavę vietą laive, dar nereiškia jog paklius į laivą, nes pirmenybė teikiama gyventojams. Tas ir nutiko lenkui – liko už borto iki kitos savaitės, kai plauks daugiau keleiviu talpinantis laivas. Tai kitą dieną mes dar kartu nukeliavome iki To Sua Ocean Trench, kur vanduo lavoje išgremžęs didžiules skyles į kurias galima nusileisti kopėčiomis nusileisti žemyn, bet vandens kvapas nelabai gundė ten lįsti.

Mums pakako apžiūrėti jas iš viršaus, o pakrantėje pasivaikščioti per bangų plaunamas lavos uolas ir tuo mūsų keliai išsiskyrė. Man reikėjo keliauti atgal link Apijos, kur dar spėjau užsukti į rašytojo R.Stivensono muziejų, kuris praleido ten paskutinius savo gyvenimo metus, o ant kalniuko (apie 20min. lipti) yra ir jo, bei žmonos kapai.

Giduose parašyta, jog nuo to kalniuko atsiveria vaizdas į Apija, bet tai turbūt buvo prieš kokią 10 metų, nes dabar viskas medžiais apaugę, tai nelabai kas matosi, neverta lipti, nebent norint pasportuoti, o po to nuvažiuoti pačiuožinėti nuo Papasee’a uolų (Papasee’a Sliding Rock). Labai gera vieta būnant Apijoj atsivėsinti gėlam vandeny. Man nukeliavus ten sutikau merginas, matytas Lalomanu, jos jau išeidinėjo, bet dar parodė nuo kur geriau čiuožinėti ir likau vienas prie to upeliuko. Atrodo kas ten yra nučiuožti nuo kokių 5-6 metrų aukščio uolos, bet vis tiek buvo nedrąsu. Kol kaupiausi ir vaikštinėjau aplinkui fotografuodamas, iš krūmų išlindo keletas vaikų, į kuriuos pasižiūrėjęs pagaliau įsidrąsinau ir pats nučiuožti.

Nors prieš tai žemiau radau keletą mažesnių “čiuožyklų” ir nuo jų pasipraktikavau čiuožinėti prieš lipdamas ant aukščiausios uolos. Atsargiai atsisėdu, jaučiu jog jau po truputi slystu ir kelio atgal nebėra, nes nėr už ko užsikabinti…. -Aaaaaaaaa…pliukšt…Labiausiai bijojau kad nenusitarkuočiau užpakalio, bet akmuo taip nuglūdintas vandens (o gal čiuožinėtojų), jog jautiesi lyg leistumeisi nuo čiuožyklos. Patiko. Dar kartą. Ir dar…Tik nusileidusi saulė priminė, jog laikas judėti, priduoti mašinos. Nuvarius mašiną, visa Rose šeima buvo užsiėmusi tortų kepimu tėvo dienai. Siūlė ir man neskubėti į aerouostą, bet pamaniau jog aš geriau ten ramiai pasėdėsiu ir pabandysiu susirašyti įspūdžius, kol nieko nepamiršau. Tai tik sulaukęs Rose vyro ir gavęs ką tik iškeptų sausainių, jei išalkčiau, išvažiavome į aerouostą. Paklausiau kodėl vakarais taip anksti nustoja važinėti autobusai, pasakė jog žmonės prisigėrę, kartais apmėtydavo autobusus buteliais ir per pavojinga važinėti. Keista. Žmonės atrodo tokie taikūs..O aerouoste, tik prisėdus, ilgai netruko, kol kas nors neprisistatė paplepėti. Šį kartą buvo pagyvenęs samojietis, laukiantis atskrendančių giminaičių ir nustebinęs, jog žino Lietuvą. Pasirodė jog kažkada buvo Samojos transporto ministras, daug pasaulio apvažinėjo būdamas tose pareigose ir dar TSRS laikais lankėsi Maskvoje. Na, o dabar yra šventikas. Įdomus profesijos pasikeitimas. Tai mes bevalgydami mano gautas lauktuves ir prašnekėjome visą laiką, kol sulaukėme lėktuvų. Tuo pačiu, mano dienoraštis taip ir nebuvo atverstas, ką reiškia, jog šis aprašymas išeis praėjus n mėnesių po kelionės 🙂