Kiekvienais metais pirmąjį birželio pirmadienį yra švenčiama karalienės gimtadienis. Ši data visiškai nesusijusi su realia dabartinės karalienės gimimo diena, tiesiog visos Britanijos tautų sandraugos (Commonwealth) šalys turi ta proga valstybinę šventę, nors datos kiekvienoje šalyje skiriasi, bet visose jose reiškia ilgą savaitgalį.
Kadangi birželis NZ kaip ir žiemos pradžia, bet pietuose esančiuose kalnuose slidinėti dar anksti, vadinasi reikia važiuoti į šiaurę (Northland), tikintis rasti šiltesnio oro. Nors šeštadienio rytas pasitiko lietum ir atrodė nieko gero nebus. Bet iš Oklendo važiuojant bet kuria kryptimi keliai užsikimšę, tai oras buvo visai tinkamas kamščiuose sėdėti ir muziejams lankyti.
Kauri muziejus
Truputi pasukus į šoną nuo pagrindinio kelio, Matahokej yra Kauri medžių muziejus, Šiaurėje dar yra išlikusių neišnaikintų kaurių medžių, nes tik atvykus pirmiesiems žmonėms (maoriams, o vėliau ir europiečiams), prasidėjo jų naikinimas – ir dėl medienos, ir dėl žemės išvalymo žemdirbystei. Dabar likę gal tik 4% buvusių miškų. Muziejuje kaip tik eksponuojama pirmųjų medkirčių buitis, technika, taip pat vienas kambarys skirtas kaurio sakų (kauri gum) ekspozicijai, kurią pamačius, pirma mintis buvo apie gintarą, bet kaurio sakai yra jaunesni ir minkštesni nei gintaras, nors kai kurių išvaizda, tai labai įspūdinga.
Muziejuje praleidau apie porą valandų, bet per tą laiką lietus tik sustiprėjo, bet kadangi dar reikėjo pavažiuoti apie 150km į šiaurę, tai turėjau viltį, dar pamatyti ir saulę pavakary Paihijoje (Paihia), kur ruošiausi nakvoti.
Pahia
Paihija viena iš oklendiečių populiaresnių atostogų vietų, turistų ten irgi nemažai, nes miestelis įsikūręs Salų įlankoje (Bay of Islands), tinkama mėgstantiems pažvejoti ar būriuoti, galima paplaukioti su delfinais ar panardyti. Dar įdomus faktas, jog Paihijoje yra žydriausias dangus po Rio de Žaneiro, ko negaliu patvirtinti, nes man jis nelabai atrodė kažkuo išskirtinis. Ir pamačiau jį tik kitą dieną, kai užsukau į vietą, kur 1840m buvo pasirašyta Waitangi sutartis tarp britų ir maorių, bei laikoma Naujosios Zelandijos kaip valstybės įkūrimo dokumentas.
Į šiaurę nuo Paihijos, Matauri įlankoje, yra paskandintas Greenpeace laivas Rainbow Warrior, kuris turėjo dalyvauti protesto akcijoje prieš Prancūzijos atominius bandymus Ramiajame vandenyne, bet buvo prancūzų slaptųjų tarnybų užminuotas ir nuskandintas Oklende. Kadangi padaryta žala buvo per didelė, kad apsimokėtų laivą taisyti, jis buvo nuplukdytas į Mataurį įlanką. Aš apžiūrėjau tik memorialinį paminklą, o kad pamatyti patį laivą, jau reikia nardymo įrangos.
Reingos iškyšulys
Toliau jau į Reingos iškyšulį (Cape Reinga), dar vadinamą Naujosios Zelandijos viršūne(Top Of NZ), nes tai pats šiauriausias šalies taškas, kuriame susijungia Tasmanijos jūra su Ramiuoju vandenynu, kur kaip ir priklauso stovi švyturys, bet jo neprivažiavus, galima išvysti didžiules Te Paki kopas, kur galima išbandyti smėlčiuožį 🙂 – sandboarding arba sand surfing.
O per visą Reingos iškyšulio vakarinį krantą tęsiasi “Devyniasdešimties mylių paplūdimys” (Ninety mile beach), kuriuo atoslūgio metu galima važiuoti su mašina, o pagal maorių legendas, juo keliaudavo mirusios sielos.
Vienu metu jame net leisdavosi lėktuvai, o dabar jis naudojamas kaip alternatyva, kai pagrindinis kelias yra apsemtas ir aišku turistų. Pats “kelias” nėra 90 mylių (~145km), o tik 55 (~88km) ilgio, bet aš vistiek nesiryžau jo viso pravažiuoti, kad neatsitiktų va taip, jei nespėji pabėgti iš paplūdimio prasidėjus potvyniui. Bet bent dalį norėjosi pravažiuoti. Ryte motelyje pasiklausiu kada prasideda potvynis. Turiu 2h, važiuoti apie 20km, turėčiau spėti.Vakar vakare nuvažiavus prie jūros, pažiūrėti saulėlydžio, vos buvau nepartrenktas vienos labai išsigandusios merginos (bent jau pagal akis tokia atrodė), kuri pralėkė visai šalia, lyg manęs ten nebūtų, ir nuvažiavo keliuku į mišką, kuo toliau nuo paplūdimio. Net ir važiuojant ryte, dienos šviesoje, sunku pastebėti kur yra išvažiavimai nuo jūros, o prietemoje juos pastebėti dar sunkiau, o dar kai artėja potvynis, tai įsivaizduoju kaip ji vakar apsidžiaugė pamačiusi stovinčią mašiną ir išsigelbėjimo kelią. Aš ir pražiopsojau savo planuotą išvažiavimą, bet kadangi artėjau link civilizacijos, tai ne taip baisu buvo. Paplūdimyje sutikto žmogaus, pasiklausiau ar priekyje yra kur išvažiuoti į normalų kelią. Taip. Puiku. Tuo pačiu nukirtau kelio gabalą link Hokianga kelto.Tik persikėlus juo į Rawene miestelį, galima pasižiūrėti mangrovių, bet mane labiausiai sužavėjo vaivorykštės.
Be to jog jos tamsiame danguje labai ryškiai švietė, keisčiausia, jog važiuojant mašina, buvo jausmas jog artėji link jos ir kad tuoj tuoj ir paliesi ją. Visgi būna atvejų, kai ir man lietus patinka 🙂
Tuoj už Ravenės paimu tranzuojančią porelę (kivį su australiete), kad linksmiau važiuoti, nes iki Oklendo beveik 4h kelio. Kartu apžiūrime kaurių (Agathis australis)miškų likučius Waipoua miške, kur yra ir didžiausias kauris – Tāne Mahuta – miško dievas, ir aukščiausias – Te Matua Ngahere – miško tėvas.
Abu manoma jog yra ~2000 metų amžiaus, nors to niekas tiksliai negali pasakyti, bet įspūdingi medžiai, nors ir mažesni, nei Kalifornijos sekvojos.
Ką gi, savaitgalis tuo ir baigėsi. O čia yra daugiau kelionės nuotraukų: kauri muziejus, waitangi ir visa likusi šiaurė.