8 ryto jau buvau Tokijo centrinėje geležinkelio stotyje, dar pusvalandis ir jau šalia draugų namų, kurie jau nebe tokie gražūs, nes per savaitę visi vyšnių žiedai peržydėję ir nukritę.
Šiandien ruošiausi ramiai praleisti laiką, per daug neturistaudamas. Kadangi vis dar jaučiausi neatsižiūrėjęs vyšnių, tai ryte nukeliavau iki Ueno parko, bet ten irgi viskas jau buvo nužydėję, nors žmonėms tai nė motais – jie ir po nužydėjusiais medžiais pasitiesę patiesalus ruošiesi piknikams. O kadangi šalia medžių vietos nedaug, tai viskas vyko tiesiog ant šaligatvių. Bet tai jau man buvo įprastas dalykas, labiau nustebino, kai pamačiau vienoje vietoje pardavinėjant virtas bulves, kurias taip po vieną ir pardavinėjo.
Tik per anksti dar man buvo pietauti, tai ir neparagavau. Kitą kartą 🙂
Apie popietę susitikau su draugais ir kartu nuvažiavom papietauti. Šiaip kainos tai įdomios – už normalų patiekalą atrodo ne iš pigiausių restoranų sumoki ¥1000, o po to nuėjęs į šalimais esančią lauko kavinę, už tą pačią sumą gauni tik 0.3l buteliuką alaus. Tai jei žinant kur ir ką pirkti, net ir vienam iš brangiausių pasaulio miestų galima būtų prasisukti, aišku jei yra laiko paieškoms – kas, kur ir už kiek.
Po pietų mane nuvežė į Shibuya rajoną, kur ir likau truputi paslampinėti. Jei trumpai, tai – žmonių skruzdėlynas. Aplink Shibuya stotį yra daug populiarių parduotuvių, todėl ten pastoviai didelis žmonių judėjimas. Įdomu tiesiog stebėti kaip užsidegus žaliam pėsčiųjų šviesoforo signalui, masė žmonių pasipila į gatvę.
Truputi paėjus toliau nuo Shibuya soties, yra Yoyogi parkas. Pats parkas su jame esančia Meiji šventykla nelabai kuo įdomus. Bet šalia jo yra kitas jaunimo mėgstamas parduotuvių rajonas – Harajuhu. Dauguma parduotuvių ten jiems ir skirta, o sekmadieniais jie apsirengę kuo labiau išsiskiriančiais drabužiais renkasi šalia įėjimo į Yoyogi parką.
Ta apranga ypač kontrastuoja su tuo, ką jau esi prieš tai matęs – uniformuotus ir kostiumuotus japonus.