Japonija. Dešimta (paskutinė) diena

Devinta diena. Vėl Tokijuj

Paskutinę dieną norėjau užsukti į Tsukiji turgų. Jame prekiaujama ir daržovėm, ir mėsa, bet mane labiausiai domino žuvis, nes vadinamas vienu iš didžiausių žuvies turgų pasaulyje. Prekyba prasideda apie 5 ryto tūnos aukcionu. Aš aišku net neturėjau ir minties jog kelsiuosi 4 ryto, kad patekti jį. O praėjus porai mėnesių po mano vizito, į tą aukcioną išvis nebeįleidžia turistų, nes jie per daug trukdė žmonėms dirbti.

Man ten nuvykus, tūnos beveik nebebuvo, kaip tik išvežinėjo paskutines žuvis. Niekad nemaniau jog jos tokios didžiulės.

Bet buvo įdomu pavaikštinėti ir pamatyti tą žuvies įvairenybę, tik reikia būti atsargiam, nes po turgų važinėja tokie aparatai (autokarai ?), kurie atrodo ant tavęs nestabdydami užlėks, jei nespėsi pasitraukti. Įtariu tų aparatų vairuotojus jau užknisę besimaišantys turistai 🙂

Tai buvo mano vienintelė ekskursija tą paskutinę dieną. Toliau tik teko patirti dar kelias pamokėles keliavimo metro ir geležinkeliu. Pirmiausia – Tokijuj yra dvi metro kompanijos. Tai aš žinojau, bet metro schemoje nelabai jos ten skiriasi kuri linija kokiai kompanijai priklauso, tai teko važiuojant namo dvigubai susimokėti, nes vienos kompanijos bilietai netinka kitoje, jei reikia persėsti į kitą liniją. Vėliau jau susikrovęs daiktus, nukeliavau į stotį, kasoje pasakau jog noriu bilieto iki aerouosto, kasininkas spausdina bilietą, aš tuo tarpu atsiskaičiavau kiek reikia pinigų, paduodu jam, o jis pažiūrėjęs į juos, pažiūri į mane ir klausia: “Rapido? “. “Chai.” – atsakau, o jis paima atspausdintą bilietą, išmeta ir spausdina kitą. Na ant bilieto buvo parašyta jog skirtas važiuoti iki aerouosto, tai aš nieko neįtardamas sėduosi į artimiausią traukinį ir važiuoju. Kai atėjo prie manęs kontrolierius ir patikrino mano bilietą, supratau jog “rapido” ir “express” negalima versti į vieną žodį – “greitasis”. Reikia primokėti, o aš pinigų beveik nebeturiu, tik kortelę. Kontrolierius pamastė kažką ir nuėjo. Maniau gal atsineš kortelėms aparatą, bet ne, kaip dingo taip dingo, o jau traukinys atvažiavo į aerouostą. Nelauksiu gi jo, pasiimu daiktus ir išlipu iš traukinio, o ten manęs jau laukė porelė darbuotojų. Tai su garbinga palyda buvau nuvestas link kasų, kad susimokėčiau skirtumą. Bet tai greitai neužtruko. Atrodo ten tai jau įprasta procedūra su tais nesusipratėliais užsieniečiais.

Iki lėktuvo dar teko nemažai laukti, tai turėjau laiko pasivaikštinėti po parduotuves, kad išleisti paskutinius grynųjų likučius. Maniau nusipirkti dar kokių smulkių suvenyrų, bet kai jau išsirinkęs, pamačiau jog beveik viskas ten “Made in China”, tai persigalvojau – gal nesivešiu aš iš Japonijos kinietiškų suvenyrų, ir viskas baigėsi žalių sausainių pirkimu 🙂 Labai jau neįprastai jie atrodo ir knietėjo sužinoti koks ten tų sausainių pagamintų iš žalios arbatos skonis (vėliau pabandžius, galiu pasakyti, jog arbata (man) skanesnė, nei sausainiai 🙂

Tai gi baigėsi mano kelionė, kaip visad per greitai. Ir kitą rytą važiuojant į darbą, jaučiau jog neilgai aš iškęsiu kur nors vėl neišvažiavęs ir jau žinojau į kur norėsiu keliauti, bet apie tai vėliau..kada nors 🙂

O čia šiek tiek informacijos kiek kainuoja kelionė po Japoniją ir kita naudinga informacija keliaujant Japonijoj.