Šešta diena. Toliau vaikšinėju po Kioto
Šiandien teko keltis anksčiau, nes laukė nemažas pasivažinėjimas traukiniais, tai nelaukęs kol atsiras karštas vanduo, palindau po šaltu dušu, kuris greitai išvaikė visus miegus ir į stotį. Važiuoju į Narą – pirmąją Japonijos sostinę, kuri randasi apie 40km nuo Kioto, bet tenka važiuoti su vietiniais traukiniais ir kelionė trunka apie valandą.
Nara Japonijos sostine buvo paskelbta 710-aisiais metais, o iki to laiko Japonija neturėjo pastovios sostinės ir su kiekvienu naujo imperatoriaus atėjimu, ji būdavo perkeliama į kitą miestą. Ten galima būtų praleisti porą dienų, kad viską apžiūrėti, bet kadangi aš buvau jau pasisotinęs šventyklų Kiote, tai mane labiausiai domino tik viena iš jų – Todaiji, kurioje saugoma didžiausia Japonijos Budos statula(Daibutsuden) ir kuri yra didžiausias medinis pastatas pasaulyje.
Taigi tik atvykęs į Narą pasidedu kuprinę saugojimo kameroje (kainuoja ¥300), informacijos centre gaunu žemėlapį ir pirmyn. Mane dominanti vieta nėra toli, tik prieš tai dar reikia praeiti pro Naros parką, kuriame gyvena šimtai stirnų, kurios visiškai nebijo žmonių ir reikia būti atsargiam, kad kokia viena priėjusi iš už nugaros nekrimsteltų, beprašydama kokio skanėsto 🙂
Kad patekti į šventyklą, tenka praeiti pro didžiulius (Nandai-mon) vartus, “saugomus” dviejų medinių, piktai atrodančių ir ne ką mažesnių nei patys vartai, Nio sargų. Žmonių daug ir net (tiesiog to nebuvo Kiote) tenka pastovėti eilutėje, kad nusipirkti bilietą. Pati šventykla, tai tikrai įspūdingo dydžio, neskaitant to, jog po paskutinės rekonstrukcijos ji buvo sumažinta trečdaliu, ir galbūt palieka net didesnį įspūdį nei 16m aukščio bronzinė Buda, kuri sveria “tik” apie 400 tonų.
Apžiūriu statulą su šventyklos viduje įrengtu muziejum ir matydamas jog dar turiu laiko aplankau netoli esančias Nigatsudo ir Kasuga Taisha šventyklas ir vėl į stotį, pakeliui nusipirkdamas bento – supakuotus pietus dėžutėje, kurioje paprastai būna ryžiai, šiek tiek daržovių ir žuvis, vištiena ar kažkas panašaus.
Labai patogu, kai nėra laiko kažkur užsukti papietauti ir gali tą dėžutę pasiimti į traukinį.