Blaškausi po Pasaulį

Kadangi naktį nelabai ramiai miegojosi, tai vos tik patekėjus saulei pajudėjau tolyn. Be to, buvo ir kita priežastis anksčiau iškeliauti.

Buvau prie pat didžiausio Naujosios Zelandijos nacionalinio parko – Fiordland, kurį apžiūrėti galima tik einant pėsčiomis ar plaukiant laivais, nes kelių ten beveik nėra. Daug vaikščioti aš buvau nenusiteikęs, nes dauguma taku per vieną dieną nenueisi, o norint jais eiti, reikia iš anksto užsisakyti vietą nakvynei, o kai kuriuose takuose, kaip Milford trail, turi gauti leidimą apskritai eiti tuo taku, nes leidžiama tik 40 žmonių per dieną ir leidimą reikia užsisakyti labai iš anksto, o kai keliauji be labai griežto plano, tai yra sudėtinga padaryti. Aišku, buvau numatęs keletą trumpesnių pasivaikščiojimų, bet pirmiausia norėjau apžiūrėti fiordus, kur be laivo niekaip nepateksi. Read the rest of this entry »

Palikus Danediną, oras visai nesiruošė keistis. Nors nėra ko stebėtis – gi važiuoju vis toliau į Pietus, kurie šiame žemės pusrutulyje reiškia šaltį, bet vistiek norėjosi kažkiek šiltesnio oro, nes visgi dar vasara. Neskubėdamas važiuodamas pakrante netikėtai pamatau nuorodą link Niagaros krioklio.

Hmm…negi į Kanadą patekau…Ne, kažkas pajuokaudamas mažam – vos kelių metrų aukščio – kriokliukui davė tą pavadinimą. Visi kas ten sustoję, nusišypso ir važiuoja toliau. Read the rest of this entry »

Jau buvo sutemę, kai palikau pingvinų koloniją, tai daug nesivarginau ir pernakvoti sustojau netoli esančioje aikštelėje. Atrodė – rami vieta, bet tik prašvitus prabudau nuo sunkvežimių keliamo triukšmo. Pasirodo, šalia buvo suverstos krūvos skaldos ir nuo pat ryto ten užvirė krovimo darbai. Teko nešdintis iš ten. Nors man ir taip reikėjo jau pratintis prie kitokio režimo ir keltis su saule, ir eiti miegoti jai nusileidus, nes miškuose sutemus vistiek nebus ką veikti. Tik palikti Oamaru dar negalėjau, nes teko laukti, kol atsidarys KMart. Nusprendžiau pasikeisti savo čiužinį į mažesnį , nes dabartinis, labai jau daug vietos užėmė , dar klausofobija susirgti galima taip mėnesį pagyvenus Pasikeisti nepavyko, nes nieko tinkamo neradau, tai tik grąžinu čiūžinį ir traukiu toliau į pietus. Read the rest of this entry »

Taigi, grįžau į hostelį ir turėjau apsispręsti kur toliau keliauti. Ir kaip ne paskutinį kartą šioje kelionėje, kryptį nurodė orų prognozė. Kalnuose ateinančias kelias dienas žadėjo lietų, tai nėra reikalo ten daugiau leisti laiko. Belieka važiuoti link rytinės pakrantės, kur norėjau aplankyti kelias vietas. Pirmiausia – Oamaru. Vienas iš pirmųjų ir senesnių miestų Naujojoje Zelandijoje, kažkada buvo klestintis uostas, kurį uždarius, gyvenimas labai apmirė, ir tik mažas senamiestis primena tuos klestėjimo laikus. Tarkim, Oklende net ir tokio mažo kvartalo nėra išlikę, o gal net ir nėra buvę.

Bet aš ne miesto ir važiavau pasižiūrėti, mane labiau domino šalia Oamaru esančios dvi pingvinų kolonijos. Read the rest of this entry »

Važiavimas į Naujosios Zelandijos pietinę salą man pirmiausia asocijavosi su kalnais, tai, ruošdamasis kelionei ir rinkdamasis vietas, kur ten apsilankyti, pirmiausia ieškojau ant kokių viršūnių galima užsikabaroti. Aišku, labiausiai norėjosi kuo arčiau prieiti prie aukščiausio Naujojoj Zelandijoj Kuko kalno, ir geriausia vieta tam yra Bol perėja (Ball pass), bet, pasirodo, ne taip tą lengva padaryti, nes ten jau tektų eiti per sniegą ir ledą, nors aukštis tik apie 1800m. Kadangi aš niekad kalnuose nevaikščiojęs tokiomis sąlygomis, tai nenorėjau rizikuoti ir pradėjau ieškoti, gal yra kokių grupių, einančių i kalnus, prie kurių galėčiau prisijungti. Taip benaršant po internetą susiradau Alpine Recreation, kuri organizuoja 4-6 dienų alpinizmo kursus, su nakvyne trobelėje priešais Kuko kalną. Daugiau alternatyvų nelabai radau, nebent bandyti eiti vienam. Takas ten nesužymėtas ir, nors pasiklysti sudėtinga, bet klaidžiojimo, beieškant tinkamo kelio per uolas, būtų pakankamai, o norint kirsti perėją per vieną dieną, tas laiko gaišimas visai nepageidautinas. Read the rest of this entry »