Japonija. Pradžia

Pasirodo praėjo jau trys mėnesiai nuo pirmos minties apie kelionę į Japoniją. Atrodo daug laiko, bet ko tais jis greitai prabėgo ir nesijaučiu dar pilnai pasiruošęs, nes laiko turėsiu savaitę, o norisi kuo daugiau pamatyti. Tokį metą kelionei išsirinkau neatsitiktinai, nes tikėjausi pataikyti nuvažiuoti per patį vyšnių žydėjimą, kuris šiemet dėl šalto oro truputį vėlavo ir buvo kaip tik prasidėjęs mano kelionės išvakarėse. Atrodo bent jau ta plano dalis pavyks.

Išaušo penktadienio rytas, liko kelios valandos iki važiavimo į aerouostą, o aš kaip visad dar nesusikrovęs daiktų, nors visą naktį turėjau – nemiegojau, bandydamas prisitaikyti prie vietinio laiko. Nesinorėjo ten nuskridus, porą dienų praleisti leisgyviu. Kraunuosi daiktus, stebiu teliką, nes visuomeninis transportas Toronte mąsto streikuoti ir jei prisiruoš, tai teks galvoti kaip nusigauti iki aerouosto. Oras puikus, metro su autobusais šiandien dar važiuoja, kas bus ryt man jau nebesvarbu, gali sau streikuoti 🙂
Aerouostas beveik tuščias, nes vidurdienį labai nedaug lėktuvų skraido, tai be jokių eilių priduodu savo bagažą ir belieka tik laukti skrydžio. Laikas kažkaip nepastebimai prabėga. Niekad dar nesu taip toli ir ilgai skridęs. Laukia 11000km ir 12h skrydis. Kaip nors išsėdėsiu, kur aš dingsiu 🙂
<…>
Stiuardese išdalino laikraščių..japoniškų. Šalia sėdintis japonas pasiėmė vieną, aš žvilgterėjau..taip…viską supratau 🙂 Bet nespėjau įsigilinti į “skaitymą”, nes tik pakilus lėktuvui, dauguma keleivių persėdo į kitas vietas, kur laisviau. Mano kaimynas irgi tai padarė, tai dabar ir aš galėsiu pabandyti išsitiesti ant dviejų sėdinių ir bandyti pamiegoti. Japonijoje buvo 1 nakties, tai būtų neblogai numigti pora valandų. Sunkiai sekasi. Už lango giedra, puikiai matosi žemė, tik nelabai ten kas įdomaus, nes skrendame virš stepių. Pagal žemėlapį tuoj turėtume priskristi kanadietiškus Rocky Mountains Albertoje, bet tuo metu kaip tyčia apsiniaukia ir nieko nebesimato.
<…>
Atrodo buvau nulūžęs trumpam, nes jau buvome pačiuose vakaruose ir apačioje pasirodė Aliaska – nežinau tiksliai virš kokios vietos skridome, matėsi tik snieguotos viršūnės. Gražus vaizdas iš viršaus, tik šiluma iš ten nedvelkia.

Aliaska

O toliau vanduo, vanduo…Ir jis tęsis iki pat galutinio tikslo ir gan ilgai, nes liko skristi dar 6h…Uf. Aš jau pavargau sėdėti..
Per teliką rodo National Geographic laidą apie Kubą. Nenuvažiavau į ten, tai bent ekrane pažiūrėsiu 🙂
Turėdamas laiko, sėdėjau prie savo kelionės planų ir bandžiau galutinai suderinti savo maršrutą. Buvau nusipirkęs traukinio bilietą savaitei, tai per tą savaitę ir norėjosi kuo daugiau pamatyti, bet kartu daug laiko neprarandant sėdint traukinyje. Atrodo jau viskas maždaug susistatė į savo vietas, pamatysiu kaip ten realiai man viską pasiseks realizuoti.

Japonija. Įžanga

2005 Sausis

Nuo pat rudens aš pradėjau galvoti, kaip čia nukeliauti iki Kubos. Perskaičiau krūvas atsiliepimų apie ją, prisipirkau kelionių vadovų, žiūrinėju bilietų kainas, mašinos nuomas ir pan. Bet taip jau gavosi, kad nepavyko susiderinti planų su kitais žmonėmis, o vienas nenorėjau į ten važiuoti. Jau maniau, kad ir vėl niekur neišvažiuosiu, bet tada prisiminiau, kad esu kažkada gavęs kvietimą apsilankyti vienoje šalyje, kuri jau seniai traukė mane. Dėl visą ko pasitikrinau ar vis dar galima apsilankyti svečiuose ir gavęs teigiamą atsakymą, sukroviau visą kubietišką literatūrą į dėžutę (manau greitai vėl prireiks) ir pasiėmiau … japonų kalbos vadovėlį, kad prisiminti bent jau tai ką kažkada buvau išmokęs.
Tai gi – ruošiesi į Kubą, o nukeliauji į visiškai priešingą pasaulio pusę – Japoniją. Vėl reikia pradėti iš pradžių – nauji planai, informacijos paieška ir t.t. Bet man patinka tai, dėl to su malonumu to ir griebiuosi.

Rugsėjo 11 diena. Happy Valley

hmm…Happy Valley…nors gal tikrai happy…
Taip vadinasi miestelis, kuriame praeitą savaitę teko praleisti dvi paras.
Viskas prasidėjo taip nekaltai. Atsikeliu antradienį ryte Kopenhagoje, tiesa truputi per anksti, nes vakare maniau jog lėktuvas iš Kopenhagos i Torontą išskrenda 9:40 ir tik atsikėlęs pažiūrėjau į  bilietus, o ten parašyta 10:40. Aišku geras laikas tikrintis skrydžio laiką, kai iki jo lieka kelios valandos…Ne kurie asmenys jau mane žadėjo mušti, kad per anksti teko keltis, bet viskas į gerą – bent vieną kartą per metus nevėlavau į lėktuvą, ir aš, ir bagažas patekom į lėktuvą laiku.

Į lėktuvą pasiėmiau tik knygą ir šiltesnius marškinius, jei kartais kondicionierius bus per daug atsuktas. Na bet sėdėjau pietinėje pusėje, tai šaltą nebuvo, bet ir užmigti negalėjau,  užtat skrendant virš Grenlandijos nebuvo nei vieno debesėlio, tai gražu buvo pamatyti ledynus. Tik įdomu pasidarė kodėl ji vadinasi Green-land, nes matėsi tik balti ledynai ir pilkos uolos…

Išbuvus ore 6h (išviso skrydis turėjo trukti apie 8h) praneša, kad turim nusileisti. Šiaurės Amerikos oro erdvė uždaryta.
Daugiau niekas nieko neaiškino kas vyksta. Pradėjom leistis. Išlindome iš debesų, apačioje matosi kažkokios upės (Čerčilio, čia jau vėliau žemėlapy susiradau) žiotys, apsuptų tokių nemažų kalniukų. Nematyti nieko panašaus į aerouostą. O jis ten pasirodo visai nemažas.

Tik nusileidę pravažiavom pro eilę naikintuvų, tai reikėjo suprasti, jog patekome į kažkokį karinį aerouostą. Šalia yra įsikūrusi NATO bazė, savo padalinius turi olandai, vokiečiai, prancūzai. Bet čia vėliau viskas išaiškėjo. Kol kas mūsų lėktuvas stovėjo ir niekas nežinojo ką veiksim toliau. Šiaip informacijos apie tai kas vyksta beveik nebuvo – tik vienai keleivei pavyko iš mobilaus(pas mane jis neveikė) prisiskambinti savo vyrui, tai sužinojome šiokias tokias naujienas. Beliko tik sėdėti ir laukti. Po kažkiek laiko nusileido dar vienas lėktuvas(Uzbekistano avialinijų). Be jo ir mūsų, dar stovėjo du amerikiečių ir vienas rusų lėktuvai.
Taip prasėdėjom dar apie 6 valandas. Vienu metu jau buvo atidarė duris, ir ruošėsi mus visus išsodinti iš lėktuvo, bet po to iš susisiekimo ministerijos gavo naujus nurodymus ir turėjome dar apie valandą sėdėti. Po kurios prasidėjo kažkoks judėjimas. Visas išsodinimas užtruko apie 2h. Mus išleido pirmus, tai kada išlipo paskutinis keleivis iš likusių lėktuvų, net neįsivaizduoju.

Iš lėktuvo vežė maždaug po 50 žmonių į vieną iš vokiečių angarų. Tada išaiškėjo kodėl taip ilgai trunka visas procesas  – visus krepšius iškraudavo ir patikrindavo kiekvieną daiktą…Kol praėjom visą tą kontrolę, spėjo ir sutemti. Nuvežė į tokį barą-klubą įrengtą šalia kareivinių – pavalgydino. Vienam kambary, buvo pastatyti apie 10 telefonų, kad galima būtų susiskambinti ir pranešti kas ten su mumis vyksta. Nors linijos tai juodai buvo užkrautos, jei iš kokio dešimto karto pavyksta kur nors prisiskambinti, vadinasi labai pasisekė.
Bet daugiausia laiko praleidome žiūrėdami telikus…na ką ten išvydome, buvo sunku patikėti jog žiūrime ne filmą tai kaip ir dauguma žmonių, negalėjom patikėti, kad tai viskas vyksta realiai, o jei dar pats nesedėtum kažkur tundroje tai iš vis žiūrėtum kaip į kokį filmą. Nors ir dabar rašydamas kažkaip netikiu ta realybe…

Po poros valandų nuvežė į nakvynės vietą. Nakvojome sporto salėje, kurioje buvo pristatyta sudedamų lovų, nors šiaip beveik visiems buvo vienodai, kur miegoti, svarbu kad galima būtų kažkur atsigulti.

Kas neturėjo, gavo po dantų šepetuką,pastos… Apskritai tai ten labai gerai mumis rūpinosi, neįsivaizduoju kas kitur darėsi, nes vienam aerouoste buvo nusileidę apie 40 lėktuvų, o Niufaundlende apskritai per porą valandų gyventojų skaičius padvigubėjo. Goose Bay buvo truputi geriau – gyventojų apie 7000 (be kareivių), o per visus penkis lėktuvus buvo apie 1000 žmonių.

Sekančią visą dieną prasėdėjome laukdami leidimo pakilti. Maždaug kas 2-3 valandas posėdžiaudavo valdžia, bet po kiekvieno pasitarimo tik gaudavom pranešimą, kad nieko naujo, ir toliau sėdi, valgai, žaidi pulą, žiūri teliką ir t.t. Atrodo viskas gerai, bet kuo toliau, tas laukimas vis labiau ėmė pradėti nusibosti.
Apie vidurdienį išdalino bazės žemėlapius ir kas norėjo, galėjo eiti pasivaikščioti po apylinkes. Oras buvo gražus – švietė saulė, bet pūtė gan stiprus vėjas ir temperatūra buvo tik apie 13C, visgi – apie 1000km šiauriau Toronto, kur tuo metu buvo 26C.
Keistą kai gali po karinę bazę vaikštinėti nieko netrukdomas, jokių tvorų(na aerouostas aptvertas) ar patrulių, vaikštai kaip po kokį kaimą ir viskas.

Naikintuvą tik tokį pavyko nufotkinti, nes visi kiti tuo metu kai vaikščiojau kažkur skrajojo.

O čia toks miškas aplinkui buvo. Eglės tokios plonos, samanos (baltos) ir pilna bruknių, tokių didelių, na aš jų ten atsivalgiau 🙂

Į vakarą išaiškėjo, kad išskrisime tik ryte, tai dar surengė ekskursija po miestelį, nuvežė iki prekybos centro, o po to tik laiko stumimas.

Ryte sodinimas į lėktuvą, vėl užtruko apie 2val. – kadangi sugriežtino kontrolę, buvo negalima prasinešti sulankstomu peiliuku, dar autobuse surinko visas nagų karpimo priemones, špylkas ir pan. Nors…va lietsargis niekam nekliuvo, tai žodžiu jei labai nori, tai vistiek gali i lėktuvą įsinešti ką nori, nors iš kitos
pusės mes ten vieną karta jau buvome perkratyti, tai gal truputį atlaidžiau į viską ir žiūrėjo.

Čia pakilus, matosi truputi bazė, kur priglausti buvome:

Keista tokia kelionė gavosi…

Kanada. Gyvenimas

Gyvenimo pražia Kanadoje – buitiniai reikalai, darbo paieška ir šiaip apie gyvenimą.

Atrodo daug ką domina kaip čia man gyvenasi, kas , kur, už kiek. Pasistengsiu kažkaip aprašyti. Jei ir bus kokie skaičiai, tai rašysiu kanadietiškais doleriais (1$CA = ~0.65$US).

Tik atvykus, aišku buvo problemų su laiko skirtumu. Tas laikas lyg ne tiek ir daug skiriasi (-6h), bet pirmomis dienomis vaikščiojau kaip lunatikas. Pirma vakarą man neleido eiti miegoti be vienuoliktos vakaro, kad greičiau apsiprasčiau, nors po visos kelionės aš jau stovėdamas galėjau miegoti.

***

Atvykau į Toronta, trečiadienį vakare, tai maniau jog tą savaitę susitvarkysiu tik visokius buitinius reikalus, o nuo kitos savaitės pradesiu darbo ieškotis. Pirmiausia nuėjau užsisakyti tokį SIN’ą (Social Insurance Number), kurio gali prireikti įsidarbinant. Tada dar teko nusipirkti sveikatos draudimą, nes nors čia medicina ir nemokama, bet valstybė dengia išlaidas tik pragyvenus tris mėnesius, o tuos tris pirmus mėnesius tenka pačiam pasirūpinti, nes kas čia žino nuo kokio kalniuko gali nukristi :-).

Ir paskutinis dalykas, kurį tą dieną pasidariau, tai atsidariau banke sąskaitą, kur dar teko aiškintis iš kur pas mane tiek grynų pinigų. Bet viskas baigėsi gerai ir grįžęs pradėjau mąstyti kaip čia pradėti tų darbų ieškoti.

***

Pagrindinė problema, jog ieškant darbo, reikia nurodyti savo telefono nr., bet kai neturi buto, neturi ir telefono, o draugo, pas kuri pradžioje apsistojau, telefono nr. kažkaip nesinorėjo niekur skelbti. Aš maniau ieškotis buto priklausomai nuo to kur susirasiu darbą. Tai gavosi kažkoks uždaras ratas. Galiausiai sumasčiau nusipirkti mobilų. Kadangi aš čia atvykėlis, tai pardavė tik prepaid kortele (kaip Labas ar Extra Lietuvoje), nes neturiu kreditinės istorijos, o iš kur ji pas mane, jei tik vakar čia atsiradau. Bet viso to galiausiai neprireikė. Draugo draugo 🙂 firmoje kaip tik reikėjo programuotojo, ir pasiulė užsukti pas juos pasišnekėti. Kadangi buvo antra diena, kai aš čia atkeliavęs ir dar ne visai atsigavęs, tai pasiūliau viską atidėti kitai savaitei. Kažkaip aš tuo metu dar nelabai rimtai galvojau apie tuos darbus. Bet kadangi to draugo šefas užsimanė mane kuo greičiau pamatyti, tai teko tą pačią dieną ten ir nukeliauti.

Po pokalbio aš dar ilgai abejojau eiti ten dirbti ar ne. Šiaip kvailos tos abejonės buvo, nes ir pati aplinka ten gera, ir atlyginimo aš tokio pradžioje nesitikėjau gauti. Darbas būtų su oracle ir visual basic. Na oracle dar nepamiršęs buvau, o va VB tik porą dienų buvau “čiupinėjęs”. Tas VB mane labiausiai ir baugino. Na ne pats VB, bet tai kad ten iš karto nuo pirmų dienų reikėjo pradėti su juo programuoti, nebuvo laiko į jį pasigilinti. Galiausiai nusprendžiau, kad nieko neatsitiks, jei pabandysiu ir nieko nesigaus. Nepabandęs to ir nesužinosi. Tai nuo kitos savaitės ir pradėjau dirbti.

Gerai jog čia pasitaikė ilgas pirmas savaitgalis – pirmadienis ne darbo diena – tai per jį beveik visiškai pripratau prie vietinio laiko. Su tuo VB gan greitai radom bendra kalba, ir visa pradžia gan lengva buvo. Pats darbas tai nelabai skiriasi nuo Lietuvoje dirbtų. Šiaip ko jam čia ir skirtis – programavimo kalbos tos pačios, uždaviniai irgi panašus, tik kad klientai šneka angliškai, o ne lietuviškai. Todėl juokingai skamba skelbimuose reikalavimas turėti canadian experience. Nors pašnekėjus su draugais nusprendėme, kad tas reikalavimas dažnai skamba dėl to, jog čia daug atvažiavusių žmonių silpnai šneka angliškai. Bet tas, kad čia daug atvykėlių iš įvairių šalių yra ir gerai, nes niekas nekreipia dėmesio kaip tu šneki (išskyrus per pokalbius ieškant darbo :).

Toronto centras
Toronto centras

Toronte apie 50% gyventojų yra imigrantai, todėl mieste kartais sunku išgirsti šnekant angliškai. Pradžioje maniau, kad čia vos ne vieni rusai gyvena, nes kur beeitum girdėdavosi rusų kalba. Bet po to supratau – rusų k. labiau girdžiu, nes tiesiog aš ją suprantu. Po kiek laiko pradėjau girdėti ir kitas kalbas. Kartą važiuojant metro – vienoje pusėje šnekėjo lietuviškai, priešais lenkiškai, kitam šone rusiškai, tai pasijutau lyg budamas Vilniuje troleibuse 🙂 Tikrų kanadiečių aš atrodo nelabai ir pažįstu – darbe šefas iš Jamaikos, šalia esančioje firmoje dirba italai, kavinėje kurioje pietaujame – slovakai, namo komendantas – rumūnas, taksistai dažniausiai indai, o kur randasi kanadiečiai nelabai aišku.

***

Nors iš pradžių maniau apsigyventi arčiau darbo, bet galiausiai nutariau išsinuomoti butą tame pačiame name kuriame buvau iš pat pradžių apsigyvenęs. Brangoka, bet patogi vieta – arti metro, miesto centras. Iki darbo aišku toloka važiuoti – gyvenau vidury Toronto, o dirbau visiškai kitam mieste – Misisagoje (Mississauga). Važiuojant tai ne nepajauti kada baigiasi vienas miestas ir prasideda kitas, tik kad reikia persėsti iš raudonos spalvos autobusų į oranžinius. Toronte visuomeninis transportas gan gerai sutvarkytas, tai norint visiškai galima išsiversti ir be mašinos. Aišku su metro ir autobusu nuvažiuoti iki darbo man užtrunka apie 1.5h, bet su mašina piko valandomis ne labai daug laiko išloši, o autobuse bent pamiegoti galima 🙂

***

Pirma mėnesį dar palankiau anglų kalbos kursus po darbo, tai diena būdavo tokia: 6:30 keliesi, 7:00 varai į darbą, 8:20-30 būni darbe, 17:00 iškeliauju į mokslus 18:15 – 20:15 anglų k., 21:00 būnų namuose, pavalgau ir į lovą. Po mėnesio tokio režimo, truputi išsikvėpiau ir nutariau, kad užtenka man tų mokslų. Ne dėl to jog ta mano anglų k. taip sparčiai pagerėjo, bet po darbo nelabai jau kas ir lįsdavo į galvą, tai iš tų kursų mažai naudos ir tebuvo.

***

Kainos. Butas kaip rašiau yra geroje vietoje, tai ir kainuoja atitinkamai – $945, gerai paieškojus galima susirasti už kokius $600, bet tada jau ne tik į darbą, bet ir į bet kurią kitą vietą būtų sunkiau nukeliauti. Į šitą kainą įskaičiuota ploto nuoma, vanduo ir šildymas. Papildomai reikia mokėti už elektrą (~$10/mėn), kabelinę TV (~$40/mėn), telefoną(~$30/mėn abonimentinis + tarptautiniai pokalbiai), pastovus internetas DSL (~$40/mėn). Išlaidos butui ir sudaro pagrindines išlaidas. Dar prisideda maistas ~$400/mėn, transportas ~$145/mėn, na o visa kita kaip jau išeina. Bilietai į kiną kainuoja nuo $3 iki $12, į koncertus – paskutiniam kuriam buvau Bon Jovi nuo $40 iki $120, į NBA rungtynes nuo $10 iki $130. Drabužių, technikos, baldų kainos čia atrodo panašios į Lietuvos. Labai aš jų ir nelyginau, iš pradžių dar bandžiau kažką skaičiuoti, bet kadangi greitai pradėjau dirbti tai mečiau tą reikalą. Tos kainos žiūrint iš Lietuvos atrodo didelės, bet gaunant vietinį atlyginimą viskas yra gan normalu.

Pradžioje labai sunku buvo priprasti prie to, jog parduotuvėse surašytos kainos be PST(8%) ir GST(7%), tai kaip Lietuvoje PVM. Susiradęs kažkokią prekę, ir pasiruošęs kažkiek pinigų, tekdavo vėl krapštyti piniginę tiems 15%. Ir dar pardavėjos čia, jei tarkim reikia mokėti kad ir $9.01, niekad neklausia ar neturi to vieno cento, ir atpila krūvą grąžos. Tai po pirmo mėnesio teko pirktis kitą piniginę, nes senoji nebeatlaikė centų svorio. Perkant didesnį daiktą – baldus, kompą ar kokią aparatūrą, į kainą kuri yra parašyta vitrinoje galima nekreipti dėmesio, nes nuo tos sumos galima nusiderėti kokia 10% ar daugiau, ypač kai paroduvės skelbiasi, jog pas juos yra žemiausios kainos mieste. Užtenka pasakyti jog kažkur matei mažesnę kainą ir visai nesiderint ta kaina pasidarys mažesnė už tavo nurodytą, žinoma jei ji yra proto ribose.

Padrikas tas laiškas atrodo gavosi, bet kad aš jį jau amžinybę niekaip nesugebu pabaigti 🙂 Jei turėsit klausimų, tai galėsit klausinėti kai pasimatysim 🙂