Skrydis iš Seulo buvo šiek tiek trumpesnis, nei maniau – ne 12, bet tik 10.5h 🙂
Nors reiktų dar pridėti mažiausiai bent valandą, kurią praleidau aerouoste Oklende, kol mane muitininkai įleido į šalį. Ir iki muitininkų dar irgi ilgas kelias buvo, nes gal 5 kartus vis kam nors prireikdavo patikrinti mano pasą pakeliui. O muitininkai pasirinktinai pasirenka aukas ir iškrato kuprines. Jie labai griežtai žiūri, kad neįsivežti jokių vaisių, mėsos produktų. Prieš patenkant į muitininkų teritoriją, dar yra pastatyta šiukšlių dėžė, kur galima atsikratyti visų neleistinų daiktų, o vėliau jau jei ras ką nedeklaruoto, tai gresia nemažos baudos.
Aš tai visai nenustebau, jog mane sugalvojo patikrinti, nes muitinės deklaracijoje reikia nurodyti visas šalis, kuriose esi buvęs per paskutines 30 dienų, o pas mane ten nemažas sąrašiukas Afrikos šalių susidarė, tai jau buvau nusiteikęs kratai. O iškraustė viską iki paskutinio daikčiuko, bet viskas gan ramiai be jokios įtampos praėjo – muitininkė užsidėjusi gumines pirštines traukia iš kuprinės kojines, apatinius ir tuo pačiu šnekamės apie orą 🙂 Galiausiai dar batus patikrino ar jokių bacilų nevežu ir viskas buvo baigta. Po to turėjau darbelio, kad viską atgal susipakuoti, bet su tos pačios muitininkės pagalba, tai neilgai truko ir buvau laisvas.
Tik išėjus į laukimo salę, galima pagalvoti jog lauke labai šilta, nes visi su trumpomis rankovėmis, šortais, na bet lauke man kažkaip šilta nepasirodė, nors saulė ir švietė, bet buvo toks vėjas, jog teko vėl apsivilkti šiltesnius rūbus. O dar kai karts nuo karto vis palydavo, tai visai lietuvišką vasarą priminė.
Pirmą dieną pravaikščiojus po miestą, kažkas keisto buvo ir tik į vakarą pamatęs juodą žmogų, supratau, jog aplink vien balti žmonės. Na daug azijiečių – korėjiečių, japonų, kiniečių ir kaip nebūtų keista – turkų. Eini gatve ir matai iškabas – suši, kebabai, suši, kebabai,…Bet po tokio Keiptauno, tai malonumas dieną/naktį vaikštinėti po miestą, kai nereikia žvilgčioti pro petį ar niekas ten tavęs nesekioja ir nesikėsina į kuprinę.