Tongariro perėja

Apie pietus gaunu žinutę iš Vitaliaus su klausimu ar noriu važiuoti pasivaikščioti į Tongariro perėją (Tongariro crossing)? Žinoma noriu, vistiek nieko gero neveikiu. Per 10min susimetu daiktus, tikėdamasis jog nieko nepamiršau, ir išlekiu į sutartą vietą iš kur mane turėtų paimti. Nestojant, visa kelionė truktu apie 4h, bet mums neskubant ir vis kur nors sustojant, po gal 7h jau tamsoje pasiekėme National Park (čia toks kaimelio pavadinimas). Išsiaiškiname kada ryt ryte autobusiukas veža link ugnikalnių ir einame ilsėtis, nes 7:30 ryto jau turime laukti pasiruošę prie durų.

* * *

Autobusiuko reikia, nes takas neina ratu ir turbūt reiktų papildomai apie 20km pėdinti keliu atgal link mašinos. Dėl to dauguma (tikriausiai visi) šalia parko esantys viešbučiai, moteliai, hosteliai už papildomą mokestį tave nuveža į tako pradžią, o po maždaug 8h pasitinka kitame gale.
Tongariro perėja yra viena iš populiariausių ne tik Šiaurinėje saloje, bet apskritai visoje NZ. Nes tai palyginti nesudėtinga trasa, viskas užtrunka tik vieną dieną, dėl to nereikia iš anksto užsisakinėti nakvynės kur nors vidury kalno. Gali tiesiog ryte pažiūrėjęs pro langą ir pamatęs jog nusimato geras oras, sėsti į mašiną ir į trasą. Na čia tuo atveju, jei esi kur nors šalia Taupo. Aišku dėl tokio trasos pasiekiamumo, ten ir žmonių pilna, gal net ir per daug.

Visas takas, jei niekur nenusukant į šonus, yra apie 17km ilgio, aukščių skirtumas nuo 1000m iki 1886m užkopus į Raudoną kraterį ir tada nusileidimas iki 600m su keliais mažesniais palypėjimais į viršų.

Tako pradžia lengva, reljefas gan lėkštas, tai gali sau eiti pasišvilpaudamas ir žiūrėdamas į priekyje matomą Ngauruhoe kalno viršūnę, “Žiedų valdovų” mėgėjams labiau žinomas kaip Doom kalnas.

Bet pasiekus Soda šaltinius(~1400m), laukė vienas iš statesnių kopimų į pietinį kraterį(~1600m). Ten jau net šioks toks kamštis buvos susidaręs, nes pavijome ankščiau išėjusias grupes, kurios po truputi judėjo į viršų. Tai vietai atrodo nebe reikalo kažkas davė “velnio laiptų” vardą, nes visiems teko gerai ten paprakaituoti. Prie visą to, tik baigus lipti, iš neaišku kur užplaukė debesys, ir ne tik kad visą vaizdą užstojo, bet ir taip oras atvėso, jog teko greitai visas drabužių atsargas apsivilkti ir besistiprinant, galvoti ką toliau daryti. Buvom jau Ngauruhoe ugnikalnio(2287m) papėdėje ir reikėjo nuspręsti ar lipam į jį, ar ne. Vienas už (t.y. aš), likę du – prieš, nes jiems užteko ir tų velnio laiptų… Nepuolu jų įkalbinėti dar lipti papildomus 700m, nes suprantu jog po to gali būti problemų laiku įveikti visą perėją. Mes jos dar net trečdalio nepraėjom. Tenka išsiskirti.
Palaukiu kol truputi prasisklaido debesys, kad bent pasimatytų kalno viršūnė ir žinoti į kurią pusę traukti, nes debesys tokie tiršti, jog kartais ir kelis metrus prieš save nieko nematai. Bet 10min paėjus aukštyn, debesys lieka po kojomis ir galima ramiai lipti. Takas ten jau nesužymėtas, bet vairuotojas, kuris mus atvežė, patarė laikytis kairiau, kur daugiau uolėtas kraštas, nes lengviau lipti. O dešiniau yra kažkas panašaus į žvyrą, kur žengus žingsnį į viršų, du nusileidi žemyn. Daug jėgų reikalaujantis, bet labai neefektyvus lipimas. Dar būdamas apačioje, pamačiau kažką ten vargstantį beveik vidury kalno, bet po pusvalandžio aš jau buvau tam pačiam aukštyje su juo. Tai nutariau, jog reikia jį “išgelbėti” nuo to vargo. Pamojavau jam, kad ateitų link uolų, ant kurių aš stovėjau, tai iškart atsigavo ir kadangi tempas sutapo, tai kartu po to visą trasą ir baigėme. O tuo žvyru lipti, ne tik kad sunku, bet ir pavojinga, nes juo paprastai žmonės leidžiasi žemyn, išjudindami akmenis, kurie be jokio pasipriešinimo gan greitai skrieja žemyn, grasindami tavo gyvybei.
Pasiekti Ngauruhoe viršūnę, užtruko apie valandą. Pro debesis kartais išlįsdavo Ruapehu (aukščiausio Šiaurinės salos kalno) viršūnė. Ngauruhoe – tik trečias pagal aukštį. Bet mano dėmesį labiau patraukė tai, jog ugnikalnis yra gyvas – iš po akmenų veržiasi garai, o pasilenkus arčiau, gali išgirsti, verdančio vandens garsą. O paėjus truputi toliau, dar ir sniego pamačiau, nors jau vasarą seniai įpusėjo. Atrodo visai tinkama vieta garinei pirtelei, reikia tik celofano didesnį gabalą atsinešti į viršūnę 🙂

Apėjęs ratą kraterio kraštu, pasukau žemyn ir kelionė užtruko gal tris kart trumpiau nei kopimas į viršų, net kojos pavargo tokiais neįprastais keliametriniais žingsniais žygiuoti. Bet kaip tai bebūtų, daug maloniau nei kelionė į viršų.
Visa ta kelionė į šoną, man užtruko 2.5h, t.y. tiek dabar esu atsilikęs nuo savo kolegų, bet tikiuosi labai nevėluosiu į autobusą, nes liko ne tokia sunki dalis. Na išskyrus dar viena pakilimą link Raudono kraterio(Red Crater), kuris turėtų ypač nuostabiai atrodyti saulėtą dieną,

kaip ir šalia esantys Smaragdiniai ežerai (Emerald lakes),

o toliau…Jei eičiau antrą kartą, tai šitoje vietoje apsisukčiau ir grįžčiau atgal iš kur pradėjom kelionę, nes nebebuvo nieko kažko įspūdingo ir ypač nuobodu eiti paskutinį ketvirtį trasos, kai eini vien tik mišku ir apskritai nieko nebematai. Taigi visgi galima ten važiuoti ir pačiam, palikti mašiną aikštelėje ir nuėjus pusę trasos grįžti atgal. O esant geram orui, galima dar ir kitoje vietoje į šoną nusukti nuo Raudonojo kraterio eina takas į Tongariro viršunę. Tik keli šimtai papildomų metrų, ne tiek ir daug 🙂 Šį kartą nebuvo jau kada, teko skubėti į finišą. Viskas užtruko lygiai 8h ir nuovargis traukė prie žemės, bet toks malonus nuovargis, džiaugiuosi tuo į ką pavirto nuobodžiai prasidėjęs savaitgalis.