Kadangi užstrigau Oklende kuriam (atrodo ilgam) laikui, bet karts nuo karto vis norisi pabėgti iš miesto, tai paprasčiausias būdas tą padaryti neturint mašinos, sėsti į Fullers keltą ir keliauti į artimiausias salas.
Viena iš jų yra jauniausias šalia Oklendo esančių ugnikalnių – Rangitoto, paskutinį kartą rodęs gyvybę prieš 600 metų.
Viršunė ir krateris jau visiškai apžėlę medžiais ir krūmais, bet arčiau kranto, dar galima rasti didžiulį lavos lauką su kirų kolonija.
O prieš pradedant kopti į ugnikalnio viršūnę, būtina truputi nusukti ir praeiti paparčių (Kidney Fern) taku, kuris taip mistiškai apžėlęs.
Sala yra negyvenama, dėl to svarbu nepražiopsoti paskutinio kelto, kurių yra tik keli per dieną, nes kitaip teks ieškoti nakvynės lavos urvuose. Kas nebijo uždarų erdvių, tai visai įdomu palandžioti, tik reikia turėti prožektorių, nes yra vienas gal 20m ilgio urvas, kur įlindus yra vietų, kai nebesimato šviesos nei iš vieno urvo galo.
* * *
Jei norisi labiau civilizuotos vietos, o ne tokios laukinės kaip Rangitoto, galima paplaukti toliau iki Waiheke salos, kurioje paprastai būna keliais laipsniais aukštesnė temperatūra nei mieste. Dėl to ten puikiai dera vynuogės ir vynuogynų pilna aplinkui.
Saloje nestokoja įlankų, kuriose randa prieglaudą daugybė jachtų.
O taip pat yra nemažai pliažų, kur galima atidarinėti ir uždarinėti maudymosi sezonus, nes vanduo, kaip ir oras šiltesnis. Tik niekur dar neradau paaiškinimo kodėl.
* * *
Bet man iš tokių vietų, tinkamų pabėgimui nuo miesto, labiausiai patiko Whatipu. Tik pusvalandį pavažiavus nuo Oklendo, galima pasiekti Tasmanijos jūrą, kurios pakrantėje taip tuščia, net nesitiki jog už kelių kalniukų yra didžiulis miestas. Užlipus ant vienos iš viršūnių, galima ir pamatyti tolumoje Oklendą. Bet apskritai tai ramuma ten, išskyrus kelis be kelis banglentininkus, žmonių nėra.
