Gavęs darbą, buvau nusiteikęs savaitgaliais nuomotis mašiną ir pasivažinėti aplink Oklendą. Bet pasirodo dauguma firmų nenori nuomoti mašinų mažiau nei trims dienoms, arba pasako tokią kainą, jog gaunasi beveik geriau nuomotis trims dienoms, tik tada kita problema – gyvenant centre, nelabai yra kur palikti mašinos nakčiai. Vienintelė išeitis – laukti ilgų savaitgalių. Velykų proga, kaip tik ir sulaukiau tokio, turiu net keturias laisvas dienas.
Į kur važiuoti buvau jau nusprendęs prie porą savaičių, tik tam reikėjo gero oro, todėl visas likusias dienas, stebėdavau kaip keičiasi oras ir ką žadą savaitgaliui. Norėjau užlipti į antrą pagal aukštį Šiaurinės salos kalną – Taranaki (Kapitonas Kukas pavadino jį Egmont). Aplinkui jį gali būti giedras dangus, bet pačio kalno viršūnės neįžiūrėsi per debesis. Žygį nusprendžiau daryti antroje savaitgalio pusėje, o prieš tai patraukiau apžiūrėti kitas turistines vietas.
Hobitonas
Atrodo visas Oklendas kraustosi iš miesto savaitgaliui, tai truko porą valandų kol pagaliau ištrūkau iš kamščių ir pasiekęs Matamatą, spėjau įšokti į autobusą, kuris vežė į Hobitoną. “Žiedų valdovų” mėgėjams, nereikia aiškinti kas tai. Baigus visus filmavimo darbus, tai yra vienintelė išlikusi vieta, kur dar galima pasižiūrėti dar nespėtas nugriauti dekoracijas. O tai atsitiko dėl lietaus, per kurį negalėjo mašinos privažiuoti per pievas ir baigti viso griovimo. Visų malūnų, tiltų nebelikę, nes viskas buvo pagaminta iš putoplasto, kas buvo pirmiausiai ir lengviausiai nugriauta. Išliko tik hobitų nameliai, ar tiksliau jų imitacija, nes tik į Bilbo namus galima realiai užeiti, bet ir jo viduje vykusios scenos buvo filmuotos studijoje Velingtone. Na ir dar švenčių medis (Party tree), dėl kurio ir buvo pasirinkta ši vieta filmavimui, nes idealiai atitiko knygoje aprašytąjį.
Nors visas pasiruošimas, vyko apue pusę metų. Buvo nusamdyta NZ armija, kad nutiestu kelią per pievas sunkiasvoriams traleriams, atvežti trūkstami medžiai, jei nebuvo galimybė tokių pasodinti, tai įkasdavo kokį nudžiuvusi medelį ir pririšdavo lapus atsivežtus iš Kinijos. Na ir visas filmavimas vyko kaip didžiulė valstybinė paslaptis. Filmavimo metu virš tos vietos buvo uždrausta skraidyti lėktuvams ir malūnsparniams, o jei kas nors visgi prisiartindavo arčiau, tai be to kad grėsė visos video/foto aparatūros konfiskacija, bet dar buvo numatyta ir didžiulė bauda. Gidas nepasakė, kokia priežastis buvo nurodoma pilotams, dėl ko negalima ten skraidyti, bet tik įtarti galima, jog buvo prisidengiama kokiomis nors karinėmis pratybomis, nes visgi kino industrija užima didelę NZ eksporto dalį ir valstybei turėtų rūpėti, kad viskas praeitų be nesklandumų.
Dabar irgi į Hobitoną negalima paprastai patekti, tik su organizuotomis ekskursijomis iš Matamata miestelio. Kainuoja nepigiai – 50$NZ, bet su gidu ten vaikščioti daug įdomiau. Bent jau man pasitaikė žmogus, kuris ir knygas, ir filmus žinojo iki smulkmenų. Ir tik pradėjęs savo pasakojimą, pasakė jog pirmas dalykas, kurio norėsis iš ten išvažiavus – dar kartą pasižiūrėti filmą. Ir jis buvo teisus – sekantį savaitgalį peržiūrėjau viską iš naujo.
Pažintis su kiviais (paukščiais)
Palandžiojus po hobitų namelius, autobusas parvežė atgal į Matamatą, kur vėl persėdęs į savo mašiną, patraukiau į Rotorua, kuri garsėja savo terminėmis versmėmis. Bet iki jų šiandien nespėjau pamatyti, nes prieš pat įvažiuojant į Rotorua, yra Rainbow Springs – nedidelis zoologijos sodas, kur galima susipažinti su Naujosios Zelandijos gyvūnais, o šalia yra Kiwi Encounter, kur yra perinami ir auginami kiviai, o vėliau išleidžiami į laisvę. Kadangi po to kai pasirodo pirmieji žmonės Naujojoje Zelandijoje ir atsivežę visokių padarų, tokių kaip šunų, kiviams baigėsi nerūpestingas gyvenimas. Prieš porą metų vienas šuo per kelias dienas sugebėjo išpjauti keletą šimtų kivių, daugiausią jaunų paukščių. Jaunikliai labai anksti paliekami gyventi savarankiškai, dėl to tik apie 5% jų išgyvena. Todėl dabar miškuose renka kiaušinius, juos dirbtinai išperina ir tik paaugusius paukščius išleidžia į laisvę. Šiuo metu ne sezonas, tai nebuvo perimų kiaušinių. Parodė tik tuščią kiaušinio lukštą, kuris nustebino savo dydžiu – mažesnis už stručio, bet mažiausiai 10 kartų didesnis už vištos, nors kivis panašaus dydžio kaip višta, tai toks jausmas, jog be kiaušinio, nelabai kas ten ir betelpa jo viduje.
Na o šalia inkubatoriaus, yra patalpa imituojanti gimtąją kivių aplinką, kur šiuo metu yra vienas kivis ir vieną kivė ir kuriuos tikimasi suporuoti ir gauti palikuonių, ne tik iš kiaušinių surinkų miškuose. Tai buvo proga pamatyti gyvus kivius, nes jaučiu jog natūralioje aplinkoje, nelabai juos ir pavyks išvysti.
Susipažinimas su kiviais ir buvo įdomiausia dalis, nors zoologijos sode, irgi galima pamatyti kelis mažiau žinomų Naujosios Zelandijos paukščių, tokių kaip kea – labai piktybiška papūga. Ją dauguma keliautojų sutinka Pietinėje saloje, bet ne visada palydi geru žodžiu, nes ji mėgėja išdraskyti mašinos langų gumas. Nors tai palyginti smulkmena, su tuo, jog jos buvo kaltinamos avių žudymu ir dėl to daug paukščių buvo iššaudyta. Bet kadangi priešingai nei kiviai, kea yra skraidantis paukštis ir ore nelabai turintis priešų, tai jiems išnykimas negresia, ypač paskelbus juos saugomais paukščiais. Be kea, kitas man nežinomas paukštis buvo balandis – Naujosios Zelandijos balandis, kuris savo dydžiu primena vanagą, o ne tuos įprastus balandžius matomus miestuose. Bet tas jo dydis ir tapo jo pagrindinis “priešas”, dėl ko buvo medžiojamas maistui ir beveik išnaikinti, dėl ko jau praėjusio amžiaus pradžioje buvo paskelbtas saugomu paukščiu. Be šių, dar buvo kakariki paukščiai, o kiti atsivežti iš Australijos, tai manau ten nuvažiavęs kada nors juos ir apžiūrėsiu.
Geoterminiai parkai
Kažkaip užsibuvau pas paukščius, tai spėjo sutempti, kol susiradau nakvynę Rotorujoj ir išėjus į miestelį pasivaikščioti, jau nepavyko pamatyti jokių karštų versmių, bet užtat kvapas…Kažkuo primena supuvusį kiaušinį ir jis toks stiprus, jog pradžioje norysi nosį užsispausti. Po kelių valandų, jau galima lengviau kvėpuoti, bet ne visi pripranta ir tada belieka tik sprukti iš ten.
Nors man kvapas nelabai ir maišė, bet iš pat ryto palikau Rotoruja, taip jos ir neapžiūrėjęs, nors dėl to ir nepergyvenau, nes šalia yra gal net ir įdomesnių vietų, tokių kaip Wai-O-Tapu – didelis geoterminis parkas, kur besiveržiančios versmės per 700 metų suformavo įvairiaspalvius baseinus, dėl vandenyje esančių cheminių medžiagų. Jei pavyktų ten apsilankyti saulėtą dieną, tai tos spalvos išvis turėtų atrodyti fantastiškai.
Artėjant 10 valandai, visi žmonės pradėjo traukti prie išėjimo, nes 10:15 turėjo išsiveržti Leidi Noks geizeris (Lady Knox Geyser). Jis yra už parko ribų bet ten galioja tie patys bilietai kaip ir įėjimui į Wai-O-Tapu. Nors jei atvažiavus apie pusę dešimtos, niekas nieko nebetikrina, o geizeris vis dar veikia…Bet…Jei esate matę geizerius kitur (tarkim Islandijoje ar JAV Yellowstown parke), būsit labai nusivylę. Tik nuvažiavus prie geizerio, susipažinau su keliais vokiečiais, iš kurių vienas lyg juokaudamas pasakė: “O tai kas muilą įmes?”. Bet pasirodė, jog jis visai nejuokavo. Atėjus laikui, kada jau turėtų išsiveržti geizeris, prie jo priėjo gidas ir pradėjo pasakoti istoriją, kaip kažkada kažkas netyčia ten įmetė muilo ir dėl įvykusios reakcijos, išsiveržė karšto vandens fontanas. Tą jis ir dabar padarė.- įmetė maišiuką muilo ir po kelių minučių išsiveržė fontanas, gal 3 metrų aukščio. Be visą to, dar pasirodo ten yra įkištas vamzdis, kad vanduo stačiau kiltu aukštyn. Nors man tai buvo pirmas gyvai matytas geizeris, bet įspūdžio visiškai nepadarė. Atvažiuoju pasižiūrėti gamtos reiškinio, bet jautiesi lyg atvykęs į atrakcionų parką. Beliko eilinį kartą stebėtis kivių sugebėjimais iš nieko išpūsti tokį burbulą, kad pritraukti turistus. Visgi Wai-O-Tapu pamatyti verta, bet jei planuojant maršrutą, nepavyksta į ten atvykti ryte, tikrai nereiktų pergyventi, nieko neprarasit, jei nepamatysit to geizerio. Gal gi net atvirkščiai – bus mažiau žmonių parke. Ir aišku reikia nepamiršti užsukti į šalia esančius purvo baseinus (Mud pool), kur pilkos košės lauke sproginėja purvo burbulai. Ten turint daugiau laiko, galima ilgai prasėdėti bestebint kokias formas jie sukuria.
O daugiau geizerių lyg yra arčiau Rotorujos, bet pats nemačiau, tai net nežinau ar verta prie jų vykti.
Bet aš laiko neturėjau, ir užsukau į dar vieną geoterminį parką esanti šalia Taupo – Orakei Korako, kuris pagal Lonely Planet yra vienas iš geresnių geoterminių parkų NZ, nors man Wai-O-Tapu labiau patiko, galbūt specialistams yra matomas tas ypatingumas. Pati parko vieta tai įdomi – privažiuoji prie ežero, o kitoje jo pusėje kalniukas apaugęs medžiais ir tik vienoje vietoje proskyna ten iš žemės gelmių išsiveržę vandenys, taip pat pilni visokių mineralų ir šlaitą nudažę įvairiomis spalvomis. Orakei Korako taip yra keli geizeriai, bet jie ištrykšta labai neperiodiškai ir labai retai, nors vienas iš jų pagal žiojėjančią skylę, turėtų būti labai įspūdingas.
O baigiant šiandienos geotermines ekskursijas, pakeliui link Taupo, dar nusukau truputi nuo kelio, kur yra pastatyta Wairakei geoterminė elektrinė. Ten iš išgręžtų šulinių (apie 2km gylio) gaunamas 230-260C vanduo, kurio garai yra naudojami gaminti elektros energijai. Visas slėnis išraizgytas garuojančiais vamzdžiais, labai primena kokią šiluminę trasą.
Patį Taupo pralėkiau nesustodamas. Miestukas, įsikūręs šalia didelio tokio pat pavadinimo ežero, populiarus tarp vietinių ir turistų leisti atostogas, bet manęs jis kažkaip visai netraukė. Galbūt dėl to kas aš nežvejoju, ar kad nesiruošiu šokinėti parašiutu, ar tiesiog jog man labiau jūra patinka. Kurią po kelių valandų ir išvystu.Bet čia laukė siurprizas, kai pasukus už eilinio posūkio išvydau rodyklę link “Trijų seserų” (Three Sisters). Kažkodėl įsivaizdavau jog jos yra kažkur šiaurėje, o ne čia. Tai trys uolos stovinčios jūros pakrantėje, pavadintos trimis seserimis. Dabar kaip tik atoslūgis, tai spaudžiu stabdžius ir einu pasižiūrėti į jas. Nors dabar belikę tik dvi, nes viena, toliausiai jūroje buvusi, neatlaikė audrų ir “nuskendo”.
Bet užtat už seserų tolumoje matėsi Taranaki ugnikalnis, o truputi arčiau galima išvysti “dramblį”, apie kurį aš išvis nebuvau girdėjęs. Kažkaip žiūriu daug spragų pas mane su žiniomis apie NZ – kas ir kur – teks grįžus taisyti tai.Po neplanuoto nusukimo link seserų, savo nakvynės miestą Niuplymoutą (New Plymouth) pasiekiau gerokai sutemus ir teko gerokai pavargti, kol susiradau kur nakvoti. Visgi ilgas savaitgalis. Galiausiai radau kambary YHA hostelyje ir pasitikrinęs rytdienos orą lendu į lovą.
Taranaki
Išaušus rytui, danguje nebuvo nei vieno debesiuko, tai negaišdamas laiko, susipakuoju ir važiuoju link kalno.
Dar būnant namuose ir stebint kalną per web kamerą, mačiau kaip per kelias valandas gali pasikeisti sąlygos kalno viršūnėje. Čia nuotraukos darytos 10,11 ir 12val.
Taigi reikia naudotis geru oru, nes pagal tako aprašymą, reikia 4h, kad pasiekti viršūnę, o pirmyn/atgal viso 18km kelio. Takas prasideda 952m aukštyje, viršūnė – 2518m.
Pakeliui paimu tranzuojantį slovaką, kuris su visu savo turtu kuprinėje irgi ruošėsi lipti į viršūnę ir 9:45 nuo lankytojų centro pradedame kilti.
10:00 (1182m) Pasiekiam Tahurangi namelį (Tahurangi lodge), iki jo veda mašinų pravažinėtas kelias, tai ėjimas bent jau man buvo visai lengvas. Tik atsirado problema – pasirodo mano pakeleivis pamiršo vandens pasiimti. Aš turiu tik litrą, kurio dviems niekaip neužteks, jam tempiant sunkią kuprinę prakaitas upeliais bėga, namely nieko nėra. Nusprendžia šiandien niekur aukščiau nelipti ir pasukti lengvesniu aplink kalną einančiu taku. O aš einu toliau.
Iškart už Tahurangi padaryti laiptukai į stačią uolą, o tada prasideda sunkiausia visos trasos dalis – smulkių akmenukų šlaitas, labai panašus į buvusį ant Ngauruhoe kalno, kai turi labai lėtai eiti, nes kitaip žingsnį žengus – du atgal nusileidi. Tik ant Ngauruhoe buvo uolos šalia, o čia nėr kur pasukti į šoną ir tenka vargti. Aplenkiu besikeikiančią studentų grupelę. Jei nemėgsti kalnų, tai toks pasivaikščiojimas gali atrodyti kaip didžiausia bausmė. O dar be visą to užslinko debesys, tai visai neaišku į kur eini ta migla.
12:15 (2518m) Ką gi, nebuvo taip ir sunku, tik 2.5h. Prieš pat viršūnę teko truputi paeiti sniegu.
Ten jis turbūt ištisus metus neištirpsta, pasislėpęs uolų šešėliuose. Bet pati viršūnė buvo išlindusi iš debesų, kur galima buvo kaitintis išsitiesus ant akmenų ir kartais prasisklaidžius debesims, pažvelgti kas gi matosi apačioje. Aplink ugnikalnį yra įkurtas nacionalinis parkas, ir jo ribas labai lengva matyti kokiam Google Maps ar MSN Maps, kur yra sudėtos palydovinės nuotraukos ir parkas matosi kaip taisyklingas apskritimas, juosiantis ugnikalnį. Ir toks jausmas, jog debesys taip pat tik to parko ribose kaba, nes jau leidžiantis žemyn, pastebėjau jog saulė šviečia kaip tik ties parko riba.
Be to šitas parkas yra vienas iš tų, kuriame renkami kivių kiaušiniai dirbtinam perinimui, tai niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip jie tokiame brūzgyne gali juos surasti. Reiks gal dar kartą pas juos užsukti ir pasiklausinėti.Ant kalno laiko sugaišau mažiau nei tikėjausi, tai nors ir planavau truputi toliau pavažiuoti, kad ryt trumpesnis kelias iki Oklendo būtų likęs, tik išsukęs į pagrindinį kelią, pamačiau iškabą “The Missing Leg Backpackers”, kur ir apsistojau ilgai nemąstydamas. Tai turbūt jaukiausias hostelis, kokiame teko nakvoti. Miegamųjų nedaug, bet didelis bendras kambarys su didžiuliu židiniu. Jautiesi kaip namuose, tik reikia savo miegmaišį turėti, nes patalinės neduoda.
Numečiau dalį daiktų ant lovos, kad niekas jos neužimtu ir važiuoju į Niuplymoutą prie jūros, palydėti saulės ir gal dar išsimaudyti, jei rasiu paplūdimį. Njuplymoutas garsėja tuo, jog tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima tą pačią dieną ir slidinėti, ir su banglentę plaukioti. Aš nei to, nei to nedariau, bet užtat buvau pavaikščiojęs po sniegą ir išsimaudžiau jūroje, tolumoje matydamas Taranakį.
Pamirštas pasaulis
Hostelio šeimininką mačiau tik kartą, kai tik atvažiavus jis man parodė kambary, kur apsistoti. Ryte susipakavęs viską į mašiną, jau ruošiausi jo ieškoti, kad susimokėti, bet sienoje pamačiau padarytą skylę, su užrašu, kad pinigus mesti ten. Gerai dar jog iš vakaro buvau paklausęs kiek kainuoja nakvynė 🙂
Grįžti atgal į Oklendą maniau važiuodamas Pamiršto pasaulio keliu (“Forgotten World Highway“).
Pamirštu jis vadinamas dėl to, kad ten toje gan kalnuotoje vietovėje ir gan izoliuotoje vietovėje, nelabai pavyko įsikūrti žmonėms bandžiusiems ūkininkauti, pagrindinis pajamų šaltinis – anglies kasykla – uždaryta, ir kelyje beveik visos sutiktos mašinos bus turistų, nes gyventojų ten labai mažai, nors visas tas kelias driekiasi ~150km.
Kelio pradžioje esančiame Stratfordo i-Site, galima pasiimti lankstinuką su visomis lankytomis vietomis, esančiomis pakeliui – keli maži kaimeliai, miesteliai, tiltai, tuneliai, aukščiausias Šiaurinės salos krioklys, apžvalgos aikštelės, nuo kurių matosi visi aukščiausi kalnai (Taranaki, Ruapehu, Ngauruhoe).
Su sustojimais, tas atrodo neilgas kelias užims mažiausiai pusdienį, bet jis tikrai nenuobodus, ypač kai po to tenka įsilieti į visą masę mašinų grįžtančią po savaitgalio namo.O čia mano “margutis” papuoštas Rotorujos purvu ir koru 🙂
Su Šv. Velykomis 🙂
Hobitas.. ech, nuostabu, bet aš kažkodėl jį įsivaizduoju visiškai kitaip 🙂