Buvau prie pat didžiausio Naujosios Zelandijos nacionalinio parko – Fiordland, kurį apžiūrėti galima tik einant pėsčiomis ar plaukiant laivais, nes kelių ten beveik nėra. Daug vaikščioti aš buvau nenusiteikęs, nes dauguma taku per vieną dieną nenueisi, o norint jais eiti, reikia iš anksto užsisakyti vietą nakvynei, o kai kuriuose takuose, kaip Milford trail, turi gauti leidimą apskritai eiti tuo taku, nes leidžiama tik 40 žmonių per dieną ir leidimą reikia užsisakyti labai iš anksto, o kai keliauji be labai griežto plano, tai yra sudėtinga padaryti. Aišku, buvau numatęs keletą trumpesnių pasivaikščiojimų, bet pirmiausia norėjau apžiūrėti fiordus, kur be laivo niekaip nepateksi. Yra du turistams pasiekiami fiordai Doubtful ir Milford. Tiesa, jie čia vadinami ne ‘fjord’, o ’sound’, nors taip ir nesupratau kodėl, nes pagal apibrėžimą fiordas yra sukuriamas slenkančio ledyno, o sound – kai yra užliejamas kokios upės slėnis ir paverčiamas į įlanką. Galbūt tiesiog taip gražiau skamba Ne esmė. Pirmiausia man pakeliui buvo Doubtful fiordas, bet atvykęs į Manapouri miestelį, išsiaiškinau, jog šiandienai vietų nebėra, todėl truputį pasvarstęs, nusprendžiau grįžti čia už dviejų dienų ir tuo pačiu nusipirkau bilietą į Milford Sound sekančiam rytui. Šiandien jau vistiek nelabai spėsiu iki ten nuvažiuoti – reiktų dar važiuoti apie 150km, o labai nepaskubėsi, nes kelias eina gražiu slėniu ir vis norisi kur nors sustoti, tuo pačiu turiu laiko pasivaikščioti iki Marian ežero. Iki jo lipti ne taip ir toli, bet diena pasitaikė karšta ir dėl aplink tvyrančios drėgmės jaučiausi kaip pirtyje. Nors tai tik suteikė didesnį malonumą, pasiekus ežerą, įšokti į jį. Vanduo – ne arbatėlė, bet pats tas po “pirties” Vaizdas aplink nuostabus ir visai nesinori niekur judėti ir tik pasislėpus saulei už kalno, pasijautė jog laukia vėsi naktis, tai ant uolų po atviru dangumi nepamiegosi, reikia važiuoti ieškotis nakvynės vietos, kol visai nesutemo.

Kadangi atgal į aikštelę gan greitai nupėdinau, o pakilus iš slėnio, pasirodė jog saulė dar ne taip žemai, tai spėjau užbėgti dar į vieną kalniuką – Key viršunė (919m). Jei nėra progos ar neplanuojant kitur pakilti į kalnus, tai būtinai reikia bent į šitą užlipti. Takas prasideda nuo “The Divide” mašinų aikštelės ir yra palyginus lengvas, pakilimas mažiau nei 400m ir tetruko ~40min, o vaizdai tikrai verti paprakaituoti tą pusvalandį.

Be manęs ten dar pora ‘kivių’ vaikštinėjo – vienas fotografavimu buvo užsiėmęs, o kitas užkalbino mane ir sužinojęs, jog esu iš Lietuvos, sušuko savo kompanionui, kad ne kalnus, o su manim nusifotografuotu, nes lietuviai čia retesni eksponatai, nei kalnai Nors, žinant, kiek lietuvių dabar užsuka į NZ pakeliauti, tai dėl to “retesni” aš suabejočiau Kadangi šiandien kaip tik vasario 16d, tai ta proga iškėliau vėliavėlę

Bet dabar jau tikrai buvo laikas ieškoti vietos nakvynei, nors ta paieška šį vakarą buvo labai trumpa – kadangi buvau vidury nacionalinio parko ir galima buvo nakvoti tik kempinguose, todėl beveik į patį pirmą ir pasukau, kad ryt nereiktų toli važiuoti. Tai buvo pats paprasčiausias kempingas, kuriame galima rasti tik geriamo vandens ir tualetą. Aišku, ir kaina atitinkama – 5$. Susimokėjimas vyksta savitarnos principu – būdelėje pasiimi voką, vieną dalį nuplėši ir padedi į mašiną matomoj vietoj, į patį voką įdedi pinigus, užklijuoji ir užrašęs savo mašinos duomenis, įmeti į dėžutę ir gali ieškotis kur čia įsikurti.

Spėjau pavaikščioti po šalia esantį labai gražiai apsamanojusį mišką. Matosi jog drėgmės čia netrūksta. Tik tamsa privertė skubiai įlįsti į miegmaišį – kažkaip visiškai ne vasariškai šaltos naktys.

* * *

Greiti pusryčiai ir lekiu žemyn link Milfordo fiordo. Tokiu ankstyvu metu žmonių labai mažai, nes pagrindinė turistų masė yra apsistojusi Kvinstoune (Queenstown), nuo kurio apie 3-4h kelio su autobusu, tai apie pietus čia jau bus kamščiai.

Kruizus po fiordą organizuoja kelios kompanijos “(Real Journeys“, “Red Boats“, “Cruize Milford“) ir plaukiant tik Milforde nėra didelio skirtumo ką rinktis, nes kainos panašios. Ruošiantis paplaukioti ir Doubtful, ir Milforde, belieka tik “Real Journey“, kurie vieninteliai plaukia abiejuose fiorduose ir suteikia nuolaidas perkant bilietus .

Net nežinau kokiu metu geriausia yra plaukioti po fiordą, nes norint pamatyti daugumą krioklių, reikia ten patekti po liūties, bet tokiu atveju, greičiausiai nepavyks pamatyti kalnų viršūnių dėl žemai plaukiojančių debesų. Giedru metu matosi bendras vaizdas, bet tik keliuose kriokliuose sruvens vanduo. Vaizdas vėl pasikeičia žiemą, kai viršūnės pasidengia sniegu. Turbūt ir nėra tokio geriausio meto, nes kada ten benuvažiuosi, bus kuo pasigrožėti. Pats turas trunka apie 3h – laivas nuplaukia vienu fiordo pakraščiu iki atviros jūros ir grįžta atgal kitu kraštu, kur norintys gali pasimaudyti po vienu iš krioklių, kai kapitonas visiškai pakiša laivo priekį po kriokliu. Kuriame, norint, galima įžiūrėti Jos Didenybės siluetą

Be plaukiojimo po fiordą, dar galima užsukti į povandeninę observatoriją, pasižvalgyti kaip atrodo fiordas žemiau jūros lygio, bet manęs ta ekskursija labai netraukė. Norėjau dar nukeliauti prie vieno iš didesnių Naujosios Zelandijos krioklių – Humboldt krioklio, prie kurio dauguma žmonių, lėkdami link fiordo, taip ir neužsuka.

Netoli to krioklio pabandžiau surasti taką į dar vieną viršūnę (Conical Hill). Tako pradžią radau, bet neturėdamas detalesnio žemėlapio, neišdrįsau lįsti į mišką, nes takas labai apžėlęs, be jokių nuorodų ir per daug lengva pasiklysti. Nieko, dar turiu kelias viršūnes kitose vietose nusižiūrėjęs. O kadangi atsirado laisvo laiko, tai Te Anau miestelyje užsukau į “Fiordland” kino teatrą, kuriame kasdien rodomas pusvalandžio trukmės dokumentinis filmukas “Ata Whenua – Shadowland” su Naujosios Zelandijos vaizdais. Net ir gyvai tų vaizdų prisižiūrėjus, turint laiko, galima užsukti į kiną, nes tas pusvalandis tikrai neprailgs.

***

Ryte, pakeliui link savo laivo, pavežu vargšą vokietuką, kuris buvo apvogtas besilankant Kvinstaune – neteko paso ir beveik visų pinigų ir banko kortelių. Dabar laukia kol bus padarytas naujas pasas ir galės iškeliauti iš NZ. Man tai tiesiog buvo priminimas, jog labai neatsipalaiduočiau ir per daug nedemonstruočiau daiktų mašinoje, nes vagių ir čia pakanka, nors Šiaurinėje saloje turistai labiau nuo to nukenčia. Vet va tokie užrašai leidžia suprasti jog ir šitame krašte yra mėgėjų palandžioti po svetimas mašinas.

Šiandien laukė pasiplaukiojimas, truputi kitokiame nei vakarykštis fiordas. Pirmiausia jis skiriasi tuo, jog į jį patekti nėra taip lengva – pradžioje reikia nuplaukti 35km Manapouri ežeru, po to dar apie 20km pavažiuoti autobusu ir tik tada patenki prie fiordo.

Šitos galimybės turbūt ir nebūtų, jei ne Manapouri hidro elektrinė, kurią bestatant ir buvo nutiestas kelias tarp Manapouri ežero ir Doubtful fiordo, turbinų trasportavimui. Į turą įtrauktą ir ekskursija po elektrinę. Neatsimenu ar skyrėsi kainos, bet galima plaukti vėlesniu laivu iš Manapouri ir, praleidus elektrinės aplankymą, įsėsti į tą patį laivą Doubtful fiorde. Pati elektrinės konstrukcija tikrai įspūdinga, nes įrengta 200m po žeme, vanduo krenta iš Manapouri ežero žemyn ir tada iškastais tuneliais išteka į jūra. Prieplaukoje galima pamatyti elektrinės maketą, nuotraukas ir paskaityti visą istoriją apie ją, todėl nebūtina leistis vidun, kur sukonstruotos tokios pačios turbinos, kaip ir bet kokioje hidro elektrinėje. Tiesiog jei dėl laiko stokos nėra galimybės patekti į turą su elektrinės aplankymu, nereikia labai pergyventi – bus nedidelis praradimas.

Pats fiordas skiriasi nuo Milfordo, nes krantai nėra tokie statūs, kriokliai atgyja tik po stipraus lietaus, išskyrus aukščiausią Naujosios Zelandijos Brauno krioklį (Browne falls), kur net ir saulėtomis dienomis bėga vanduo. Labiausiai patiko – jog ten taip tylu ir ramu. Be mūsų laivo ten nieko daugiau nebuvo. Na išskyrus didžiulį kruizinį laivą, kurių turbūt neįleidžia į Milfordo fiordą, tai bent į Doubtful užsuka. Nors ir jis visai nemaišė, tik leido suprasti visos aplinkos mastelį. Pasiekus vietą, kur fiordas susilieja su jūra, mus visus suvarė nuo denio į vidų, kad kas nors neiškristu. Ruoniai guli ant uolų ir kaifuoja, kai juos užlieja bangos ir atvėsina įkaitusį kailį, o mes turėjom stipriai laikytis į ką nors įsigriebus. Kapitonas ilgai mūsų ten nesupo ir grįžo į ramesnius vandenis. Nežinau, ar ilgai aš galėčiau ištverti tokį plaukimą, net ir kelionė į Stiuarto salą pradėjo atrodyti, lyg buvęs plaukimas štilio metu. Iš kitos pusės, visai būtų įdomu paplaukioti kokioje jachtoje, nors, įtariu, skrandį gerai išvalyčiau Na bet neteko to patirti ir ramiai nuplaukėme link prieplaukos.

Pasiekęs Pietinės salos patį pietinį tašką – Slope Point – jame teišbuvau kelias minutes.

Jau toks atšiaurus vėjas putė, jog jokie mano turimi drabužiai negelbėjo. Buvo Vasario 14d. ir viena porelė ten ieškojo vietos ant uolų romantiškai vakarienei, paprašius jiems, padariau vieną nuotrauką, palinkėjau sėkmės, o pats nukūriau ieškoti užuovėjos toliau nuo kranto. Visur aplink privačios ganyklos, net nuo kelio nėra kaip nusukti per tvoras, bet tarp visų tų tvorų randu pievoje įrengtą nemokamą kempingą. Nieko ten be tualeto ir geriamo vandens nėra, tiesa man nieko daugiau ir nereikia. Pasisveikinu ten su keliais kiviais apsistojusiais kamperiuose, kurie kiekvieną vasarą porai mėnesių iš šiaurės atvažiuoja į pietinę salą. Iki saulėlydžio spėju susitvarkyti savo naują guolį ir miegoti. Nuo šiol ir gyvensiu kartu su saule – kelsiuosi tekant, gulsiuosi leidžiantis, nors ryt teks anksčiau keltis, nes noriu suspėti į kuo ankstesnį keltą, keliantį į Stiuarto salą.

Stiuarto sala (Stewart Island) yra trečia pagal dydį ir viena iš atšiauriausių Naujosios Zelandijos vietų, kur mažiausiai dvi iš trijų dienų lija ir labai vėjuota. Vėjo “šilumą” jau vakar teko pajusti, o šiandien, plaukiant į salą, jis sukėlė tokias bangas, jog nemažai kam, sėdėjusiems kelto priekyje, tik išplaukus iš Bluff uosto pasidarė bloga nuo supimo. Po valandos tokios kelionės, kai kas pradėjo mąstyti, jog atgal gal geriau su lėktuvu grįžti, nors kapitonas tikino, jog po pietų turėtų aprimti vėjas. Bet tuo buvo sunku patikėti, nes dangus buvo visas juodais debesimis aptrauktas ir aš džiaugiausi, jog pasiėmiau neperšlampamus drabužius, kuriuos tik išlipęs iš kelto ir apsivilkau.
Stiuarto sala man buvo žinoma dėl ten įkurto Rakiura nacionalinio parko, kuriame galima rasti daug paukščių, išnykusių ar išnaikintų didžiosiose salose, ir tako (North West Circuit), apjuosiančio visą salą.
Tik kad juo eiti, turi būti šiek tiek mazochistas. Ne dėl to jog jo ilgis apie 125km, bet kad jį praeiti, net ir nelietingomis dienomis kai kuriose vietose reikia bristi per purvą, siekiantį kelius, o kartais ir aukščiau. Gyvenant prie Kuko kalno ir šnekantis su Martinu apie vietas, kur galima būtų kelias dienas pasivaikščioti, bei užsiminus apie šį taką, net ir jis nusipurtė, nors visą laiką manė, jog mums per geras oras pasitaikė kalnuose ir tikėjosi, jog bent dieną palis. Pamačius nuotraukas, ten turėtų būti gražių vietų, bet aš nusprendžiau jog man šį kartą užteks ir paukščiukų pasižiūrėti, nes morališkai nepasiruošęs po purvą tokiam šalty braidyti.

Kelionė plaukimu iki Stiuarto salos nesibaigė. Paukščius geriausia stebėti Ulva saloje, kurioje nėra jokių plėšrūnų(žiūrkių, oposumų, šermuonėlių ir pan.) ir net neskraidantys paukščiai gali jaustis saugiai. Iki jos dar reikia paplaukti 5-10min su vandens taksi, kurį geriausia užsisakyti informacijos centre, ir geriausia plaukti tokiu metu, kad nepataikyti tuo pačiu metu su organizuotais turais, nes tada per daug ten triukšmo būna ir viską išbaido. Kivių taip ir neteko sutikti, bet pamačiau Tui jauniklį

Korimako (Bellbird)

Stiuarto salos liepsnelę (Stewart Island Robin), kurie seka tavo pėdomis išlaikydami saugų atstumą

weka – naglokas ir nebijantis žmonių paukštis, mėgstantis blizgančius daiktus

bei kererū – didžiulį karvelį, kuris tik savo užpakalį atkišęs sėdėjo

nors grįžtant iš Ulva salos, pamačius skrendantį albatrosą, kurio išskleisti sparnai siekia 3 metrus, tas balandis ne toks jau ir didelis atrodė.
O be visų paukščių, dar sužinojau jog Naujojoj Zelandijoj auga orchidėjos

Bet visus dienos įspūdžius greitai pamiršau, kai tik pasiekiau mašiną. Atbėgus prie jos ir apsidžiaugus, jog tuoj galėsiu pasislėpti nuo žvarbaus vėjo, visas džiaugsmas dingo tik įsėdus į ją ir pabandžius užvesti. Jokių gyvybės ženklų…Kur gi jų bus, pasirodo ryte beskubėdamas į keltą, užmiršau šviesas išjungti…Truputį pasikeikiu…Kadangi dauguma keleivių kelte buvo turistai su išnuomotomis mašinomis, tai niekas neturėjo laidų, kad padėtų užsivesti. Paklausiu aikštelės prižiūrėtojos, gal ji gali kuo padėti? Pradžioje tik palingavo galvą, jog ne, bet po to prisiminė jog turi nešiojamą pakrovėją akumams, tik nežino kaip juo naudotis. Bet vis kažkokia viltis, jog sugebėsiu susitvarkyti ir neteks ten nakvoti. Po kelių bandymų pagaliau užsivedė, bet galvos skausmas tuo nesibaigė, nes užgesinti mašinos negaliu, kol bent kažkiek akumas nepasikrovė, o važiuoti toli irgi negaliu, nes jau temsta ir reiktu susirasti kur nakvoti. Pasižiūriu į žemėlapį, kuriame tinkamiausias taškas yra Rivertono(Riverton) miestelis, apie 70km nuo kelto. Toliau važiuoti negaliu nes benzino neužteks, reikia vistiek sustoti, o sekantis miestelis būtų tik už dar 150km, jau per toli man važiuoti šiandien. Pravažiuoju pro Inverkargilą (Invercargill), neturėdamas galimybių jo nors trumpai apžiūrėti, o Rivertone manęs laukė dar vienas siurprizas. Miestelis nedidelis. Sekmadienio vakaras, o tai reiškia jog viskas jau uždaryta, tame tarpe ir degalinės…Grįžti atgal į Inverkargilą degalų neužteks…Vėl linksma…Apvažiuoju visas rastas degalines, kad išsiaiškinti kuri iš jų ryte anksčiausiai atsidaro ir šalia kurios teks nakvoti. Bet viena iš jų pasirodė esanti automatinė ir užsipilęs baką, dar apie valandą pabirbinau variklį, tikėdamasis, jog to pakaks, kad ryte mašina užsivestų. Dėl visa ko, nepertoliausiai nuo tos degalinės ir apsinakvojau, jei kartais ryte prireiktų pagalbos, nes be visų problemų su mašina, dar ir mobilus baigia išsikrauti. Ne koks vakaras gavosi, bet bandau migdytis, tikėdamasis ryt be problemų keliauti toliau.

Daugiau nuotraukų albume.

Lietus jau pradeda erzinti..Net važiuoti beveik neįmanoma per tą vandens sieną. Bet galiausiai pasiekiu Danediną, apie kurį mano žinios apsiribojo pranešimais per TV apie studentų sukeltas riaušes per jų renginius. Dėl to ir buvau susidaręs įspūdį, jog tai miestas su dideliu universitetu Naujojoj Zelandijoj bei aplink jį gyvenančiais studentais. Danedinas pasirodė didesnis, nei įsivaizdavau, visgi kažkada buvo didžiausias NZ miestas, iki šiol priglaudęs didžiausią NZ universitetą (University Of Otago)
turintis stačiausią pasaulyje gatvę (Baldwin Street)
vienintelę išlikusią pilį (Larnach Castle) Naujoj zelandijoj
vieną iš seniausių ir gražiausių traukinių stočių Naujojoj Zelandijoj

vienintelę pasaulyje Karališkųjų Albatrosų koloniją, įsikūrusią apgyvendintoje saloje ir galiausiai tai labiausiai nuo Londono nutolęs pasaulio miestas, t.y. beveik oficialiai galima vadinti Pasaulio kraštu Aš labai ten ir nesiruošiau ekskursijomis užsiimti, nes man buvo svarbiausia susitvarkyti mašiną tolimesnei kelionei. Dar nebuvo pasitaikę tokio atvejo, bet jau pirmos dienos vakare pastebėjau, jog tepalo keitimo terminas seniai pasibaigęs. Grįžti atgal į nuomos kontorą nebuvo kaip, tai teko pačiam tuo užsiimti, nes artimiausiomis savaitėmis teks nemažai po kalnus važinėti ir nesinorėtų suvaryti variklio ir sau dar daugiau problemų prisidaryti. Atrodo, kas čia yra tą tepalą pasikeisti: 10min maksimum ir pakeista, bet pasirodė viskas labiau problematiška, nei įsivaizdavau, nes visur eilės bent porai dienų į priekį ir gal tik penktam autoservise pasiūlė palaukti porą valandų ir sutvarkys viską. Na, porą valandų, tai porą, niekur nedingsiu, bus pamoka kitam kartui, jog geriau viską susitikrinčiau prieš paimdamas raktus nuomos kontoroje. Gerai, jog oras bjaurus buvo, tai vistiek niekur per daug neskubėjau važiuoti ir ta proga apsilankiau Cadbury šokolado fabrike – pasisaldinti sau nuotaikos
Praktiškai tiek aš to Danedino ir mačiau, nes kitą rytą, nors vis dar pylė lietus, reikėjo judėti toliau į Pietus.

Daugiau nuotraukų iš Moeraki ir Danedino.

Vienas iš įžymiausių mažųjų pingvinų turbūt yra Tux – Linux OS logo, sukurtas po to, kai Linux autorių, besilankant Australijoj vienam iš zoo sodų, krimstelėjo pingvinas. O atrodo tokie maži ir nekalti

Dar kelios foto yra čia.

8 ryto nuvažiuoju prie jų ofiso, kur susipažįstu su gidu vokiečiu Martinu ir kitais bendrakeliauninkais: brite Marla bei danų pora – Pia su Kristianu. Įdomi kompanija susirinko. Martinas 9 mėnesius per metus gyvena NZ, o žiemą skrenda į Europietišką vasarą, po to grįžta atgal. Dirbęs kruiziniuose laivuose, su jachtą perplaukęs Ramųjį vandenyną, dirbo šefu virtuvėje, buvo gelbėtoju kalnuose, o dabar dirba kaip gidas ir instruktorius. Marla – easyJet pilotė ir kadangi dabar Europoje ne skraidymo sezonas, tai pasiėmusi pusės metų atostogas, keliauja po pasaulį. Pia – dizainerė, Kristianas irgi pilotas, tik skraido su malūnsparniais, prieš porą metų baigė mokslus Naujojoj Zelandijoj, o dabar dirba Grenlandijoje ir Šiaurės jūroje. Visa tai aš sužinojau vėliau, vakarais prie arbatos bešnekant.

Dabar reikėjo pasiruošti kelionei. Kelias nėra tolimas – gal apie 12km ir aukščio skirtumas tik ~1000m, atrodo neturėtų būti problemų, tik niekad nesu vaikščiojęs po kalnus su tokia didele kuprine: susidėjus visus drabužius, maistą, šalmą, ledkirtį, “kates” – kuprinė svėrė 16kg. Daugoka (man), bet niekur jau nedingsi. Gerai, jog nereikia nei miegmaišio, nei palapinės, nes viskas, ko reikia nakvynei, yra namelyje, o ir vandens ėmėm minimaliai, nes jo galima prisisemti pakeliui iš kalnų upelių.
Mašinas paliekam prie ofiso Lake Tekapo miestely, visus daiktus permetame į autobusiuką ir dar už valandos jau stovime prie tako pradžios šalia Tasmano ledymo. Pačio ledyno nuo aikštelės nesimato, tik aukšta siena (morena), sustumta slenkančių ledų, už kurios turėtų būti ežeras.

Paprastai atvažiavę turistai iškart lipa į viršų link ežero, kur gali įsėsti į laivelius ir paplaukioti tarp didžiulių ledo gabalų. Bet mūsų kelias ėjo palei tą sieną link ledyno pradžios, tai patį ežerą pamatėmę tik po kokios valandos, kai jau truputį buvome palipę į kalną. Nuo tos vietos išvydome ir beveik visą ledyną, kurio pabaigoje telkšojo palyginti nedidelis ežeras. Labiausiai nustebino to ledyno išvaizda, nes paprastai tikiesi išvysti ilgą ledo “upę”, o čia ledo beveik nesimatė, nes viskas buvo padengta nuo kalnų krentančiomis uolomis ir jų dulkėmis.

Šiek tiek pailsėję šalia Bol pastogės (Ball shelter), užsidedame šalmus ir pradedame sunkiausią etapą, nes esame pakilę tik kokį 100 metrų. Kol kas visai normaliai ėjosi su ta prikrauta kuprine, bet vienas dalykas eiti lygia vieta, o visai kitas – lipti į statų kalną.
Takas visai nepažymėtas ir, jei eičiau vienas, tikrai būčiau neradęs jo pradžios, nes, iš šono pažiūrėjęs, rinkčiausi kitą kelią. Kadangi šis žygis buvo kaip ir kursai, tai šiek tiek pavedęs, Martinas davė ir mums pasireikšti vedlių rolėj. Normalaus tako nėra, tai tiesiog eini ir ieškai kur lengviau per uolas užsikabaroti. Be to, visad maniau, jog aš lėtai kalnais vaikščioju, bet kai pradėjau eiti pirmas ir po kurio laiko atsisukęs pamačiau jog visi tolokai atsiliko, teko palaukti grupės ir tuo pačiu gavau iš Martino jo laikrodį, kuris, tarp viso kito, rodo ir aukštį, bei kokiu greičiu kyli į viršų. Teko kilti ne greičiau nei 5m per minutę (arba 300m per valandą). Atrodo taip lėtai, bet ne vienas einu, tai reikia prisitaikyti prie visiems tinkamo tempo.

Praeina pora valandų, o mūsų namelio dar nesimato, bet, užlipus ant eilinės uolos, už jos pasirodo Kuko kalnas (3754m). Dabar jau ir pačiam nebesinori niekur skubėti, kai matai priešais save tą beveik 4km aukščio kalną. Gretimas kalnas visas paskendęs dulkėse, nes nuo jo beveik nesustodamos rieda uolos. Ten galima kaip tik ir pamatyti visą procesą – kaip ledynas padengiamas pilka mase.
Aukščiausio taško iš tos pusės, iš kurios mes atėjome nesimato, tik vidurinioji viršūnė (Middle Peak, 3717m), bet tie keliasdešimt metrų reikšmės nebedaro. Ypač, kai praskrenda koks lėktuvas šalia kalno, ir supranti, prieš kokią didžiulę akmens masę stovi.
Sunkiausią kelio dalį jau buvom praėję ir dar po valandos jau palyginti lengvo ėjimo pasiekiame namelį, kuriame teks praleisti 3 naktis. Vieta tai fantastiška – vienoje pusėje Tasmano ledynas, kitoje – Kuko kalnas. Namelis (Caroline Hut) yra privatus ir daug kas pavydi bei nesupranta, kaip savininkui prieš daugiau kaip 20 metų pavyko gauti leidimą statyti privatų objektą nacionalinio parko viduryje.

Namelis – vienas didelis bendras kambarys su virtuve ir 8 gultais, atskiras kambarys gidams ir iš lauko pusės įrengta patalpa su avarinio ryšio radijo stotele, jei kartais praeinantys turistai patektų į bėdą. Jei būtų pilnos dvi grupės (8 žmonės ir 2 gidai), tai truputį trintis gautusi, nes vietos nėra taip daug, bet mums penkiems – tai buvo pats tas. Išsirenkam kiekvienas savo gultą, palendam po šaltu dušu. Na, dušo nėra, tenka naudotis bliūdu, bet buvo gerai ir iš jo užsipilti šalto (neturėjau kantrybės laukti kol vanduo sušils:) vandens. Visgi visa kelionė truko 7h ir beveik visą laiką saulės kaitroje, tai nemažai prakaito išliejom. Manau, šiandien gerai miegosim. Po vakarienės, be ilgų kalbų, visi greitai ir išlūžtam.

* * *

6:30…suskamba mano žadintuvas…sunku išlįsti iš šilto miegmaišio, bet reikia…Pažiūriu pro langą, kalno viršūnėlė jau paraudusi. Einu pažiūrėti saulėtekio. Saulės nesimato, tik vis didesnis ledo plotas rausvėja. Gražu, bet dar labiau šalta. Padarau kelias nuotraukas ir lendu atgal į miegmaišį, dar galima pusvalandį patinginiauti

Buvau jau spėjęs vėl užmigti, kai Martinas įžengė pro duris ir davė komandą visiems keltis, nes teks daug ką nuveikti šiandien.

Kol apsitvarkėm, papusryčiavom, saulė jau visai aukštai pakilo ir buvo maloniai šilta, galima vėl su maikute vaikštinėti, nebent ką nors apsivilkti nuo tos pačios saulės apsisaugoti. Oras fantastiškas, nei vieno debesėlio, vaizdas aplink dar fantastiškesnis. Net nesinori prisileisti minties, jog reiks už kelių dienų šitą vietą palikti. Bet nelabai ir yra kada apie tai galvoti – visą dieną mokomės raišioti mazgus, lipti ir leistis uolomis. Ypač keistas jausmas apima, kai reikia prisirišus virve, “eiti” žemyn, beveik statmena siena.

O po lengvų pietų einame truputi aukščiau į kalnus, ieškoti sniego, kad pasimokintume naudotis kirtikliais ir “katėmis”. Sunkiai sekėsi rasti normalesnio sniego. Po valandos ėjimo susiradome padoresnį gabaliuką – ledo, kurio paviršius buvo truputi aptirpęs ir šiek tiek minkštesnis. Bet gal tai net ir geriau, nes galėjome pajusti, kaip yra sunku sustoti, čiuožiant žemyn ledu, besinaudojant vien tik kirtikliu. Reikia tikėtis, kad man realiai šiomis pamokomis nereiks pasinaudoti, nes tikrai nesinorėtu nuo nuožulnesnio šlaito taip čiuožti, nes vilčių nelabai daug liktų…

Prisičiuožinėję ir visi jau šlapi, keliaujam link savo pastogės, prie durų numetam visus įrankius, batus, kuprines, bet tik įėjus į vidų ieškoti sausų rūbų, teko bėgti lauk, nes pro langą pamačiau, jog sulaukėme svečių – apsilankė trys kėja (kea – kalnų papūga). Nors aš jų dar niekad nebuvau matęs gyvai ir, aišku, įdomu jas pamatyti, bet bėgti į lauką labiau privertė žinojimas, jog kėja labai mėgsta vagiliauti ir negalima palikti jokių daiktų be priežiūros. Tai, prieš žaisdami su jomis, pirmiausia surinkom visus daiktus ir susinešėm į vidų. O paukštis tai labai smalsus, užtenka rankoje pačiuženti popieriuką ir iškart prisistatys prie tavęs. Paliečiamas nesileidžia, bet iš smalsumo prikiš savo snapą prie pat rankos, kad pažiūrėtų ką ten vertingo turiu.

Reikia baigti žaidimus – vakarienė paruošta. Mūsų grupei pasisekė, nes Martinas ir mėgsta gaminti, ir dargi labai skaniai, o jo kolega, kuris turi lydėti sekančią grupę, tiesiog nekenčia to, tai nepavydžiu jiems.
Bevakarieniaujant per radio ryšį išklausėm orų prognozę ateinančiomis porai dienų. Žadėtą lietų nukėlė dar vienai dienai, kuo mes visi apsidžiaugėm, išskyrus Martiną, kuris pareiškė jog mums per lengvos sąlygos čia. Galbūt, bet aš jomis buvau visai patenkintas
Nuo valgio kartais dėmesį nukreipdavo sniego griūtys. Diena buvo šilta, tai truputi aptirpo ledas ir vis kurioje nors vietoje jis neišlaikydavo sniego spaudimo. Sunku įsivaizduoti kokio dydžio griūtys ten buvo, nes vis tekdavo priminti sau, jog nuo tos vietos kur mes gyvenome, iki kalno viršūnės dar beveik visi 2km. Tarp namelyje buvusių knygų, susiradau gidą su sužymėtomis trasomis, kaip pasiekti Kuko kalno viršūnę ir tuo pačiu matant, realų vaizdą pro langą, sunku buvo suprasti, jog galima ta ledo siena užlipti į viršų. Šitoje pusėje, mažiau nei prieš du mėnesius, kaip tik žuvo vienas iš gidų, nors dauguma žmonių lipa iš priešingos kalno pusės, kur esančioje plynaukštėje gali nusileisti lengvi lėktuvai ir kopimas prasideda iš šiek tiek aukštesnio taško (nors ir iš tenka viskas trunka apie 15-18h). Nėra jis toks aukštas, bet ne iš lengvųjų kalniukų. Nekeista, jog E.Hillary šituose kalnuose ruošėsi prieš kopimą į Everestą.

* * *

Bet mes taip aukštai nesiruošėme kopti. Pasidarėm sumuštinių pietums ir iškeliavom link Bol ledyno, kur beveik visą dieną ir praleidome ant ledo.

Tik papietauti palipome aukščiau – į 2222m viršūnę, kuri taip ir pavadinta – Peak 2222. Tai aukščiausia vieta, kurią buvau pasiekęs NZ. Toje vietoje net mobilūs telefonai veikė Bet aš savo tlf net nebuvau pasiėmęs, kažkaip visai patiko būti atsijungus nuo viso pasaulio. Taip ramu… Iš ten jau niekas vaizdo nebeužstoja ir gali dairytis į visas keturias puses. Vakaruose matėsi Bol perėja ir takas, kuriuo ryt reiks eiti palei Hukerio (Hooker) ledyną. Kitoje Huker ledyno pusėje Koplando perėja (Copland Pass) per pagrindinę kalnų grandinę(Main Divide), kurios vakarinėje pusėje jau kaupėsi debesys ir turbūt visai gerai lyja…Brrrr…galėtų dar pakentėti tas lietus kokią dienelę…

Bežiūrint į tuos vakaruose bestūkstančius kalnus, sniegas kažkoks rausvas atrodė. Iš pradžių maniau, jog man tai tik pasirodė per debesis, bet Martinas paaiškino, jog visos tos dulkės su lietumi atkeliauja iš Australijos. Reikia tikėtis, jog tas lietus neužneš čia kokių pavojingų gyvių

Laikas negailestingai bėga, nepajaučiam kaip vakaras ateina, o tai reiškia, jog reikia pakuotis, nes ryt, kaip bebūtų gaila, teks palikti šitą jaukią trobelę. Orų prognozė irgi negailestinga – lis.

* * *

5:30. Skamba žadintuvas. Planas – iškeliauti prieš patekant saulei, o į stogą jau barbena lietus :/

Dar po valandos, viską sutvarkę namelyje, pajudame. Jei dar būtų vėjas, tai bjauresnio oro nelabai jau galėtum tikėtis. Bet vėjo nėra, kuo ir džiaugiamės – gal ne po valandos, o tik po kokių dviejų būsim peršlapę. Kadangi vakar buvome šalia perėjos, tai visas “kates”, kirtiklius buvome ten ir palikę, kad nereiktų tampytis pirmyn atgal ir kuprinė būtų porą kg lengvesnė lipant į kalniuką. Sniego nebelikę beveik, vien tik ledas, tai lėtai judame į viršų. Sudėtingiausia vieta yra kitoje perėjos pusėje, kai reikia pradėti leistis žemyn. Iš viršaus žiūrint neatrodo taip viskas sudėtinga, bet padėties neįvertinimas ir privedė prie tragedijos prieš keletą metų. Martinas paklausė, ar kas nors iš mūsų rizikuotų leistis žemyn neprisirišus? Pasakiau – taip. Ne ledu, bet galima apeiti pakraščiu per akmenis. Aišku gavau pastabą, jog atkreipčiau dėmesį iš kur tie akmenys ten atsirado. Na taip, jie nuo šalia esančios uolos nuriedėję, bet vistiek, jei reiktų eiti vienam, tai man atrodė saugesnis kelias, nei rizikuoti paslysti ant ledo, kur tave sustabdys tik apačioje esančios uolos…Bet čia teorija, kurios net nesiruošėme išbandyti…Sugaišom šiek tiek laiko, kol nusileidome tuos kelis šimtus metrų su virvėmis, bet po to jau galėjome lengvai žygiuoti. Neužtruko net ir 8h, kai visiškai peršlapę, pasiekėme civilizaciją, kurioje, pasirodo, visai nelyja ir saulė šviečia, tik atsisukus atgal matai lietaus debesis, kurie visiškai paslėpę kalnų viršūnes. Nebuvo viskas taip baisu, kaip atrodė ryte. Galbūt ta popietinė saulė pagelbėjo. Ir apskritai, kadangi rašau jau seniai pasibaigus visoms kelionėms po NZ, tai galiu pasakyti, jog šios keturios dienos man buvo pats geriausias laikas per visus 14 mėnesių praleistų Naujojoj Zelandijoj. Ir mielai pakartočiau šitą žygį, tik per vieną dieną, kas yra pilnai įmanoma, žinant kelią, geru oru, su mažesne kuprine ir mažiau daiktų. Atstumas nėra toks didelis – 25km: 12km iki Caroline Hut, ir 13km grįžti atgal per Bol perėja. Pirmą dalį nuėjom per 7h, antrą – per 8.5h, t.y. visai geras vienos dienos pasivaikščiojimas gautusi. Kada nors. Dabar keliauju į hostelį ir, pasitikrinęs orų prognozę, galvosiu kur ryt traukti.

Daugiau nuotraukų – foto albume.

Kelionė prasidėjo ne kaip. Belaukiant autobuso į aerouostą, pamačiau jog jis nusuko į šoną, praleisdamas sustojimą, kur aš stovėjau, ir galiausiai teko su taksu trenktis, kad nepavėluoti į lėktuvą. Reikia tikėtis per ateinantį mėnesį, tokių nesklandumų labai dažnai nepasitaikys, o šį nurašiau, kaip bausmę man, jog naudoju pasibaigusio galiojimo hostelių tinklo (Hosteling International) kortelę, kad gauti nuolaidas autobuso bilietams

Skrendu į Kraičerčą (Christchurch) su visai neseniai NZ pradėjusiomis skraidyti Virgin Blue avialinijomis, padėjusiomis šiek tiek numušti kainas vidiniuose skrydžiuose. Didžioji kuprinė svėrė 4kg daugiau, nei leistina norma, bet niekam tai neužkliuvo. Tiksliau man pačiam pasidarė įdomu, ko aš čia taip prikaupiau per metus, nes dar pusę daiktų buvau palikęs hostelyje ir kažką ryškiai teks išmesti, prieš paliekant NZ. Bet apie tai teks sukti galvą po mėnesio.

Nors saulė švietė ir nebuvo nei vieno debesėlio, bet išlipus iš lėktuvo, pasijuto jog rytai čia daug vėsesni nei Oklende. Svarbiausia jog ir toliau nelytų kaip buvo iki šiol šią vasarą, ir sausros rezultatus galima aiškiai matyti pro lėktuvo langą.

Gyvenant Oklende visad nuomodavausi mašiną iš A2B Rentals, tai ir Pietinėje Saloje pas juos radau pigiausią variantą, nuomojantis Kraičerče su gražinimu Oklende po mėnesio. Kadangi dauguma žmonių važiuoja iš šiaurės į pietus, tai auto nuomos firmos duoda nuolaidas važiuojantiems priešinga kryptimi ir parvarantiems mašinas “namo”. Paieškojus, galima rasti variantų, kai nereikia apskritai už nuomą mokėti, tik tada laikas bus ribotas, kada grąžinti mašiną. Pvz. Iš Velingtono į Oklendą mašiną reiktų parvaryti per dvi dienas, iš Kraičerčio į Oklendą – per 5-6 dienas. Nelabai tinkami variantai kai nori dar ir po apylinkes apsidairyti.
Nuomavausi universalą (station wagon), kad galėčiau ją naudotį ne tik kaip transporto priemonę, bet ir kaip nakvynės vietą, nes tikslaus maršruto neturėjau, tai taip patogiau važinėtis su galimybe miegoti bet kur tik užsimanai. Netoli esančiame prekybos centre nusipirkau būsimų miegomojo ir virtuvės reikmenis. Tai gi ateinantį mėnesį, taip atrodys mano namai:

Nors šianakt jais dar neteks pasinaudoti, nes vienintelė kelionės pradžia buvo iš anksto suplanuota ir būtinai rytoj ryte turėjau būti Lake Tekapo miestely, tai ten ir apsistojau hostelyje. Miestelis, kaip iš pavadinimo matosi, randasi šalia Tekapo ežero, kurio žydra spalva nedvelkė šiluma, bet važiuojant vidurdienį, saulė taip įkaitino mašiną, jog privažiavęs prie ežero neatsilaikiau neįlindęs į jį bent trumpam.

Dabar pats vidurvasaris, ant žemesnių kalnų viršūnių sniegas seniai nutirpęs ir vaizdai visiškai ne tokie kokie matomi atvirutėse, kur pavaizduoti žaliuojantys slėniai, o horizonte – kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Tokius vaizdus tikriausiai galima pamatyti tik ankstyvą pavasarį. Ir nors tik pradėjau savo kelionę, bet mintyse jau mąsčiau, jog reiks žiemą dar sugrįžti, jei tik pasitaikys proga. Bet gal bus kada nors, o dabar reikia ilsėtis, net ryt tikrai laukia sunki diena.

Dar kelios nuotraukos yra albume.