Nors tiek šnekama ir rašoma apie tongišką (ar samojietišką ar kitos Ramiojo vandenyno šalies) laiką, t.y. kaip viskas lėtai ir ne laiku vyksta, bet būtent Air New Zealand lėktuvas vėlavo 1.5h išskristi iš Auklendo, o pačioje Tongoje nebuvo visiškai jokių nesklandumų. Aišku aš dėl to vėlavimo visai nepergyvenau, nes man tik geriau, reiks mažiau laukti naktį nežinomam aerouoste.
Pagaliau pakylame ir po 3h nusileidžiam Tongos karalystėje, kur mane pasitinka turistinės agentūros vairuotojas, kad perduoti bilietą į Vava‘u. Ten labai painios istorijos su vietinėmis avialinijomis – valdžia „numarino“ vieną iš avia kompanijų, po to įkūrė savo karališkas avialinijas, kurios net ir nesant jokios konkurencijos nesugebėjo pelningai dirbti ir dabar tarp salų skraido Air Fiji. Bet aš nesugebėjau internete rasti kaip užsisakyti bilietus, tai tik elektroniniu paštu susisiekus su vietine agentūra pavyko juos gauti. Nors galima juos susitvarkyti ir per NZ esančias agentūras, bet tada kainuoja truputi brangiau. Ir jau būnant Vava‘u, sužinojau jog prieš porą savaičių Air Fiji pradėjo skraidyti iš Nadi (Fidži) į Vava‘u, tuo būdu galima aplenkti Tongatapu ir apsilankyti dar ir Fidžy pakeliui į Vava‘u.
Gavus bilietus paaiškėjo jog ten, nors ir labai mažas aerouostas, bet yra du terminalai ir man reikia pervažiuoti į vietinių skrydžių terminalą. Aišku jokio transporto išskyrus taksi nėra, bet vairuotojas, perdavęs bilietus, turėjo nurodymus mane pervežti į kitą terminalą, nors labai įkyriai siūlėsi pavežti iki miesto, papusryčiauti ten ir po to mane parveš atgal. Aišku ne už ačiū. Tai ačiū – ne. 3 ryto neturiu didelio noro valgyti ir naktį nieko nepamatysiu.
Vietinių skrydžių terminalas yra ne taip toli, gal už kokio kilometro, bet tamsoje be jokių nuorodų būtų sudėtinga jį rasti, ypač jog iš išorės visai nepagalvotum, jog tai yra vieta, kur reiktų registruotis skrydžiams.

Galbūt dėl to buvo kaltas apsimiegojimas, bet terminalas man buvo panašesnis į apleistą pastatą, kurio viduje dega vienintelė lemputė. Net nepamenu ar ten yra kažkokių užrašų iš išorės apie pastato paskirtį. Po poros valandų pamatysiu, kas ir kaip čia vyksta. Dėl laiko skirtumo, laukimo laikas dar valanda sumažėjo. To irgi nežinojau, nes Tonga pagal laiko juostas turėtų būti kaip ir Samoja (GMT -11), bet jie nusprendė, jog nori gyventi ta pačia diena kaip Australija su Naująja Zelandija, dėl to maniau jog ir laikas sutampa su NZ, bet pasirodo jog Tonga visgi gyvena viena valanda priekyje. Tarpai tarp skrydžių, pakankamai dideli, tai nebuvo ko pergyventi dėl tokių atradimų.
Pradėjau dairytis vietos, kur ten prigulti, bet nespėjau, nes po truputi pradėjo ir daugiau žmonių atkeliauti. Pirmi buvo pagyvenusi kivių porelė, kurie apsidžiaugė jog ne vieniems teks laukti. Jie kaip tik važiavo pas draugus, kurie su jachta apsistoję Vava‘u. Gavau iš jų vizitinę kortelę, jei kartais būčiau kur šalia ir reiktų nakvynės. Jų penkti vaikai ne mažai keliaudavo ir sulaukdavo daug pagalbos iš nepažįstamų žmonių, tai ir tėvai dabar stengiasi padėti, jei kam reikia. Na man manau neprireiks jų pagalbos, bet vis tiek malonu.
Apie 5 ryto prasidėjo judėjimas – darbuotojai pajungė atsineštą telefoną, atsivežė svarstykles, kurios skirtos ne tik bagažui, bet ir žmonėms sverti. Toks jausmas lyg jie ten pagal svorį ir žmones pasodina, nes vietą pasakė tik lipant į lėktuvą, kai jau visi keleiviai buvo užsiregistravę ir pasverti. Registruojantis niekas netikrina nei paso, nei kam domina ar nesiveži kokio peilio su savimi. Turbūt salos prideda savo specifiką saugumui, nes vis tiek nelabai kur nuskrisi užgrobęs lėktuvą, o ir dangoraižių nėra arti. Lėktuvas mažiukas ir sėdint viduje jautiesi panašiai kaip „kukurūznike“ (AN-2). Mano skrandžiui visai nepatiko tas skridimas, bet iš nuovargio vis tiek nulūžau ir pabudau tik prieš besileidžiant į Vava‘u, kai pasirodė atvirukinės salelės su žydromis lagūnomis. Bet pagrindinės didžiosios Vava‘u salos nėra tokios jau patrauklios. Kelioms pirmos naktims buvau rezervavęsis kambarį Adventure Backpackers, vienintelio Vava‘u miestelio Neiafu centre, o vėliau maniau persikelti kur nors arčiau vandens panašiai kaip Samojoj. Tai pirmiausia, tik pasidėjęs daiktus kambaryje, išsinuomavau dviratį, pasiėmiau žemėlapį ir iškeliavau ieškoti nakvynės vietos su paplūdimiu. Po poros valandų, apvažiavęs visas vietas, kur yra bent truputi smėlio, ir kurių yra labai mažai, supratau jog niekur nesikelsiu, nes idealūs pliažai tik mažose salose, kuriose man kainos visai nepatiko. Na ne pliaže gulėti atvažiavau, tai manau iškentėsiu.

Kitą rytą dar kartą įsitikinau jog turėjau beviltišką idėją apie pliažus. Kiek plaukėme, tai aplink buvo vien uolų sienos ir retkarčiais pasirodydavo mažas smėlio ruoželis, prie kurio tik iš vandens pusės priplaukti įmanoma.

Nors šiandien jie manęs jau ir nebedomino. Ieškom banginių. Jūra banguota, tai pamatyti juos ne taip paprasta. Praplaukiojus porą valandų, pagaliau pastebėjome vieną porelę. Tikslas yra priplaukus arčiau jų, pabandyti „prisijaukinti“ ir jei jie nebėga niekur nuo laivo, lįsti į vandenį, kad galima būtų stebėti juos po vandeniu. Po kelių bandymų, taip ir nepavyko su jais susidraugauti, nusprendėme nuplaukti į ramesnius vandenis papietauti ir pasimaudyti bei į žuvytes pasižvalgyti, o vėliau vėl užsiėmėme banginiu paieška, bet horizonte nieko nebesimatė. Tikėsimės ryt seksis geriau.

* * *

Šiandien plaukiau su kita kompanija (Dive Vavau). Ne dėl to jog kažkas nepatiko vakar, bet aš iš anksto nebuvau nieko rezervavęs, tai plaukdavau su tais, pas kuriuos vietos laive būdavo. Važiuojant vienam, dar galima taip rizikuoti, bet jei yra daugiau žmonių, tai geriau rezervuotis iš anksto, nes pas Dive Vavau buvo visos vietos rezervuotos mėnesiui į priekį, išskyrus porą dienų turėjo po vieną vietą laisvą.
Jie vakar apskritai nei vieno banginio nematė. Ne labai optimistiškai nuteikė, bet tik paplaukus truputi toliau nuo kranto, pastebėjome kelias banginių grupeles. Didesnioji grupė greitai kažkur nusiplovė, bet likusi porelė judėjo labai iš lėto, tai visi pasiruošėm šokti į vandenį. Banginių ir delfinų stebėjimui bei plaukiojimui su jais yra krūva taisyklių, kad kaip įmanoma sumažinti neigiamas pasekmes visų tų ekskursijų. Pagal jas vandenyje gali būti tik keturi žmonės ir gidas, o mūsų buvo 7, tai pasidalinome į dvi grupes. Pirmai grupei įšokus į vandenį, jie dar spėjo pamatyti praplaukiančius banginius ir jau buvom pamanę jog ir šie dingo, bet po 10 minučių jie išlindo visai šalia įkvėpti oro ir vėl paniro. Priplaukus arčiau tos vietos, kur ką tik juos matėme, Karen (mūsų gidė) įlindo į vandenį patikrinti ar ten nėra banginių ir netrukus pamojavo mums, kad atplauktume arčiau jos. Paviršiuje visiškai nieko nesimatė, bet tik pažvelgus po vandenių išvydome visai šalia plūduriuojantį banginį, kuris trumpai paspoksojęs į mus, nėrė gilyn ir eilinį kartą dingo iš akiračio. Grįžtam į laivą ir vėl stebime horizontą, bet jie vėl pasirodė visai šalia, iškvėpė, įkvėpė ir vėl panėrė. Karen šoka į žvalgybą ir vėl mums mojuoja. Ši kartą atrodė jog jie tiesiog guli ant dugno ir snūduriuoja. Gylis gal tik kokią 20 metrų, o vanduo labai skaidrus, tai belieka tik stebėti juos ir laukti, kol jiems prireiks įkvėpti oro. 9-10 minučių. Arba laikas ten greičiau bėgo, arba oro jiems anksčiau prireikė, bet patelė po truputi pradėjo kelti nosį aukštyn ir lėtai kilti į paviršių. Aš ją bandau ir fotografuoti ir filmuoti, kol vienu momentu palenkiau galvą žemyn, pasižiūrėti ką veikia didysis banginis.O jis irgi pradėjo kilti aukštyn, tik…kyla tiesiai po manimi. Aš bandau trauktis atgal, bet per bangas nelabai pavyksta. Šalia esanti Karen sako – „Nejudėk“. Lengva pasakyti nejudėk, kai link tavęs juda 15 metrų ilgio ir 30 tonų masė. Turbūt jam užtektų tik truputi prisiliesti su peleku, kad iš žmogaus blynas beliktų. Na bet Karen patyrusi su jais, tai tenka klausyti jos ir laukti kur tas banginis pasuks. Palies. Nepalies. Nepalietė. Aišku atstumas vandenyje atrodo mažesnis nei realiai yra, bet toks jausmas buvo jog pelekas per kokį metrą nuo manęs praplaukė. Uff…
Vėl pasikeitėm grupėmis ir tada banginiai visai įsižaidė – pradėjo plaukioti aplink žmones, vienu metu iškišo nosį visai šalia jų, lyg pozuodamas. O gal ir atsisveikindamas, nes dar po vieno panirimo Karen nusprendė jog reikia palikti juos ramybėj ir pailsėti nuo žmonių. Na mes tam ir neprieštaravome, nes ir taip buvome pilni įspūdžių. Manau jei per likusias kelias dienas čia ir nebepavyks dar kartą paplaukioti, nelabai ir nusiminsiu, nes jau ir taip mačiau daugiau nei tikėjausi.

* * *

Sekančią dieną taip ir įvyko – jūra tuščia. Per porą valandų nematėme jokio judėjimo. Bet šiandien be banginių stebėjimo, ruošėmės ir nardyti, tai metę beviltiškas banginių paieškas, nuplaukėme arčiau prie vienos iš tų uolingų salelių, panardyti pakrantėje. Ta siena kyšanti virš vandens, ne ką mažesnė ir po vandeniu. Reikėjo panerti 30 metrų kad pasiekti dugną. Keistai čia tos salos „išdygusios“, bet po vandeniu jos bent įdomesnės, nors ir nėra labai įspūdingos – truputi apaugusios koralais, aišku nemažai spalvotų žuvyčių, o ieškomų vėžlių ir ryklių nesimatė, bet užtat išgirdau banginių „dainavimą“. Panėrus, ausyse karts nuo karto suskambėdavo keistas garsas. Pradžioje pamaniau jog nuo gylio jau man ausys užsispaudė, bet slėgį lyg normaliai buvau išsilyginęs, tai dėl to problemų kaip ir neturėtų būti, o garsas vis nedingsta. Apsidairiau aplink, bet nieko įtartino nemačiau, kas galėtų tuos garsus skleisti. Ir tik iškilus į paviršių, už poros šimtų metrų pamačiau praplaukiančius banginius. Buvau skaitęs jog šie banginiai be visą ko ir „dainuoja“, bet kai nesi girdėjęs, tai ir nesupranti kas vyksta. Kitą kartą jau žinosiu, jei tik pavyks kada nors vėl juos išgirsti.

* * *

Šiandien eilinis ir paskutinis bandymas paplaukioti su banginiais su dar kita kompanija (Whale Watch Vava‘u), kurie kažkada pirmieji pradėjo šiuos pasiplaukiojimus su banginiais. Gidė – Valerie – prancūzė jau 6 metus gyvenanti Vava‘u ir rašanti daktarinį darbą apie banginius. Tai suprantama jog ji daug žino apie juos, bet kad ir kiek daug tų žinių yra, tai nepadeda greičiau surasti banginių, jei jie yra pasislėpę toli jūroje. Sako jog šiemet jie daug vėliau atmigravo nei įprasta, dėl to pats sezonas turėtų būti spalį. Man banginių ieškojimas, kažkaip priminė dramblių paieškas žvėrių rezervate Afrikoje – lyg ir ne adata, bet sugeba taip pasislėpti, jog net ir žinant jog jie ten turi būti kažkur šalia, niekaip nesugebi jų įžiūrėti. Diena buvo truputi sėkmingesnė nei vakar. Paplaukioti neteko, bet matėme daugiau banginių, ryklį šalia vieno iš jų, tai tuo metu nelabai ir noras kilo lįsti į vandenį , na ir delfinų būrelį. Dauguma banginių per daug greitai judėjo, kad būtų galima bandyti paplaukioti su jais. Išskyrus vieną šeimynėlę, bet su ją pabendrauti jau ir taip laukė trys kiti laivai, tai Valerie nusprendė, jog tiems banginiams ir be mūsų interesantų per daug. Ką gi, liekam ir šiandien be pasiplaukiojimo. Per 4 dienas tik vieną kartą tai pavyko padaryti, bet ta diena buvo verta tų visų bandymų. Nors buvo laimingų žmonių, kuriems ta diena buvo vienintelis išplaukimas į jūrą, bet aš taip nerizikuočiau skristi į Vava‘u tik porai dienų, nebent loterijose gerai sekasi
Prieš grįždami į uostą, dar užsukome į Manonu salą, kurioje yra įsikurti poilsio namai ir kurių šeimininkai yra ir Whale Watch Vava‘u savininkai. Tai buvo pirmas kartas per savaitę, kai galėjau pavaikščioti ant balto smėlio. Tik kainos ten tokios, jog Samojoj gali visą savaitę pragyventi ne ką prastesnėje pakrantėje, kiek čia moki už vieną naktį. O po sekančios paskutinės dienos Vava‘u, pagalvojau jog ten būnant visai to balto smėlio ir neprireikė, išskyrus pirmą dieną, kai nelabai buvau užsiėmęs. Bet vėliau – jei plauki į banginių „medžioklę“ ir randi jų, ir dar tenka paplaukioti su jais, tai pamiršti bet kokias mintis apie tuos paplūdimius. Jei banginių nerandi, tai vis tiek nuveža prie kokių rifų paplaukioti ir pamatai tai, ko smėlėtoje pakrantėje nelabai išvysi. O ir vakarais miestelyje jau visai linksma būdavo, kai atrodo visus žmones pažįsti – ir turistus, ir vietinius. Su visais sveikiniesi, nors ne visas jau ir pameni kur jie matyti – ar plaukei kartu (na šituos tai pameni , ar gretimam laive plaukė ir susimojavom, ar bare susipažinai. Viskas taip sava tapo, jog net liūdna išvažiuoti. Na bet tenka pakuotis ir eiti miegoti, nes ryt anksti teks sėsti į lėktuvą.

* * *

Ryte žadintuvo nereikėjo – 5:30 pažadino bažnyčios varpai. Vieni australai, su kuriais kartu plaukiojom, buvo minėję jog juos kiekvieną rytą varpai žadindavo, bet aš toliau gyvenau, tai tik vienintelį kartą ir išgirdau, kai tikrai jų reikėjo Už valandos atvažiavo taksistas po bažnyčios ir iškeliavau į aerouostą. Šį kartą lėktuvas buvo dar mažesnis ir tilpo tik 12 keleivių, iš kurių pusė jau buvo gerai pažįstami iš pasiplaukiojimų ir nardymų, ir visiems buvo šiek tiek sugadinta nuotaiką, nes teko susimokėti už bagažo viršsvorį, nors skrendant į Vava‘u niekas nesikabinėjo prie svorio. Bet niekur nedingsi, skristi tai reikia. Aš kadangi šį kartą buvau puikiai išsimiegojęs ir tikėjausi tą valandą skrydžio budriai prasėdėti, paprašiau vietos prie lango, ir ką gi aš gavau ? Kadangi lėktuvas mažas ir kėdės tik dviem eilėmis, tai visi sėdėjo prie langų, išskyrus mane Bet pasisekė jog šalia nebuvo jokių keleivių, tai galėjau ramiai persėsti į kitą pusę. Šį kartą buvau daug įdomiau skristi, nes jau beveik visos salos pažįstamos ir gali pamatyti kaip skiriasi tos pačios vietos vaizdas iš oro, ir koks jis buvo iš arti. Va čia vienas pavyzdys, kaip gražu iš viršaus ir kaip viskas atrodo šalia būnant:

Dar pabandžiau banginių paieškoti, nors aišku be šansų ten ką įžiūrėti, bet skrydis ir taip greitai pralėkė, nes debesų mažai, tai galima buvo paspoksoti į salas.

Nusileidus Tongatapu, aerouostas dienos šviesoje truputi ir pats šviesiau atrodė, nei buvo pirmą naktį. Niekas nepasitiko kaip buvau susitaręs, tai su savo bendrakeleiviais australais taksu nuvažiavau iki sostinės Nuku‘alofa. Po aktyvios savaitės Vavau buvau nusprendęs paskutinę dieną pailsėti kur nors po palmėmis. Tik paskutinėmis dienomis gavau atsakymą iš Pangaimotu, jog kažkas neatvyksta ir viena naktį bus laisva fale, kaip tik ko man reikia. Pangaimotu, tai sala esantį tik 10 minučių plaukimo keltu nuo Nuku‘alofos, bet labai rami, jauki ir viena iš pigiausių vietų Tongoje. Fale be elektros, tik su žibaline lempa, bendro naudojimo šaltas dušas.
Išskyrus sekmadienį, kai į salą atplaukia nemažai miesto gyventojų dienos praleisti, kitomis dienomis ten žmonių labai nedaug. Ir nors sala nedidelė – per pusvalandį visą aplink apeiti, bet nuėjus toliau nuo visų namelių ir baro, gali visą dieną žmonių ir nematyti. Žodžiu ideali vieta pailsėti ir nieko neveikti. Aišku aš ramiai ten ilgai neišsėdėjau, tai išsinuomavau akvalangą. Ne kas ten su pasirinkimu, tai geriau savo turėti, nes ląstų taip ir nepavyko rasti, bet jų nelabai ir reikėjo, nes daug neplaukiojau – matomumas, ten ne koks, teko grįžti į krantą ir leisti laiką po palmėmis ir stebėti banginius Jau nebesitikėjau jų pamatyti, bet begulint išgirdau kažkokį pliūkštelėjimą. Pažvelgiu į tą pusę, o ten ties horizontu šokinėdami lėtai juda banginiai.
Turbūt virš valandos aš ten juos stebėjau, pražiopsojau pietus (maistą ten gali nusipirkti tik konkrečiomis valandomis), bet kažkaip jaučiau jog man banginiai labiau tiko pietums, ypač kai tuoj teks važiuoti į aerouostą. Ten dar kartą sutikau jau pažįstamų žmonių ir tuos iš pirmosios nakties, kuriems nepasisekė ir per visą savaitę Vavau gyvenant jachtoje taip ir nepamatė banginių. Gerai kai jiems tai nebuvo pagrindinis kelionės tikslas, tai labai ir nepergyveno, bet pasakiau jog atsiųsiu nuotraukų, adresą tai žinau

Daugiau nuotraukų foto albume ir keletas video [1], [2], [3].

Kauri muziejus

Truputi pasukus į šoną nuo pagrindinio kelio, Matahokej yra Kauri medžių muziejus, Šiaurėje dar yra išlikusių neišnaikintų kaurių medžių, nes tik atvykus pirmiesiems žmonėms (maoriams, o vėliau ir europiečiams), prasidėjo jų naikinimas – ir dėl medienos, ir dėl žemės išvalymo žemdirbystei. Dabar likę gal tik 4% buvusių miškų. Muziejuje kaip tik eksponuojama pirmųjų medkirčių buitis, technika, taip pat vienas kambarys skirtas kaurio sakų (kauri gum) ekspozicijai, kurią pamačius, pirma mintis buvo apie gintarą, bet kaurio sakai yra jaunesni ir minkštesni nei gintaras, nors kai kurių išvaizda, tai labai įspūdinga.

Atgal į praeitį

Užsisakinėjant bilietus, įvyko šioks toks nesusipratimas – įvedu skrydžio datą – gegužės 5d. ir gaunu atsakymą, jog lėktuvas išvyksta 5to, o atvyksta į Samoją 4tą dieną. Kadangi tuo pačiu metu, kitas bilietų rezervavimo puslapis išvis neveikė, tai pamaniau jog ir ten kažkas netvarkoje. Parašau jiems laišką ir gavau atsakymą, jog datos teisingos, tik kadangi skrendant kertama paros laiko linija (date line), tai tenka grįžti vieną parą atgal. Worldtimezone puslapyje gerai matosi, kur kokia diena ir koks laikas. Po šio “atradimo” teko keisti skrydžiu datas, nes atgal būčiau grįžęs viena para vėliau, nei reikia.

* * *

Penktadienis. Paskutiniai pietus su bendradarbiais, kadangi darbai visi užbaigti, tai nelaukęs darbo dienos pabaigos iškeliauju namo baigti krautis kuprinės ir į aerouostą. Lėktuvas tik pusę pirmos nakties, bet autobusai baigia važinėti labai anksti, tai nelabai turėdamas pasirinkimo, sėdau į paskutinį autobusą. Nors tai tik į gerą. Dauguma lėktuvų iš Oklendo į Ramiojo vandenyno salas išskrenda apie vidurnaktį, tai prie registracijos buvo nusidriekusi ilgiausia eilė, kurią atstovėjus, laukia kita eilė, kad susimokėti išvykimo iš NZ mokestį (25$NZ). Bet laiku pastebėjau jog yra automatas tam reikalui, tik tai dar ne pabaiga, nes reikia užpildyti išvykimo kortelę. Kažkaip nustebino NZ su ta krūva formalumu, nes net Afrikoje buvo paprasčiau skraidyti. Susirandu uždarytam restorane staliuką, pasidedu visus popierius ir ruošiuosi juos pildyti, bet jaučiu jog kažko trūksta tarp visų daiktų padėtų ant stalo. O trūksta banko kortelės. Pradedu ieškoti po visas kišenes, kur aš ją galėjau nukišti ir tuo pačiu metu girdžiu jog per garsiakalbį skelbia mano vardą, kad prisistatyčiau į artimiausią banko skyrių. Pasirodė jog kažkas rado mano kortelę ant grindų ir perdavė jiems. Būtų labai gražu, jei aš tai būčiau pastebėjęs jau nusileidęs Samojoje ir turėdamas tik 10$US kišenėje.

* * *

Nukeliauju link reikalingų vartų, kur dauguma keleivių samojiečiai (šiuo metu Naujoje Zelandijoje samojiečių gyvena daugiau nei pačioje Samojoje) ir pamatęs laukimo salę prisiminiau prieš mėnesį NZ Herald skaitytą straipsnį “Airborne battle of the bulge” apie nutukusių keleivių problemą lėktuvuose. Samoja paminėta viena iš pirmųjų, jog skrendant į ten gali tekti didelė tikimybė, jog atsisėdus į lėktuvą, kaimynas kėsinsis į dalį tavo vietos. Kažkaip net amerikiečiai pasidarė ne tokie stambūs, pamačius tą vaizdelį. Ir nors jie teisinasi savo stambiais kaulais, bet pamačius, kaip mama stovi prie automato, meta vieną po kitos monetas, o 5-6 metų vaikas glėbiais tempia iškrentančius iš automato čipsų maišelius, belieka tik nusišypsoti ir tikėtis, kad lėktuve labai nebūsi užspaustas savo kaimynų.

Truputi istorijos

Samoja nėra taip toli nuo NZ – nepilnos 4h skrydžio. Šalis nuo XIXa. ėjo iš rankų į rankas. Salų geidė ir britai, ir prancūzai, ir amerikiečiai, ir vokiečiai. Per kuriuos ten beveik 8 metus truko pilietinis karas, bet viską nutraukė gamta, kai amerikiečiams, vokiečiams ir britams pasiuntus jūrų karo laivynus į Apijos uostą, praūžė didžiulė audra, sunaikinusi arba stipriai apgadinusi daugumą laivų. Po jos buvo pasirašyta Berlyno sutartis ir Samoja pasidalinta į dvi dalis – rytinė dalis atiteko amerikiečiams ir pavadinta Amerikietiškaja Samoja, o vakarinė – vokiečiams, atitinkamai pavadinta Vokiečių Samoja, ir tuo pačiu atsisakydami pretenzijų į Šiaurės Saliamono salas, kurios perėjo į britų rankas. Bet per Pirmąjį Pasaulinį karą Naujoji Zelandija britų nurodymu okupavo vokiečiams priklaususią dalį ir išlaikė ją savo valdžioje iki 1962 metų, kai Vakarų Samoja pirmoji iš Polinezijos šalių atgavo priklausomybę. Dar vėliau žodis “Vakarų” buvo išmestas iš šalies pavadinimo. Dėl to labai prieštaravo amerikietiškieji samojiečiai ir iki šiol Samoją vadina Vakarų Samoja. Nors abiejose Samojose vis dar šnekama ta pačia kalba, bet kultūriniu atžvilgiu jos kuo toliau tuo labiau tolsta viena nuo kitos. Amerikietiškoje pusėje jau nelabai galima surasti tos autentiškos Samojos, nemažai gyventojų emigruoja į JAV (Havajus). Vakarietiškai pusei, daugiau, bet žymiai mažesnę įtaką, vis dar daro Naujoji Zelandija. Į kurią taip pat samojiečiai turi lengvatines sąlygas persikelti gyventi ar bent laikinai įsidarbinti. Samojos ekonomika irgi daug priklauso nuo eksporto į Naująją Zelandiją ir subsidijų gaunamų iš tos pačios NZ, o taip pat iš Australijos, Japonijos ir Kinijos.

Savaii

Aerouostas yra apie 30km nuo sostinės Apijos (Apia), bet į sostinę aš kol kas nesiruošiau, o iškart nuvažiavau prie kelto, kad persikelti į Savaii salą. Perkėla (Mulifanua) turbūt tik už kokių 5km nuo aerouosto. Priėjęs taksistas pasisiūlo už 20T nuvežti (Samojos valiuta yra tala, žymima WST arba tiesiog T ir šiuo metu beveik 1:1 su litu, tai labai patogu dėl kainų ir nereikia vargti konvertuojant skaičius) . Manau jog per brangu, bet jaučiausi dar toks apsimiegojęs, tai taip tingisi ten su juo derėtis, susitariam dėl 15T, bet nuvažiavus vistiek sumokėjau 20T, nes smulkiau neturėjau tik ką išsiėmęs pinigų iš bankomato, o taksistas pareiškė jog neturi grąžos. Kurgi ne, taksistas tuščiomis kišenėmis. Vėliau dar pora tokių pačių atvejų pasitaikė, tai stengiausi susitarti dėl tokios kainos, kad galėčiau susimokėti lygiai tiek kiek reikia.
Sekantis keltas buvo tik už poros valandų, tai atsisėdęs ant krantinės pradėjau persirenginėti, nors saulė dar nebuvo patekėjusi, bet oras jau toks tvankus, kad sunku buvo įsivaizduoti kas laukia dieną. Išvažiavau net nepasitikrinęs orų prognozės, tai tik stebėjau, kaip virš Savaii salos, nieko gero nežadėdami, kaupiasi debesys.

Nardymas

Numečiau daiktus, persirengiau, truputi apsižvalgiau aplinkui ir netrukus atvažiavo Flavia – instruktorė, su kuria turėjau nardyti. Kadangi jau praėjo porą metų nuo to laiko kai aš gavau sertifikatą, bet po to taip ir neteko normaliai nardyti, tai pradžioje pasiėmiau įgūdžių atsinaujinimo kursą, kad netyčia nepriburbuliuoti, užmiršus ką nors. Kol aš ten atsakinėjau testo klausimus, artėjo pietų metas, Fabienas, Flavios vyras, padarė sriubos, tai kartu su jais dar ir papietavau prieš neriant. Šiaip labai maloni ir linksma porelė – Flavia iš PAR, Fabienas iš Prancūzijos, prieš tai gyveno Tailande, kur ir susipažino, bet po keturių gyvenimo metų ten, nusprendė jog laikas keisti vietą ir persikėlė į Samoją. Paklausiau Fabieno ar negalvoja grįžti į Prancūziją ? Nea, šalta ten (jis iš Normandijos kilęs). Manau jog šalta, kai Samojoje išsitus metus vidutinė temperatūra 26-27C, o vanduo…Priėjau aš prie kranto su visa nardymo įranga ant pečių ir prisiminiau savo paskutinį nardymą Kanadoje birželio mėnesį, kai turėjau užsivilkti porą hidro kostiumų, pirštines, batus, kapišoną ir lendant į vandenį vistiek reikdavo kažkiek laiko kad priprasti prie vandens. O čia…įkišu koją į vandenį..šilta. Flavios paklausiau kokia temperatūra – apie 30C, tikrai ne šalta. Praleidome po vandeniu apie valandą ir nebuvo jokio noro lįsti lauk, va tik oras balione baiginėjosi. Nieko, susitariu dėl rytdienos, kad iš pat ryto plauksim arčiau koralinio rifo, kuris yra visai šalia.

Maistas

Grįžęs į savo fale pajutau jog visgi bemiegė naktis lėktuve duoda savo ir nutariau prigulti trumpam…Tas “trumpai” truko kelias valandas ir turbūt būtų užsitęsęs iki ryto, bet pažadino beldimas į duris ir kvietimas vakarieniauti. Dar tik pusė septynių, bet jau visiškai tamsu, tai pusiau miegodamas nulunatikuoju link didžiosios fale, kur jau žmonės susėdę laukė maisto. Na žmonės, tai čekų porelė ir viena austrė, visi (ne kartu) keliaujantys aplink pasauly ir visi susitarę užsuko į Samoją pailsėti prieš kelionę į Kiniją. Tai gi buvom keturiese, nes sezonas dar tik prasideda, šalia esančiose Tanu Beach Fales buvo daug daugiau žmonių, nežinau kodėl, nes ten fales labiau sugrūstos viena prie kitos ir dauguma toliau nuo kranto.

Pats maistas nėra kažkuo įpatingas, dažniausiai tai vištiena, kiauliena ar žuvis, talo (taro) paprastai kepamas umu(tai samojietiška orkaitė – ant žarijų dedami akmenys, ant jų maistas ir viskas uždengiama palmių lapais), talo lapai su kokoso pienu, supasui(makaronai), daugiau nieko neteko kažko neįprasto paragauti, nors yra dar oka(marinuota žalia žuvis), supo esi(papajos pudingas), daugiau nepamenu. Iš vaisių tai pagrindinai papajos ir bananai, kurių ten galima rasti ištisus metus, mango tik nuo rugsėjo mėn. Bet labiausiai tai pasigedau kokių nors vaisių sulčių, tai teko tenkintis arba kokoso pienu, arba vietiniu alumi – Vailima.
Bet man tą vakarą labiau miegas rūpėjo nei valgis, ypač, kai toks malonumas būti migdomam jūros ošimo. Labanakt.

Koralai – gražūs gyvūnai ?

Pusryčiai 8 ryto ir iškart po jų į eilinį nardymą. Nors jis man visai neeilinis buvo, o greičiau pirmas normalus nardymas, nes vakar buvo tik treniruotė. Sulipome (aš, Flavia ir Siaki – instruktorių padėjėjas) apsimiegoję į valtį. Balionas ryte toks sunkus atrodė, na bet pora žingsnių ir vandeny nebejausiu jo svorio. Miegai taip pat abiems su Flavia greitai išgaravo pradėjus nerti. Pirmiausia nuplaukėme prie prieš 130 metų nuskendusio misionierių laivo “Juno”, tapusių dabar žuvų “namais”. Kadangi dar ir fotiką pirmą kartą buvau nusitempęs po vandeniu, tai pabandžiau pafotografuoti, bet atrodo reiks truputi laiko kol pavyks persiorientuoti prie visiškai kitokių sąlygų, kai neturi pagrindo po kojomis, o dar viskas aplink juda, ir tu pats judi, be to negali sulaikyti kvėpavimo, tai pamatęs jog rezultatas ne koks, labai ir nepersistengiau su nuotraukomis, o grožėjausi aplinkui beplaukiojančiomis žuvimis, kurios visiškai nereagavo į mus, tik kelios iš jų nusekdavo žvilgsniais ir toliau sau plūduriuodavo.
Kažkaip vėl labai greitai prabėgo ta valanda ir reikėjo kilti į viršų, kad pasikeisti oro balionus ir padaryti pertrauką prieš sekantį nėrimą.
Užlipę į laivą, radome sušalusį Siaki, kol buvome po vandeniu, danguje spėjo prisikaupti debesėlių, pūtė švelnus vėjelis ir man oras buvo pats tas ir linksma buvo stebėti, kaip Siaki su Flavia susigūžę slepiasi nuo to vėjelio.

Antras nėrimas buvo prie vadinamo “koralų sodo”, kur paprastai būna jūros vėžlių ir galima rasti dar įvairesnių koralų nei pirmoje vietoje, bet man labiausiai patiko tokios mažytės kalėdinės eglutės, kurios susiskleidžia kai bandai artinti ranką prie jų.

De Craterman

Kadangi šiandien daug geriau jaučiausi, nei vakar po skrydžio, tai po pietų dar norėjau užlipti į šalia esantį Matavanu kraterį (402m auksčio), kurio išsiveržimas prieš šimtą metų nušlavė viską nuo Savaii salos šiaurinės pakrantės. 8 km takas į viršūnę prasideda iš Paia kaimo, iki kurio iš Manases dar 8km, toks visai geras pasivaikščiojimas gautus. Kaimynai čekai į ten išėjo iš pat ryto, nes jų sutikti kiti čekai pasakė jog pirmyn atgal pėsčiomis užtruko apie 8h. Na ne, tiek laiko eiti tai aš tingėsiu. Paklausiau fale šeimininkės ar gali kas nors mane pavežti iki Paia. “No problem” ir pakvietė vieną iš savo darbuotojų, sėdam į mašiną ir už dešimt minučių aš jau esu tako pradžioje. Tiesa, ten ne takas, o keliukas, kuris eina per palmių giraitę, kurioje netikėtai pasirodo besiganančios karvės ar arkliai, žmonės kažką daro tarp žolių, pasirodo jie ten tam miške turi savo plantacijas ir užsiima žemdirbystę. Gaila jog visi jau baiginėja darbus ir važiuoja namo, visai ne į tą pusę, kur man reikia. O prakaitas veržiasi pro visur kur tik gali. Kažkaip labai didelis skirtumas, tarp oro prie vandens ir miške. Net nekeista kaip greitai viskas aplink apaugo, nes pagal žemėlapį turėjau eiti lavos lauku, tik tos lavos niekur nebesimato per žalumą. Pakeliui sutinku čekus, taip pat šlaputėlius, bet jie nudžiugina jog eiti ne tiek ir toli liko. Na ir kelias nenuobodus, aplink iškabinėtos lentelės su linkėjimais nuo čia apsilankiusių žmonių. Paeini, paskaitai. Po pusantros valandos tokio ėjimo, išvydau kraterio žmogaus (Craterman) fale kalniuko viršūnėje ir prieš pat ją mane pasivijo australai su mašina ir besijuokdami pasisiūlo pavežti, nes buvo belikę keli žingsniai iki fale. Pasakau jog gal aš paeisiu dabar, bet žemyn neatsisakysiu pavežamas, nes dar prie visą to ir lyti pradeda.

Sekmadienis ir religija Samojoj

Pagal senas samojietiškas legendas į salas turėjo atkeliauti nauja religija, todėl pasirodžius pirmiems misionieriams 1830 metais, vietiniai labai noriai priėmė krikščionybę, kuri iki šiol labai giliai čia įsišaknijusi. Kiekviename kaime yra po bažnyčią ar net kelias, kurios savo dydžiu labai išsiskiria iš aplinkinių namelių, geriausios mokyklos yra įkurtos prie jų, na o sekmadienis yra šventa diena. Šiandien kaip tik sekmadienis ir Samojoje posakio jog šventą dieną nedirbama yra laikomasi pažodžiui. Vienintelis dalykas ką jie daro tą dieną, tai eina ryte į bažnyčią, o vėliau pietūs ir poilsis. Nors kaip supratau Upolu saloje, ypač sostinėje Apijoje, tų tradicijų nebe taip laikomasi. Na bet aš buvau Savaii, tai po pusryčių nutariau nueiti į nedidelę Manase bažnyčią, esančią kitoje kelio pusėje, nes buvau girdėjęs, jog jie labai gražiai dainuoja per pamaldas, tai norėjosi pasiklausyti ar tikrai.

Saugokitės kokoso riešutų

Taigi tuo šiandienos ekskursijas baigiau ir likusią dienos dalį praleidau arba vandenyje, arba šveicarų bare, kartu su australais gurkšnojom margaritas ir užkandžiaudami labai skaniu šeimininkės iškeptu pyragu su ką tik nuskintais bananais. Niam. Gaila, jog labai greitai jis “ištirpo”. Ir kas maloniausia, jog lietus visiškai negadino nuotaikos ir nemaišė. Nors per jį vos neteko išbandyti kas kietesnis – ar mano galva, ar kokoso riešutas. Prieš eilinį lietų užėjo vėjo gūsiai, o aš stovėjau šalia australų fale ir, beplepant su jais, išgirdau kažkokį lapų (ne vėjišką) šnaresį virš galvos. Pasižiūriu į viršų…Tikriausiai jau nebūčiau spėjęs pasitraukti, bet pasisekė, jog jis nukrito per pusmetrį nuo manęs. Po to teko vaikščioti truputi toliau nuo palmių, nes nesinorėjo dar karta pavirsti jų taikiniu. Ne be reikalo sako jog nuo kokoso riešutų žūsta daugiau žmonių, nei nuo ryklių užpuolimų, tik apie vienus rašo, o apie kitus informacija nelabai skelbiama, turbūt manoma jog per mažai egzotikos, jei parašys jog kažkas žuvo dėl nukritusio riešuto.
Apie riešutus buvau jau girdėjęs anksčiau, tai tik gavau tokį nelauktą priminimą. Labiau nustebino, jog tokiam iš išorės atrodančiam ramiam vandenyje yra palyginus stipri srovė, kuri ypač jaučiasi per potvynius – vandenį bangos permeta per rifą, o ištekėti iš vidinės rifo pusės jis gali tik vienoje vietoje. Tai jei arčiau ten prieiti, išsiurbtų į atvirą jūrą be jokių prošvaisčių pasipriešinti. Na bet tai vieninteliai pavojai, kurie tyko saloje. Jokių nuodingų gyvių nėra, o pavojingiausias gyvūnas yra šernas, bet tikiuosi su jais nesusitiksiu.

Aplink Savaii

Laikas kaip visad bėga greičiau nei reikia per atostogas, ir jau reikia judėti iš Savaii, nes dar reikia apžiūrėti ir kitą salą. Tik prieš paliekant Savaii dar norėjau užsukti į kelias vietas, o iš gretimoje Tanu fales yra organizuojamos ekskursijos aplink salą. Kainuoja 85T, tai tik truputi daugiau nei taksi, jei važiuoti vien tik iki kelto.
Tanu fales buvo vienos iš pirmųjų, kurios pradėjo apgyvendinti turistus Manasej, bet dabar labai išsiplėtę, tiksliau tam pačiam plote pristatytą daugiau fale ir nesijaučia tokio jaukumo kaip pas Jane. Pasirodė, jog Tanu yra to kaimo vyriausias vadas (high chief). Apie tai sužinojau, nes vairuotojas buvo vienas iš jo sūnų.
Samojoje visi kaimai, tai atskiros bendruomenės, su savo valdžios hierarchija, taryba (fono), kurioje sprendžiamos kaimo problemos, skiria bausmes už nusikaltimus (policiją tik sostinėje teko matyti), tik tos tarybos nariai (matai) gali būti išrenkami į Samojos nacionalinę fono. Kaimo bendruomenės rūpinasi mokyklų, klinikų statybomis ir priežiūra, o valstybės valdžia tik moka atlyginimus mokytojams ir gydytojams, kas jiems atrodo daug nekainuoja, nes gydytojai pastoviai nebūna vienoje vietoje, o ištisai važinėja aplink salą ir tam pačiam kaime būna tik kartą per mėnesį, dėl to ir sirgti galima tik tomis dienomis, nes kitu laiku pagalbos nesulauksi. Bendruomenėje nėra žodžio “aš”, o tik “mes”, tai ir viską ką uždirbi yra “mūsų”, t.y. bendruomenės, kuri (fono) jau sprendžia kur ir kam leisti pinigus. Bent jau teoriškai taip yra, o praktiškai tai greičiausiai kiekvienam kaime yra kitaip, nes ir paprasti dalykai skiriasi – tarkim visur važiuojant pakelėse ar ant kelio pilna kiaulių, šunų, bet to nėra Manasėj. Kodėl ? Pasirodo kaimo valdžia nusprendė, jog jie augina tik vištas ir kates – jokių kiaulių ir šūnų.

Tai gi susėdame į autobusiuką ir riedame. Nors Savaii sala yra didžiausia Samojos sala, bet nestojant per kokias 2-3h būtų galima apvažiuoti aplink visą ją. Pirmas sustojimas Falealupo rezervate, kuriame pagrindinis turistinis objektas yra ant bajano medžio kanadiečių įrengta apžvalgos aikštelė(canopy walkway). Taip bandoma vietiniam gyventojams suteikti pajamų ir apsaugoti medžių kirtimą rezervate. Bet apskritai, tai vieta nėra kažkuo ypatinga, gal tik tuo jog ji randasi pačiuose salos vakaruose ir tuo pačiu yra pati vakariausia pasaulio vieta, čia žmonės paskutiniai mato tos dienos saulėlydį.

Į Apią

Kriokliu mano ekskursijos Savaii saloje ir baigėsi. Išleido mane prie Salelologa prieplaukos, kur belaukiant kelto labai greitai prisistatė samojietis pabendrauti. Pokalbis kaip visada prasideda – iš kur tu, koks tavo vardas, kiek čia laiko, o tada jis pradėjo pasakoti, kaip jis pas save buvo priėmęs gyventi užsienietį, kuris norėjo susipažinti artimiau su vietiniu gyvenimo. Klausau ir galvoju kur čia visa kalba pakryps. Galiausiai paklausia, o kur mano mašina ? Sakau neturiu, per brangi nuoma. Tuo jo susidomėjimas manimi ir baigėsi, o ir keltas jau buvo atplaukęs, tai labai nekreipiau dėmesio. Man labiau rūpėjo rasti kelte šiltą vietelę, nes buvo kitas keltas, nei plaukiau pirmyn. Šis buvo su atviru deniu, kas nelabai džiugino tokiu oru. Na bent stogas buvo, tai tik reikėjo rasti kampą kad vėjas neužpūstų ir išsitraukęs kelionių gidą, pradėjau ieškotis kur geriau būtų apsistoti nuvykus į Apią. Keleivių buvo nedaug, tai nuplaukus į kitą krantą nelaukė jokie autobusai. Tada ir supratau, kodėl tas samojietis taip klausinėjo apie mašiną. Kadangi be manęs, dar vienas lenkas ieškojo kaip nusigauti iki miesto, o be to paaiškėjo, jog apsistojęs tam pačiam hostelyje, kurį ir aš išsirinkau, tai kartu susimetėm po 15T ir taksi iškeliavom į miestą.Apiją pasiekėme jau tamsoje ir vis pliaupiant lietui, tai vaizdelis buvo nykokas, o užėjus į kambary hostelyje, taip norėjosi grįžti į savo fale. Padėtį gelbėjo įdomi kompanija, kas paprastai bet kuriam hostelyje būna, tik neįprasta jog dauguma iš Rytų Europos – trys lenkai gyvenantys Vokietijoje, čekas, Estijos rusas, bet grįžęs gyventi į Rusiją, o dabar jau trečius metus keliauja po pasaulį, tik retsykiais užsukdamas į Estiją atostogų aplankyti giminaičių. Tai man ten besėdint reikėjo tik spėti bandyti įsiminti visas jų aplankytas įdomias vietas pasaulyje.Na bet rytas buvau daug gražesnis nei vakaras. Buvau apsistojęs Apijos rytiniam pakraštyje 1848 Princess Tui Inn, o kadangi Apia nėra tokia didelė, tai per 15 min. pėstute galima pasiekti centrą. Pagrindinis tikslas buvo išsinuomoti sekančiai dienai mašiną ir susitvarkyti teises, kad galėčiau vairuoti. Pačią mašiną išsinuomoti problemų nėra – auto nuomos kontorų nemažai ir kainos visur labai panašios, tai dar hostelyje paprašiau rezervuoti mašiną artimiausioje kontoroje. Reikėjo tik susitvarkyti laikinas teises. Tam turi nueiti į Transporto Ministeriją, kur už 12T išduoda laikinas teises – tokį mažą popieriuką. Internete buvau radęs informacijos, jog daug žmonių nesidaro tų teisių, policijos keliuose beveik nėra, bet kadangi tai trunka tik 5min ir viskas randasi centre, tai nusprendžiau nėr ko čia laimės bandyti.
Susitvarkęs tuos popierizmus, likusią dienos dalį praleidau neskubant bevaikštinėjant po miestą, praėjau pro Samojos parlamentą, kuris irgi yra fale formos,

Ežero paieškos

Rytas. Lyja…Apie 9 val. turėjo atvažiuoti iš auto nuomos kontoros pasiimti mane ir kartu nuvažiuoti sutvarkyti visus popierius. Bet kažkur kažką ne taip susitarė ir atvažiavo valanda vėliau, nors per tokį orą, tai vistiek nesinorėjo kažkur skubėti. Mašiną išsinuomavau iš Le Rose Rentals, jie ką tik atsidarė, kaip papildomą verslą prie jau esamos kepyklos. Tai ir ofisas įkurtas tam pačiam pastatę – vienoje pusėje sukrauti tortai, o kitoje atskirtas kampas mašinų nuomos ofisui.
Mašina nedidukė – Hyundai Getz(kainuoja 130T/dienai), susitariau jog man jos reikia 2.5 dienos, nors paprastai niekas taip kainų nedalina, būtų 3 dienos ir viskas. Na bet jie tik ką atsidarę, be to ir ne sezonas, klientų nelabai yra, tai dėl to neprieštaravo. Tik sudėtingiau buvo su apmokėjimu ir užstatu, nes moteriškė tik ką gavusi terminalą iš banko ir nelabai mokėjo nuo naudotis. Vieną kartą pabando nuskaityti kreditinę kortelę, kitą – nesigauna…Kitoje gatvės pusėje yra bankomatas, tai sakau pasiimsiu grynų ir sumokėsiu. Tik nežinau ką daryti su užstatu (800T) – grynais duoti neapsimoką, kur juos po to dėti vakare prieš skrydį, tai duodu pasą, tikėdamasis jog jis bus saugus ten.
Užsitęsė visa ta procedūra, bet viskas tik į gerą, nes lietus baigėsi ir netgi saulė kartais išlįsdavo. Taigi galima jau ir keliauti. Aplink Upolu salą, kaip ir Savaii yra kelias aplink visą salą pakrante, bei porą kelių kertančių salą skersai. Vienas iš jų kaip tik ir prasideda Apijoj. Kuriuo ir patraukiau link vieno iš didžiausio Samojos krioklio – Papapapai-tai.

Lalomanu

Dar iš vakaro būdamas Apijoje hostelyje paprašiau, kad rezervuotų fale Lalomanu, kuris laikomas geriausiu paplūdimiu rytinėje salos dalyje. Rekomendavo Litia Sini’s Beach Resort, o kadangi man pavadinimai vistiek nelabai ką sakė, tai sutikau su pasiūlymu, paprašęs jog rezervuotų uždarą fale. Tik jų kainos kažkodėl buvo skyrėsi 5T. Aišku imu pigesnę ir tik atvažiavęs pamačiau kodėl ji pigesnė. Fales ten sustatytos trims eilėmis – pirmoje arčiausiai vandens vien tik uždaros, antroje – kelios uždaros, kelios atviros, o trečioje tik atviros. Mano pigesnė aišku buvo vidurinėje eilėje ir visą vaizdą užstoja priešais esančios fale, be to labai jau jos ten sugrūstos, palyginti su tuo kas buvo Manasej, bet viena fale, esanti arčiau vandens, buvo laisva, tai ten ir persikėliau. Šalimais esančios Taufua Beach Fales irgi gan glaudžiai sustatytos, bet atviros ir pigesnės fale yra arčiau vandens. Ten taip pat yra įsikūręs Moanalei Dive’N'Surf, su kuriais irgi buvau susirašęs dėl nardymo ir paplaukiojimo su kajakais į artimiausias salas (Nu’utele, Namu’a, Nu’ulua), bet visų nardymų teko atsisakyti, nes oras nesitaisė.