Valiutų kursus galima pasiskiačiuoti XE puslapy. Čia 10 dienų 9 naktų biudžetas, neskaičiuojant suvenyrų ir visokių smulkmenų. Man nekainavo nakvynė Tokijuj, bet manau Hakonej ar Hirošimoje galima rasti kur pigiau pernakvoti ir vidutiniškai panaši suma gautusi.

Man ten nuvykus, tūnos beveik nebebuvo, kaip tik išvežinėjo paskutines žuvis. Niekad nemaniau jog jos tokios didžiulės..Bet buvo įdomu pavaikštinėti ir pamatyti tą žuvies įvairenybę, tik reikia būti atsargiam, nes po turgų važinėja tokie aparatai (autokarai ?), kurie atrodo ant tavęs nestabdydami užlėks, jei nespėsi pasitraukti. Įtariu tų aparatų vairuotojus jau užknisę besimaišantys turistai

Tai buvo mano vienintelė ekskursija tą paskutinę dieną. Toliau tik teko patirti dar kelias pamokėles keliavimo metro ir geležinkeliu. Pirmiausia – Tokijuj yra dvi metro kompanijos. Tai aš žinojau, bet metro schemoje nelabai jos ten skiriasi kuri linija kokiai kompanijai priklauso, tai teko važiuojant namo dvigubai susimokėti, nes vienos kompanijos bilietai netinka kitoje, jei reikia persėsti į kitą liniją. Vėliau jau susikrovęs daiktus, nukeliavau į stotį, kasoje pasakau jog noriu bilieto iki aerouosto, kasininkas spausdina bilietą, aš tuo tarpu atsiskaičiavau kiek reikia pinigų, paduodu jam, o jis pažiūrėjęs į juos, pažiūri į mane ir klausia: “Rapido? “. “Chai.” – atsakau, o jis paima atspausdintą bilietą, išmeta ir spausdina kitą. Na ant bilieto buvo parašyta jog skirtas važiuoti iki aerouosto, tai aš nieko neįtardamas sėduosi į artimiausią traukinį ir važiuoju. Kai atėjo prie manęs kontrolierius ir patikrino mano bilietą, supratau jog “rapido” ir “express” negalima versti į vieną žodį – “greitasis”. Reikia primokėti, o aš pinigų beveik nebeturiu, tik kortelę. Kontrolierius pamastė kažką ir nuėjo. Maniau gal atsineš kortelėms aparatą, bet ne, kaip dingo taip dingo, o jau traukinis atvažiavo į aerouostą. Nelauksiu gi jo, pasiimu daiktus ir išlipu iš traukinio, o ten manęs jau laukė porelė darbuotojų. Tai su garbinga palyda buvau nuvestas link kasų, kad susimokėčiau skirtumą. Bet tai greitai neužtruko. Atrodo ten tai jau įprasta procedūra su tais nesusipratėliais užsieniečiais.

Iki lėktuvo dar teko nemažai laukti, tai turėjau laiko pasivaikštinėti po parduotuves, kad išleisti paskutinius grynųjų likučius. Maniau nusipirkti dar kokių smulkių suvenyrų, bet kai jau išsirinkęs, pamačiau jog beveik viskas ten “Made in China”, tai persigalvojau – gal nesivešiu aš iš Japonijos kinietiškų suvenyrų, ir viskas baigėsi žalių sausainių pirkimu Labai jau neįprastai jie atrodo ir knietėjo sužinoti koks ten tų sausainių pagamintų iš žalios arbatos skonis (vėliau pabandžius, galiu pasakyti, jog arbata (man) skanesnė, nei sausainiai

Tai gi baigėsi mano kelionė, kaip visad per greitai. Ir kitą rytą važiuojant į darbą, jaučiau jog neilgai aš iškęsiu kur nors vėl neišvažiavęs ir jau žinojau į kur norėsiu keliauti, bet apie tai vėliau..kada nors

Apie popietę susitikau su draugais ir kartu nuvažiavom papietauti. Šiaip kainos tai įdomios – už normalų patiekalą atrodo ne iš pigiausių restoranų sumoki ¥1000, o po to nuėjęs į šalimais esančią lauko kavinę, už tą pačią sumą gauni tik 0.3l buteliuką alaus. Tai jei žinant kur ir ką pirkti, net ir vienam iš brangiausių pasaulio miestų galima būtų prasisukti, aišku jei yra laiko paieškoms – kas, kur ir už kiek.
Po pietų mane nuvežė į Shibuya rajoną, kur ir likau truputi paslampinėti. Jei trumpai, tai – žmonių skruzdėlynas. Aplink Shibuya stotį yra daug populiarių parduotuvių, todėl ten pastoviai didelis žmonių judėjimas. Įdomu tiesiog stebėti kaip užsidegus žaliam pėsčiųjų šviesoforo signalui, masė žmonių pasipila į gatvę.

Truputi paėjus toliau nuo Shibuya soties, yra Yoyogi parkas. Pats parkas su jame esančia Meiji šventykla nelabai kuo įdomus. Bet šalia jo yra kitas jaunimo mėgstamas parduotuvių rajonas – Harajuhu. Dauguma parduotuvių ten jiems ir skirta, o sekmadieniais jie apsirengę kuo labiau išsiskiriančiais drabužiais renkasi šalia įėjimo į Yoyogi parką. Ta apranga ypač kontrastuoja su tuo, ką jau esi prieš tai matęs – uniformuotus ir kostiumuotus japonus.

Kuprinę vėl palieku stoties saugojimo kameroje, pasiimu žemėlapį iš info centro ir pirmyn. Hirosimoje nėra metro, o pagrindinė transporto priemonė – tramvajus. Kainuoja ¥150-270 priklausomai kur važiuoji. Nuo stoties iki Hirosimos taikos muziejaus važiuoti apie 15min ir išlipi tiesiai priešais A-Bomb Dome – vienintelius likusius griuvėsius po bombos sprogimo, o kitoje upės pusėje didelis Taikos parkas ir muziejus. Kai prieš porą dienų su sutikta vokiete dalinomės planais, kur toliau keliausim, aš užsiminiau apie Hirosimą. Tai ji pasakė jog ten nevažiuos, nes nori iš kelionės tik teigiamų įspūdžių. Aš visgi norėjau pamatyti tą vietą. Ji buvo teisi – muziejus palieka slogią nuotaiką. Už kelių mėnesių bus 50 metų, kai buvo numesta atominė bomba, bet bežiūrint nuotraukas ir beskaitant aprašymus apie to meto įvykių raidą, vaizduotė per daug gyvai viską atkuria..

Paprastai muziejuose būna perspėjimai – neliesti eksponatų, o čia vienoje vietoje buvo padėti keli likę daiktai iš to laiko, su užrašu jog jie visiškai nekenksmingi ir galima juos liesti. Spėkite ar kam nors kyla noras juos liesti, praėjus beveik visą ekspoziciją..Man ir jis nekilo, tik buvo jau atsiradęs noras eiti lauk.

Priešingoje pusėje nuo A-Bomb Dome, galima pamatyti Hirosimos pilį, kuri buvo atstatyta po bombardavimo, bet po Himeji pilies ji nebepalieka jokio įspūdžio, nelabai verta dėl jos sukti iš kelio. Sėdu vėl į tramvajų ir važiuoju iki pat galutinio sustojimo, kur yra keltas į Miyajima salą. Į ją kelia kelių kompanijų keltai, bet turint JR pasą, reikia susirasti JR keltą, ir nieko papildomai nebereikia mokėti.

Daugumai tikriausiai Miyajima pavadinimas nieko nesako, bet manau visi kas bent kiek domėjosi ar vartė knygas apie Japoniją, yra matę didžiulius torii vartus, kurie turbūt labiausiai fotografuojamas objektas Japonijoje. Vartai yra vieni iš didesnių Japonijoje(apie 16m aukščio) ir yra pastatyti priešais salos pagrindinę Itsukushima šventyklą, į kurią pirmiausia ir nukeliavau. Dalis šventyklos kaip ir torri vartai per potvynius apsemiama, bet man neteko to pamatyti, nes atvykau jau įpusėjus atoslūgiui. Šventykloje vyko kažkoks koncertas, bet nei muzika, nei stovėjimas minioje su kitais turistais mane nesužavėjo, tai patraukiau tiesiog pasivaikščioti po salą.

Miyajima nėra didelė sala, be Itsukushima yra dar keletą mažesnių šventyklų, akvariumas, keletas parkų. Nuo senų laikų Miyajima yra laikoma šventąja sala (pavadinimas pažodžiui verčiasi kaip “šventyklos sala”). Joje net nebuvo galima nei gimdyti, nei mirti, dėl ko besilaukiančios moterys ar ligoti žmonės būdavo išplukdomi iš salos.

Dabar sala tapusi labiau turistų “šventove”. Tik išlipus iš kelto saloje pasitinka, kas gi kitas, kaip ne stirnos Nebuvau pakilęs į vidury salos esantį 500m aukščio kalniuką, bet sako jog viršuje galima sutikti belakstančias beždžiones.

Jei pavyks sėkmingai prasiveržti pro stirnas, tai patenkama į parduotuvių, restoranėlių miestelį, kur yra ir paštas bei bankomatas, jei prireiks. Aš patraukiau į priešingą pusę nuo Itsukushima, kur buvo mažesnis judėjimas, susiradau pavėsyje vietą ant krantinės, atsisėdau ir tiesiog stebėjau torri vartus, kurie baigia visiškai išlįsti iš vandens.

Saulei besileidžiant vartai vis labiau rausta, žmonių mažėja ir aplinkui tokia ramybė jog visiškai nesinori kažkur eiti, tuo labiau važiuoti… Visiškai pasislėpus saulei už kalno, priėjau prie pat vartų, kurie yra taip atrodantys didžiuliai, pasirodė dar didesni, ypač kai matai šalia jų stovinčius žmones.

Grįžti nuo kelto atgal į Hirosimą, galima arba tuo pačiu tramvajumi, arba traukiniu, kuris rečiau važinėja, bet su JR pasu nieko nekainuotų ir be to daug greičiau nuvežtų. Bet aš pamatęs stovinti tramvajų, sėdau į jį, nes tingėjau jau ieškoti kur ir kada ten traukiniai išvažiuoja. Kelionė trunka apie 1 h iki geležinkelio stoties. Ten pavalgau paskutinę vakarienę, kur pirmą kartą per visą kelionę vietoj pagaliukų gaunu šakutę su peiliu. Turbūt neatrodžiau galintis su tomis lazdelėmis susitvarkyti. O su arbata atnešė smėlio laikrodį, kad žinočiau kada ji jau pritraukta ir galima gerti.

Per tas kelias dienas po truputį važiuodamas, buvau nukeliavęs nuo Tokijo apie 900km, dėl to norėdamas sutaupyti laiko atgal į Tokiją važiavau naktiniu traukiniu. JR pasas nepadengia visos kainos, reikia papildomai sumokėti apie ¥13500, jei važiuoji iki pat Tokijo su tuo traukiniu. Bet jei JR pasas galioja dar bent vieną dieną, tai geriau važiuoti iki Nagojos, kur palaukus vieną valandą, sėdi į shinkansen’ą ir Tokijuj būni dviem valandomis anksčiau nei naktinis traukinys. Be to toks variantas pigesnis. Geriausias puslapis planuojant keliones traukiniu/lėktuvu Japonijos viduje yra hyperdia, kuris pasiūlo kelis variantus kaip nukeliauti iš taško A į B.

Besiaiškinant iš kurio kelio važiuoja mano traukinys, nustebino vienas japonas, kuris priėjo ir paklausė ar negali kuo padėti, nes aš ten keletą minučių stovėjau ir žiūrėjau į tablo, vis nespėdamas susirasti savo traukinio, kai užrašai iš angliškų į japoniškus pavirsdavo. Bet tuo momentu kaip tik pamačiau tai ko man reikia, padėkojau, jog viskas tvarkoje ir nuėjau link savo platformos.

Jei kartočiau panašią kelionę, tai nebevažiuočiau su tuo naktiniu traukiniu. Viskas viduje tvarkinga ir būtų patogu miegoti, jei jis…stovėtų vietoje. Gal man tiesiog nepasisekė, o gal per tą savaitę pripratau prie shinkansen’ų, nes jis taip netolygiai važiavo, pastoviai trukčiodamas, lyg už kažko užkliūdamas po keletą kartų per minutę. Geriau iš vakaro anksčiau išvažiavus iš Hirosimos, nukeliauti iki Nagojos, kur manau būtų galima rasti viešbutį už tą sumą, kurią turėjau primokėti. Ramiai išsimiegoti, o ryte jau sėsti į tą patį pirmą shinkansen’ą iš Nagojos, į kurį aš ten ir persėdau.

Į Nagoją traukinys atvažiavo apie 5 ryto ir turėjau apie valandą laiko iki sekančio traukinio. Per mažai laiko kad pamatyti miestą, tai tik pavaikščiojau šalia stoties, kurios viduje ir aplink ją, kur tik galimą iškabintos iškabos kviečiančios į šalia Nagojos vykstančią Expo parodą. Na jos irgi nepamatysiu. Bet ką norėjau pamatyti šiandien, tai Fudži kalną. Rezervuodamas bilietą, paprašiau jog pasodintų toje pusėje iš kurios jis turėtų matytis. Diena buvo lyg ir tinkama, švietė tik ką patekėjusi saulė, žiūrėjau į horizontą ir nieko nemačiau. Bet vienu metu pakėlęs akis, pamačiau jį…Tik jums nieko neparodysiu, nes nuotraukas daryti iš 300km/h lekiančio traukinio, ne pats dėkingiausias užsiėmimas. Tai šitoje nuotraukoje viskas, ką pavyko ištraukti…ne kas..

Buvo penktadienio popietė ir į priešais pilį esantį parką rinkosi kostiumuoti japonai iš darbų ir ruošėsi piknikui po vyšniomis. Oras tam idealus, o ir pačiam parke nėra tokių žmonių minių kaip Tokijuj ar Kioto, gal dar anksti. Nors ir pačioje pilyje žmonių buvo vienetai.
Pilyje gido paslaugos papildomai nieko nekainuoja, tik nėra daug angliškai šnekančių, tai teko prisišlieti prie kelių turistų, kuriems pavyko tokį gauti, ir kartu paklausyti istorijos.
Nežinau kaip ten japonai laipiodavo po tą 5 aukštų pastatą, nes laiptų aukštis tai mažiausiai dvigubai didesnis už normalius laiptus. Na bet lipi, vos ne keturiom, nes norisi pasiekti viršutinį aukštą, kad pasižiūrėti miesto panoramą, o taip pat stebėti besileidžiančia saulę, kas reiškia, jog muziejus tuoj užsidaro ir laikas traukti link traukinuko.

Man dar važiuoti apie 250km, bet su shikansen’u tik valanda kelio. Smulkmena. Kadangi negavau vietos artimiausiam traukinyje, tai teko dar valandą pasitrainioti aplink stotį, o Hirosimą pasiekiu jau tamsoje. Na bet viešbutis “Flex” visai netoli, tik kai vakar užsisakinėjau kambarį, nebuvo jokio kito pasirinkimo kaip užsisakyti dvivietį kambarį, tai registratūroje mergina pažiūrėjo į mane ir klausia, ar tikrai man reikia dviviečio kambario ? Na, ne, nereikia. Tai teko truputi jai pavargti kol viską perskaičiavo ir gražino man permokėtus ¥1000. Vienvietis kambarys kainavo ~¥6000, dvivietis ~¥7000. Bet man pasisekė jog ji laisvai šnekėjo angliškai, nes vėliau grįžus iš miesto, buvo pasikeitus pamaina, ir teko ant popieriuko užrašyti kambario numeri, nes kitaip niekaip nesugebėjau išprašyti savo kambario raktų.

Nara Japonijos sostinę buvo paskelbta 710-aisiais metais, o iki to laiko Japonija neturėjo pastovios sostinės ir su kiekvienu naujo imperatoriaus atėjimu, ji būdavo perkeliama į kitą miestą. Ten galima būtų praleisti porą dienų, kad viską apžiūrėti, bet kadangi aš buvau jau pasisotinęs šventyklų Kiote, tai mane labiausiai domino tik viena iš jų – Todaiji, kurioje saugoma didžiausia Japonijos Budos statula ir kuri yra didžiausias medinis pastatas pasaulyje.

Taigi tik atvykęs į Narą pasidedu kuprinę saugojimo kameroje (kainuoja ¥300), informacijos centre gaunu žemėlapį ir pirmyn. Mane dominanti vieta nėra toli, tik prieš tai dar reikia praeiti pro Naros parką, kuriame gyvena šimtai stirnų, kurios visiškai nebijo žmonių ir reikia būti atsargiam, kad kokia viena priėjusi iš už nugaros nekrimsteltų, beprašydama kokio skanėsto
Kad patekti į šventyklą, tenka praeiti pro didžiulius (Nandai-mon) vartus, “saugomus” dviejų medinių, piktai atrodančių ir ne ką mažesnių nei patys vartai, Nio sargų. Žmonių daug ir net (tiesiog to nebuvo Kiote) tenka pastovėti eilutėje, kad nusipirkti bilietą. Pati šventykla, tai tikrai įspūdingo dydžio, neskaitant to, jog po paskutinės rekonstrukcijos ji buvo sumažinta trečdaliu, ir galbūt palieka net didesnį įspūdį nei 16m aukščio bronzinė Buda, kuri sveria “tik” apie 400 tonų.

Apžiūriu statulą su šventyklos viduje įrengtu muziejum ir matydamas jog dar turiu laiko aplankau netoli esančias Nigatsudo ir Kasuga Taisha šventyklas ir vėl į stotį, pakeliui nusipirkdamas bento – supakuotus pietus dėžutėje, kurioje paprastai būna ryžiai, šiek tiek daržovių ir žuvis, vištiena ar kažkas panašaus. Labai patogu, kai nėra laiko kažkur užsukti papietauti ir gali tą dėžutę pasiimti į traukinį.

Išėjęs iš Nijo pilies sėdau vėl metro ir pavažiavau į šiaurę iki Kitaoji sustojimo. Kitaoji gatvė veda link Kinkakuji (Auksinio paviljono) šventyklos. Atrodė jog ji visai netoli yra, tai nusprendžiau paeiti, bet geriau išsiaiškinti koks autobusas ten važiuoja, nes visgi gabaliukas eiti. Nors tiesa visai nesigailėjau to pasivaikščiojimo. Kad įdomiau būtų, ėjau visokiais skersgatviais toliau pagrindinės gatvės ir vienoje vietoje už tvoros pamačiau bambukų giraitę. Užsimaniau ten užeiti, tik aišku pasukau ne ten kur reikia ir teko apeiti visą kvartalą, kad rasti įėjimą, kuris buvo per porą žingsnių nuo mano pradinio taško. Giraitės viduryje slėpėsi maža jauki Koto-in zen šventykla, priklausanti Daitokuji šventyklų kompleksui. Iki jos veda siauras takelis apsuptas bambukų, kur prie durų kaip įprasta reikia nusiauti batus, bet kadangi viduje yra sodas tai ten padėtos šlepetės, kad nereiktų basam vaikštinėti lauke. Be manęs ten buvo tik keletas žmonių. Labai jau ji(šventykla), pasislėpusi nuo žmonių akių. Galbūt dėl to tokia ir jauki.

Kinkakuji šventykla turbūt yra pirma vieta, į kurią vežami turistai atvykę į Kioto. Ten jau matėsi daug daugiau užsieniečių turistų, nei anksčiau lankytose šventyklose, kur dauguma lankytojų buvo japonai, o užsieniečių tiek nedaug, kad nuošalesnėse vietose sutikęs ne japoniškai atrodantį žmogų, jau pradedi ir sveikintis kaip su savu. Ir dabar įėjus į Kinkakuji, priešais eina porelė ir šypsosi man. Na aš ir nusišypsojau, bet kai priėjo arčiau ir pasisveikino, prisiminiau jog mes jau vakar buvom susitikę ir aš dar juos nufotografavau prie filosofijos tako. Turbūt dar porą dienų ir visus turistus iš veidų bus galima pažinti
Pačioje šventykloje yra nemažai kitų pastatų, bet pagrindinis aišku auksinis paviljonas, apgultas turistų. Ten besižvalgant ir karts nuo karto paprašytas ką nors nufotografuodamas, susipažinau su vokietę, kuri irgi viena keliauja. Tik ne taip kaip aš savaitę, o pusę metų – ką tik iš Australijos ir toliau trauks į Pietų Ameriką. Hmm…galvoju ar pusę metų man nebūtų per daug keliavimo.

Kadangi buvo pakeliui, tai toliau kartu nuėjome į šalia esančią Ryoanji šventyklą, žymia savo akmeniniu zen sodu – stačiakampiam plote ant balto žvyro išdėliotų penkiolika akmenų – skirtas meditavimui. Bet man jis kažkaip įspūdžio nepadarė, nes nuotraukose buvau matęs įdomesnių akmeninių sodų, o galbūt labiausiai tam įspūdžiui susidaryti trukdė minios žmonių. Bet niekur nuo jų nedingsi, nes ir pats esu vienas iš tos minios.

Visai šalia Ryoanji yra viena iš seniausių Kioto šventyklų – Ninnaji, kurioje yra didelis vyšnių sodas su po medžiais įrengtais mediniais gultais. Tą sodą įdomiausia ir buvo stebėti – kai kas ten tiesiog miegojo, kai kas pasidarę pikniką, dar kiti atsinešę instrumentus (nelabai žinau pavadinimus) koncertuoja sau. Aš ir mielai ten bučiau prigulęs, bet kad jau viską pradėjo uždarinėti, tai reikėjo traukti lauk, nes baigėsi eilinė dieną, o su tamsą viskas užsidaro. Atsisveikinau su savo pakeleive, nes buvom apsistoję visai skirtingose miesto pusėse ir patraukiau baigti dienos ten kur pradėjau – į stotį. Reikėjo išsiaiškinti kaip ryt nukeliauti iki Naros. Pakeliui užsukau į kažkokį restoranėlį. Aišku meniu buvo tik japoniškas, tai teko rinktis pagal paveiksliukus, na bet nieko baisaus neatnešė ir viskas buvo valgoma.

Stoties kasoje mergina nešnekėjo angliškai, bet pasinaudodama žodynėliu, išaiškino jog man nereikia rezervacijos traukiniui, nes važiuoju vietiniu traukiniu. Pasitikrinau tvarkaraštį ir dar grįžęs į hostelį, internete susiradau nakvynę sekančiam vakarui Hirosimoje. Brangiau negu tikėjausi, bet viešbutis buvo apie 10 min. ėjimo nuo stoties, tai tuo labiausiai jis ir patiko, nes atvažiuosiu vėlai ir nebuvo noro klaidžioti tamsoje nepažįstamam mieste.

Langai buvo uždaryti ir negalėjau matyti koks oras už lango, nesinorėjo labai ten trankytis ir prižadinti miegančius, tai leidausi žemyn ir galvojau kas ten manęs laukia už durų. Išeinu į lauką, o ten nei vieno debesėlio. Pagaliau ta žadėta saulė Dabar tik beliko papusryčiauti iki pilnos laimės. Aplinkui dar viskas buvo uždarytą, tai patraukiau vėl į stotį kur galima visko rasti. Šalia jos pastebėjau paštą. Žinosiu kur galima bus kreiptis, pritrūkus pinigų.

Kioto dar prieš 150 metų buvo Japonijos sostinė ir buvo ja virš tūkstančio metų. 1200-ųjų sostinės įkūrimo metinių proga ir buvo pastatyta nauja stotis. Vakare, kai per lietų ėjau nepakeldamas galvos, net nepastebėjau kokia ji didžiulė. Tiesa, ten tam pastate yra ne tik stotis, bet ir viešbutis, ir koncertų salė, pilna parduotuvių ir restoranų. Pačiam centre, ties pagrindiniu įėjimu, pastatas yra tuščiaviduris, o palei lubas (būtų koks 15-as aukštas), įrengtas takas, nuo kurio gali stebėti apačioje pasilikusį “skruzdėlyną” – skubančius japonus į darbą ir jiems besimaišančius niekur neskubančius turistus.
Nusileidęs žemyn, apėjau stotį iš kitos pusės, kur nustebau atradęs “viešbutį”. Pradžioj pamačiau vieną žmogų pasitiesusį kilimėlį ir ramiai sau miegantį, po to žiūriu, jog po kiekviena arka kažkas įsitaisęs. Šalia tvarkingi lagaminai padėti. Gal ir man reiktų taip įsikurti sekančią naktį ? Tyliai praėjau pro juos ir užsukęs už kampo grįžau į miesto šurmulį.

Kadangi reikalas privertė užsukti į vieną vietą, tai truputį apie ją, t.y. tualetus. Dar ruošdamas kelionei ir beskaitant forumus, vis atkreipdavau dėmesį į keistas diskusijas apie japoniškų tualetų ypatumus ir niekaip nesupratau, ko jie ten tokie ypatingi. Viešuose tualetuose dažniausiai yra įrengti vakariečiams nelabai ir matyti, o mums ne tokie ir svetimi klozetai grindų lygyje www.japan-guide.com/e/e2003.html. Bet dažniausiai bent ant vienos kabinos bus matyti užrašas “Western style”, kur galima rasti įprastą klozetą. Tualete nerasite popieriaus. Tiesa, kai kur prie įėjimo būna automatas su parduodamais servetėlių pakeliais, bet kai sėdint kabinoje ir apsidairius pamatai jog nėra popieriaus, jau truputi sudėtinga eiti kažką pirkti. Gerai kad gatvėse dažnai galima matyti dalinamus servetėlių pakelius, tai visai naudinga tokį pasiimti ir turėti kišenėje.
Viešbučiuose ar japonų namuose rasite visišką priešingybę viešiems tualetams. Ten bus įprastos formos klozetas, bet su įrengta bide, ir su visu valdymo pultu, kuriuo galima reguliuoti šildymą, kas būtų ne per šaltą sėdėti, vandens srovės ir džiovinimo stiprumą. Instrukcijos visam tam nereikia, nes gan aiškiai sužymėta ką koks mygtukas reiškia.

Taigi Kioto. Nors miestas ne vieną kartą buvo nukentėjęs nuo karų, gaisrų, žemės drebėjimų, čia galima rasti apie 2000 budistų ir šintoistų šventyklų, dėl kurių dauguma čia ir traukia. Tos šventyklos Kioto išgelbėjo ir per antrą pasaulinį karą, kai amerikiečiai dėl jų išbraukė miestą iš galimų atominės bombos taikinių. Aišku per kelias dienas neįmanoma visko apžiūrėti, nors iš kitos pusės jau būtų ir per daug. Dauguma lankytinų vietų išsidėstę palei miesto pakraščius, tai šiandien nusprendžiau apeiti rytinę pusę. Pažiūrėjau į vakar gautą miesto transporto žemėlapį. Kioto yra dvi metro linijos, bet geriausia naudotis autobusais. Yra keli maršrutai, kurie praveža šalia pagrindinių įdomesnių objektų. Vienkartinis autobuso bilietas kainuoja ¥220, metro – ¥200-¥320 priklausomai nuo atstumo, bet galima nusipirkti dieninį autobuso bilietą už ¥500, arba autobuso ir metro kartu – ¥1200. Aš žvilgterėjęs į miesto planą, nusprendžiau, jog neapsimoka man ieškoti autobuso, nes visos mane dominusios vietos randasi visai nedideliais atstumais viena nuo kitos, tai bus paprasčiau pasivaikščioti, nei ieškoti autobusų sustojimų.

Pirmiausia užsukau į arčiausiai stoties besančią Sandžusangendo(Sanju-sangen-do) šventyklą, garsią 1001 Kannon (gailestingumo deivės) statulomis, išdrožtų XII-XIII a. iš japoniško kipariso ir padengtų auksu. Centre “sėdi” maždaug 3 metrų aukščio pagrindinė statulą, o jai iš kiekvieno šono sustatyta po 500 žmogaus dydžio (~170cm) statulų. Tokia įspūdinga armija. Nekeista jog visam šitam gėriui patalpinti yra pastatytas ilgiausias (~120m) medinis pastatas Japonijoje. Tik nuotraukų nebus iš ten, nes tai vienintelė iš mano aplankytų vietų, kurios viduje nebuvo galima fotografuoti.

Sekanti – Kijomizu (Kiyomizu) šventykla. Aiškiai ėjau ne pagrindiniu, per kapines vedančiu, taku, nes pakeliui beveik nesutikau žmonių. Bet priekyje tolumoje mačiau savo tikslą, tai nelabai ir pergyvenau.

Tai vieną iš senesnių budistų šventyklų, 780-ais metais pastatyta ant iš rytinės pusės miestą supančių kalvų ir garsi savo medine terasa, nuo kurios atsiveria Kioto panorama. Pats šventyklos pavadinimas išvertus reiškia – tyras vanduo – ir kilęs nuo šventyklos viduje trykštančio šaltinio, kuris teigiama turi gydomųjų savybių. Na neragavau, tai nežinau jo poveikio, tik pasižiūrėjau kaip žmonės su samtukais ilgais kotais siekia to vandens.
Iš šventyklos išėjau jau pro pagrindinius vartus ir patekau į siaurą gatvelę pilną suvenyrų parduotuvių, restoranų, na aišku ir turistų ten netruko. Bet toj masėje netoli reikėjo “plaukti”, nes dauguma buvo atkeliavę su autobusais ir man ne pakeliui buvo. Aš pasukau į šiaurę, praeidamas daugiau ir mažiau žinomas šventyklas. Ne visur buvo angliškos nuorodos, tai tekdavo, atsistojus prie kokio užrašo, lyginti užrašytus hieroglifus su tuo kas pažymėta žemėlapyje. Bet daug neklaidžiodamas judėjau į priekį, praeidamas Okazaki parką, su jau įprastu vaizdu – po vyšniomis susėdusiais japonais.

Toliau aplankiau Yasaka, Chion-in, Nanzen-ji šventyklas. Tuo pačiu ir kojas atvėsindamas, nes oras jau visai įkaito, o užeinant į šventyklas reikia nusiimti batus. Būdavo labai malonu juos nusimesti. Kai kur jiems yra paruošos lentynos pasidėti, kai kur iš dėžės reikdavo pasiimti maišiuką ir nešiotis kartu su savim. Galbūt atrodo jog turėtų būti nepatogu tuos batus nusiauti/apsiauti, bet kažkaip greitai įpranti prie tos procedūros.

Chion-in šventykla pastatyta 1234 metais ir buvo (bei vis dar yra) pagrindinė Jodo Budizmo mokyklos šventykla. Įėjimas į ją per didžiausius šventyklos vartus Japonijoje, o viduje galima rasti dar ir didžiausią Japonijoje varpą.

Pagrindinis pastatas sujungtas su mažesne sale, tokiu mediniu taku. Žmonių beveik nebuvo toje pusėje, tik priekyje kelios japonės tyliai šnekasi. Aš einu pirštų galiukais kad labai netriukšmauti, bet toks jausmas jog kuo labiau stengiuosi, tuo labiau tos grindys girgžda. Pagaliau priėjęs prie to mažesnio pastato ir perskaitęs kas ten ant mažos lentelės parašyta, supratau, jog be reikalo stengiausi, nes ten specialiai padarytos tokios – vadinamos “lakštingalos” – grindys, kad niekas nepastebėtas ir neišgirstas negalėtų patekti į vidų.

Tarp Nanzenji ir Ginkakuji (galutinio mano šiandienos tikslo) driekiasi apie 1km ilgio kanalas apsodintas vyšniomis, o šalia jo takas, vadinamas filosofijos taku (Tetsugaku No Michi). Nenuostabu, jog tai populiari vieta stebėti vyšnių žydėjimą, o kitu metu tai būtų niekuo ypatingas takas.

Ginkakuji – reiškia sidabrinio paviljono šventyklą. Pati šventykla pradžioje buvo tiesiog vila, ir tik po jos šeimininko mirties, ji buvo paversta į Zen Budizmo šventyklą. Ši šventykla užima labai nedidelę teritoriją palyginus su anksčiau aplankytomis. Iš originaliai statytos vilos išlikę tik du pastatai – Togu-do, kurio viduje yra nedidelis kambarys, vadinamas Dojin-sai ir manoma, jog jo dizainą paveldėjo visi vėliau įrengti arbatos ceremonijoms skirti kambariai. O kitas pastatas – Ginkaku – sidabrinis paviljonas. Nors jis niekada nebuvo padengtas sidabru, vardas taip ir išliko nepakeistas. Bet įžengus pro šventyklos vartus, dėmesys krypsta ne į pastatus, o į sodą. Tiksliau į dalį sodo, kuri nėra įprastas sodas, bet karaesanisui (sausas) sodas pavadintas Ginshaden (Sidabrinio smėlio jūra). “Sodas” tai maždaug pusės metro aukščio platforma iš smėlio, įsivaizduojama kaip jūra, o šalia “juros” dar aukštesnis kūgis iš smėlio – Kogetsudai (menulio stebėjimo platforma). Nelabai žinoma ką tuo kūgiu buvo norima pavaizduoti, bet pagal vieną iš teorijų, tai turėtų būti Fudži kalnas. Ir dar sakoma, jog gražiausiai šis “sodas” atrodo naktį nušviestas mėnesienos. Neteko to patikrinti, tai teks patikėti jog taip ir yra.
Kita sodo dalis, jau labiau artima įsivaizduojamiems japoniškiems sodams, bet ir ji išsiskiria iš kitų tuo, jog visa yra padegta apie 50 įvairių rūšių samanomis. Tai visas sodas atrodo kaip aksominis kilimas, iš kurio išdygę medžiai, tarp kurių visai nėra jau taip įprastų vyšnių.

Na vyšnių aš prisižiūrėjau tą dieną, nes dar užsukau į Heian šventyklą su didžiuliu vyšnių sodu bei alkanais karpiais tvenkiny, kurie pamatę pirštą arčiau vandens, išsižioja taip, kad atrodo visą ranką prarys
Heian šventykla ir baigiau šiandienos ekskursijas, nes viskas užsidaro apie 17h. Atrodo jog labai anksti, bet saulė jau irgi leidžiasi, o sutemus nelabai ką ir pamatysi, nes dauguma lankytinų objektų vis tiek yra lauke. Taigi tenka traukti link nakvynės vietos.
Netoli hostelio užėjau į restoranėlį pavalgyti ir kai paėmęs pagaliukus, nesugebėjau jų išlaikyti rankose, supratau, jog jau laikas ilsėtis. Dar buvo minčių pasiieškoti nakvynės rytdienai kitoje vietoje, norėjosi pabandyti apsistoti shukubo(nakvynė šventyklose). Bet atsisakiau tų minčių, nes jėgų nebeliko kažkur eiti, tai grįžęs į hostelį susitariau jog liksiu ten dar vienai nakčiai, ir miegoti.

Perėjus tą kedrų alėją, išlindau prie iškyšulio, kuriame buvo pastatyta imperatoriaus vila su dar vienu nuostabiu sodu, kuris dabar atviras visiems žmonėms.
Neskubėdamas pavaikščiojau po tuščią, migloje paskendusi, sodą. Nuo apžvalgos aikštelės pažvelgiau į ežero pusę, bent jau į tą pusę, kurioje įsivaizdavau jį esantį. Iš čia taip pat turėtų matytis Fudži kalnas…Dar prieš ruošiantis į kelionę, buvo minčių jog reiktų užkopti į viršūnę, bet matau jog gerai pasielgiau atsisakęs tos idėjos. Rūkas visiškai nesiruošė sklaidytis, be to kažkaip ir šaltoka pradėjo darytis, tai patraukiau atgal link viešbučio susirinkti daiktų.

Pakeliui užsukau į onsen’ą. Tai labai populiarūs Japonijoje terminių vandenų baseinai. Yra labai įvairių onsen’ų pagal dydį, esantys viduje ir lauke, skiriantys pagal tai kokie mineralai vandenyje yra ir pan. Maudomasi juose nuogi, todėl dauguma jų yra išskirti į moterų ir vyrų, ir turintys savo taisykles, kaip juose elgtis .
Aš užsukau į labai mažą onsen’ą, na bet man daug vietos ir nereikia , be to ir žmonių tokiu metu visai nebuvo. Nežinau kokia buvo vandens temperatūra, bet užtruko truputi laiko kol aš į jį pasinėriau. Ale kaip gera buvo ten pasišildyti. Turėčiau kur minkštai pasidėti galvą, tai ir pamiegočiau ten Šiaip nerekomenduoja per daug užsibūti tam karštam vandeny, nors iš jo taip nesinori išlįsti, ypač tokią niūrią dieną.
Viešbutyje dar sutikau šeimininką, kuris paaiškino kaip nusigauti iki prieplaukos. Pasirodė, jog laivas tokiu blogu oru plaukia visai iš kitos prieplaukos, negu aš ruošiausi eiti. Būčiau taip visą dieną ir pralaukęs ne ten kur reikia.

Prieš palikdamas Moto-Hakone užsukau į Hakone šventyklą, kuri randasi netoli ežero, o pro prasisklaidžiusį rūką iš toli galima buvo pamatyti ryškiai oranžinius torii vartus. Link šventyklos leidausi siauru takeliu per mišką, norėdamas pažiūrėti XIII amžiuje iškaltų budų atvaizdų, bet atrodo nepataikiau į reikalingą taką, radau tik daug mažų akmeninių budų, kurios visai nepanašios į tas, kurias galima rasti šventyklose.

Šventykla(šintoistų) pasitinka visoms joms būdingais atributais: komainu – šiuo atveju stovėjo pora akmeninių liūtų, bet gali būti ir šunys ar lapės. O tik įėjus į šventyklos teritoriją, pasitinka dar vienas gyvis – drakonas. Tai yra apsivalymo fontanas, kuriame reikia nusiplauti rankas ir išsiskalauti burna prieš užeinant į šventyklos vidų. Apžiūrėjęs šventyklą, nusileidau prie ežere kyšančių torii vartų. O jie ne tokie ir maži, kaip iš toli atrodė…Besėdint šalia jų, pamačiau jog į prieplauką plaukia laivas, tai nuskubėjau link jo, nes neaišku pagal kokį tvarkaraštį jie šiandien plaukioja.

Atlėkiau prie prieplaukos, parodau savo bilietą, man palinki galvą jog viskas tvarkoje, bet, pabandžius praeiti, nepraleidžia. Galiausiai rankų pagalba ir rodymais į laikrodį, išaiškino jog laivas išplauks už valandos. Apsidairiau – šalia suvenyrų parduotuvė, kur populiariausia prekė buvo lietsargiai ir celofaniniai lietpalčiai, nes vėl pradėjo pliaupti lietus. Na manau 50m nueisiu per tą lietų neištirpęs. Mane labiau sudomino tam pačiam pastate esanti valgyklėlė. Jau anksčiau pastebėjau, jog prie tokių mažesnių maitinimo įstaigų yra pastatyti automatai, kuriame įmeti pinigus, pasirenki norimą patiekalą ir tada neši atspausdintą čekį virėjui. Aišku viskas surašyta japoniškai, bet kai yra paveiksliukai, tai renkiesi kuris labiausiai patinka Eilinį kartą apturėjau japonų kalbos pamokėlę, nes sugebėjau pasirinkti patiekalą, kurio nebėra. Išaiškino ką reiškia ten šalia esantis hieroglifas ir kad pasirinkčiau ką nors kitą. Aišku aš nė žodžio nesupratau ką man (japoniškai) sakė, bet esmę supratau ir to man pakako.

Pirma..Žmonės pradeda judėti link laivo. Palaukiu kol dauguma sulipa, kad nereiktų laukti eilėje lietuje. Skubėti užsiimti geresnę vietą vis tiek beprasmiška, nes matomumas artimas nuliui. Atsisėsti pataikiau šalia viešbučio kaimynų, su kuriais vakare tik prasilenkėme. Pasirodė tai kanadietė ir amerikietis, jau 5 metus gyvenantys Honkonge ir kartais atvažiuojantys paturistauti ar paslidinėti į Japoniją. Papasakojo kaip sekėsi užsiimti “kryžiažodžių” sprendimais slidinėjimo trasose, nes visos nuorodos surašytos tik japoniškai. Įtariu įdomus užsiėmimas, skaičiuoti pagaliukus
Laive per garsiakalbį įrašytas gido balsas vis pasiūlo pažiūrėti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir ką gi ten matome ? Lietų. Pažiūrime paveiksliukuose, kas ten turėtų būti ir plaukiame toliau. Galiausiai net nebesidairome į šonus, o sau besišnekėdami ramiai nuplaukiame į kitą Aši ežero pusę.
Čia jau laukia gondola, kuri pakelia į kalną. Geru oru, tai galima išlipti Owakudani slėnyje, pasižiūrėti geizerių ir Fudži kalno, paragauti juodų kiaušinių, kurie pajuoduoja nuo virimo geizeriuose. Mes tik iš viršaus pažiūrėjome į tą garuojanti slėnį ir kalno viršūnėje persėdę į kitą gondolą, pradėjome leistis žemyn į kitą kalno pusę. Su gondola neišeina nusileisti iki kalno papėdės, tenka persėsti į funikulierių.
Pusiaukelėje atsisveikinu su “honkongiečiais”, kurie norėjo aplankyti vieną iš Hakone’s muziejų (www.hakone-oam.or.jp/). Palinkėjau nesušalti, nes muziejus įrengtas atviram ore, o jie jau ir taip drebėjo, nors kaip sakė buvo apsirengę viską ką turėjo atsivežę. Kaip ir aš, nesitikėjo jog bus taip šalta. Pats nuvažiavau toliau į Gorą miestelį.
Funikulierius nusileidžia tiesiai į traukinių stotį, iš kur traukinys veža į Odawarą. Atsisveikinu su Hakone, kurioje visai būtų įdomu praleisti keletą dienų geru oru, nes yra ką ten veikti..Traukinys jau laukė ir neilgai trukus neskubėdamas pajudėjo. Tik po kurio laiko jis sustoja ir pradeda važiuoti atgal. Vėl sustoja – pirmyn. Sustoja – atgal. Dar po vieno tokio veiksmo supratau kas vyksta – kadangi jam reikia nusileisti nuo gan stataus šlaito, tai jis tokiais zigzagais po truputi leidosi žemyn. Traukinukas buvo tik iš kelių vagonų, tai jis gan greitai nusileido ir tęsė kelionę į jau pažįstamą Odawarą stotį, kur reikėjo persėsti į shinkansen’ą vežantį į Kioto.

Belaukiant savo traukinio, pro šalį pravažiuoja “Nozomi”(viltis) – greičiausias iš shinkansen’ų važinėjančių ta linija. Nors pravažiuoja, tai ne tas žodis, nes jis tiesiog prašvilpia pro akis, visgi lekia apie 300km/h greičiu. Tas greitis labiausiai ir jaučiasi, kai stovi platformoje, o pro tave praskrieja nelėtindamas greičio traukinys, nes sėdint viduje pagal vaizdus už lango matai jog traukinys juda greitai, bet nejauti kaip greitai jis juda.
Štai ir mano lėtukas “Kodama”(aidas). Na jis lėtas tik dėl to kad dažnai stoja, tai turbūt taip ir nespėja pasiekti savo maksimalaus greičio.
Iki Kioto (Kyoto) važiuoti 3h (~400km), tai aš pasiėmęs savo užrašus bandžiau susiplanuoti maršrutą rytdienai ir net nepajutau kaip traukinys atvažiavo į vietą.

Išlipus lauk, mane pasitiko…lietus. Kuris jau pradėjo erzinti, na kiek gi gali čia lyti..Iki hostelio “Costa del Sol” reikia eiti apie 15min. nuo stoties. Jis tikrai randasi geroje vietoje – pačiam centre, netoli stoties ir kaina visai normali – ¥2000 už vietą 4-viečiam kambary.
Ėjau skaičiuodamas sankryžas, bet vis tiek sugebėjau praeiti man reikalingą gatvelę. Na bet iš antro karto pataikiau į ją, o patį hostelį tai atpažinau pagal nuotrauką matytą internete.
Užeinu, hole turbūt susirinkę visi hostelio gyventojai – kas vakarieniauja, kas teliką žiūri, kas prie kompo laiškus rašinėja(internetas nemokamas). Šeimininką buvo nesunku atskirti, nes buvo vienintelis japonas tarp viso to būrio žmonių. Batai vėl paliekami prie įėjimo, tik čia duoda šlepetes, kad nereiktų basam vaikščioti.
Kambaryje, kaip ir Hakonėj, lovų nėra, tik ant tatami išklotų grindų paguldyti matracai. Jau kaip ir įprastas vaizdelis. Susipažinau su savo kambariokais – dviem italais, kurie matėsi buvo nusikalę po dienos vaikštinėjimų ir ruošiesi eiti miegoti. Bet dar pasidalino savo įspūdžiais, davė žemėlapį su miesto transporto maršrutais ir paaiškino kaip juo naudotis. Belieka laukti tik saulėto ryto.