Buvau prie pat didžiausio Naujosios Zelandijos nacionalinio parko – Fiordland, kurį apžiūrėti galima tik einant pėsčiomis ar plaukiant laivais, nes kelių ten beveik nėra. Daug vaikščioti aš buvau nenusiteikęs, nes dauguma taku per vieną dieną nenueisi, o norint jais eiti, reikia iš anksto užsisakyti vietą nakvynei, o kai kuriuose takuose, kaip Milford trail, turi gauti leidimą apskritai eiti tuo taku, nes leidžiama tik 40 žmonių per dieną ir leidimą reikia užsisakyti labai iš anksto, o kai keliauji be labai griežto plano, tai yra sudėtinga padaryti. Aišku, buvau numatęs keletą trumpesnių pasivaikščiojimų, bet pirmiausia norėjau apžiūrėti fiordus, kur be laivo niekaip nepateksi. Yra du turistams pasiekiami fiordai Doubtful ir Milford. Tiesa, jie čia vadinami ne ‘fjord’, o ‘sound’, nors taip ir nesupratau kodėl, nes pagal apibrėžimą fiordas yra sukuriamas slenkančio ledyno, o sound – kai yra užliejamas kokios upės slėnis ir paverčiamas į įlanką. Galbūt tiesiog taip gražiau skamba Ne esmė. Pirmiausia man pakeliui buvo Doubtful fiordas, bet atvykęs į Manapouri miestelį, išsiaiškinau, jog šiandienai vietų nebėra, todėl truputį pasvarstęs, nusprendžiau grįžti čia už dviejų dienų ir tuo pačiu nusipirkau bilietą į Milford Sound sekančiam rytui. Šiandien jau vistiek nelabai spėsiu iki ten nuvažiuoti – reiktų dar važiuoti apie 150km, o labai nepaskubėsi, nes kelias eina gražiu slėniu ir vis norisi kur nors sustoti, tuo pačiu turiu laiko pasivaikščioti iki Marian ežero. Iki jo lipti ne taip ir toli, bet diena pasitaikė karšta ir dėl aplink tvyrančios drėgmės jaučiausi kaip pirtyje. Nors tai tik suteikė didesnį malonumą, pasiekus ežerą, įšokti į jį. Vanduo – ne arbatėlė, bet pats tas po “pirties” Vaizdas aplink nuostabus ir visai nesinori niekur judėti ir tik pasislėpus saulei už kalno, pasijautė jog laukia vėsi naktis, tai ant uolų po atviru dangumi nepamiegosi, reikia važiuoti ieškotis nakvynės vietos, kol visai nesutemo.

Kadangi atgal į aikštelę gan greitai nupėdinau, o pakilus iš slėnio, pasirodė jog saulė dar ne taip žemai, tai spėjau užbėgti dar į vieną kalniuką – Key viršunė (919m). Jei nėra progos ar neplanuojant kitur pakilti į kalnus, tai būtinai reikia bent į šitą užlipti. Takas prasideda nuo “The Divide” mašinų aikštelės ir yra palyginus lengvas, pakilimas mažiau nei 400m ir tetruko ~40min, o vaizdai tikrai verti paprakaituoti tą pusvalandį.

Be manęs ten dar pora ‘kivių’ vaikštinėjo – vienas fotografavimu buvo užsiėmęs, o kitas užkalbino mane ir sužinojęs, jog esu iš Lietuvos, sušuko savo kompanionui, kad ne kalnus, o su manim nusifotografuotu, nes lietuviai čia retesni eksponatai, nei kalnai Nors, žinant, kiek lietuvių dabar užsuka į NZ pakeliauti, tai dėl to “retesni” aš suabejočiau Kadangi šiandien kaip tik vasario 16d, tai ta proga iškėliau vėliavėlę

Bet dabar jau tikrai buvo laikas ieškoti vietos nakvynei, nors ta paieška šį vakarą buvo labai trumpa – kadangi buvau vidury nacionalinio parko ir galima buvo nakvoti tik kempinguose, todėl beveik į patį pirmą ir pasukau, kad ryt nereiktų toli važiuoti. Tai buvo pats paprasčiausias kempingas, kuriame galima rasti tik geriamo vandens ir tualetą. Aišku, ir kaina atitinkama – 5$. Susimokėjimas vyksta savitarnos principu – būdelėje pasiimi voką, vieną dalį nuplėši ir padedi į mašiną matomoj vietoj, į patį voką įdedi pinigus, užklijuoji ir užrašęs savo mašinos duomenis, įmeti į dėžutę ir gali ieškotis kur čia įsikurti.

Spėjau pavaikščioti po šalia esantį labai gražiai apsamanojusį mišką. Matosi jog drėgmės čia netrūksta. Tik tamsa privertė skubiai įlįsti į miegmaišį – kažkaip visiškai ne vasariškai šaltos naktys.

* * *

Greiti pusryčiai ir lekiu žemyn link Milfordo fiordo. Tokiu ankstyvu metu žmonių labai mažai, nes pagrindinė turistų masė yra apsistojusi Kvinstoune (Queenstown), nuo kurio apie 3-4h kelio su autobusu, tai apie pietus čia jau bus kamščiai.

Kruizus po fiordą organizuoja kelios kompanijos “(Real Journeys“, “Red Boats“, “Cruize Milford“) ir plaukiant tik Milforde nėra didelio skirtumo ką rinktis, nes kainos panašios. Ruošiantis paplaukioti ir Doubtful, ir Milforde, belieka tik “Real Journey“, kurie vieninteliai plaukia abiejuose fiorduose ir suteikia nuolaidas perkant bilietus .

Net nežinau kokiu metu geriausia yra plaukioti po fiordą, nes norint pamatyti daugumą krioklių, reikia ten patekti po liūties, bet tokiu atveju, greičiausiai nepavyks pamatyti kalnų viršūnių dėl žemai plaukiojančių debesų. Giedru metu matosi bendras vaizdas, bet tik keliuose kriokliuose sruvens vanduo. Vaizdas vėl pasikeičia žiemą, kai viršūnės pasidengia sniegu. Turbūt ir nėra tokio geriausio meto, nes kada ten benuvažiuosi, bus kuo pasigrožėti. Pats turas trunka apie 3h – laivas nuplaukia vienu fiordo pakraščiu iki atviros jūros ir grįžta atgal kitu kraštu, kur norintys gali pasimaudyti po vienu iš krioklių, kai kapitonas visiškai pakiša laivo priekį po kriokliu. Kuriame, norint, galima įžiūrėti Jos Didenybės siluetą

Be plaukiojimo po fiordą, dar galima užsukti į povandeninę observatoriją, pasižvalgyti kaip atrodo fiordas žemiau jūros lygio, bet manęs ta ekskursija labai netraukė. Norėjau dar nukeliauti prie vieno iš didesnių Naujosios Zelandijos krioklių – Humboldt krioklio, prie kurio dauguma žmonių, lėkdami link fiordo, taip ir neužsuka.

Netoli to krioklio pabandžiau surasti taką į dar vieną viršūnę (Conical Hill). Tako pradžią radau, bet neturėdamas detalesnio žemėlapio, neišdrįsau lįsti į mišką, nes takas labai apžėlęs, be jokių nuorodų ir per daug lengva pasiklysti. Nieko, dar turiu kelias viršūnes kitose vietose nusižiūrėjęs. O kadangi atsirado laisvo laiko, tai Te Anau miestelyje užsukau į “Fiordland” kino teatrą, kuriame kasdien rodomas pusvalandžio trukmės dokumentinis filmukas “Ata Whenua – Shadowland” su Naujosios Zelandijos vaizdais. Net ir gyvai tų vaizdų prisižiūrėjus, turint laiko, galima užsukti į kiną, nes tas pusvalandis tikrai neprailgs.

***

Ryte, pakeliui link savo laivo, pavežu vargšą vokietuką, kuris buvo apvogtas besilankant Kvinstaune – neteko paso ir beveik visų pinigų ir banko kortelių. Dabar laukia kol bus padarytas naujas pasas ir galės iškeliauti iš NZ. Man tai tiesiog buvo priminimas, jog labai neatsipalaiduočiau ir per daug nedemonstruočiau daiktų mašinoje, nes vagių ir čia pakanka, nors Šiaurinėje saloje turistai labiau nuo to nukenčia. Vet va tokie užrašai leidžia suprasti jog ir šitame krašte yra mėgėjų palandžioti po svetimas mašinas.

Šiandien laukė pasiplaukiojimas, truputi kitokiame nei vakarykštis fiordas. Pirmiausia jis skiriasi tuo, jog į jį patekti nėra taip lengva – pradžioje reikia nuplaukti 35km Manapouri ežeru, po to dar apie 20km pavažiuoti autobusu ir tik tada patenki prie fiordo.

Šitos galimybės turbūt ir nebūtų, jei ne Manapouri hidro elektrinė, kurią bestatant ir buvo nutiestas kelias tarp Manapouri ežero ir Doubtful fiordo, turbinų trasportavimui. Į turą įtrauktą ir ekskursija po elektrinę. Neatsimenu ar skyrėsi kainos, bet galima plaukti vėlesniu laivu iš Manapouri ir, praleidus elektrinės aplankymą, įsėsti į tą patį laivą Doubtful fiorde. Pati elektrinės konstrukcija tikrai įspūdinga, nes įrengta 200m po žeme, vanduo krenta iš Manapouri ežero žemyn ir tada iškastais tuneliais išteka į jūra. Prieplaukoje galima pamatyti elektrinės maketą, nuotraukas ir paskaityti visą istoriją apie ją, todėl nebūtina leistis vidun, kur sukonstruotos tokios pačios turbinos, kaip ir bet kokioje hidro elektrinėje. Tiesiog jei dėl laiko stokos nėra galimybės patekti į turą su elektrinės aplankymu, nereikia labai pergyventi – bus nedidelis praradimas.

Pats fiordas skiriasi nuo Milfordo, nes krantai nėra tokie statūs, kriokliai atgyja tik po stipraus lietaus, išskyrus aukščiausią Naujosios Zelandijos Brauno krioklį (Browne falls), kur net ir saulėtomis dienomis bėga vanduo. Labiausiai patiko – jog ten taip tylu ir ramu. Be mūsų laivo ten nieko daugiau nebuvo. Na išskyrus didžiulį kruizinį laivą, kurių turbūt neįleidžia į Milfordo fiordą, tai bent į Doubtful užsuka. Nors ir jis visai nemaišė, tik leido suprasti visos aplinkos mastelį. Pasiekus vietą, kur fiordas susilieja su jūra, mus visus suvarė nuo denio į vidų, kad kas nors neiškristu. Ruoniai guli ant uolų ir kaifuoja, kai juos užlieja bangos ir atvėsina įkaitusį kailį, o mes turėjom stipriai laikytis į ką nors įsigriebus. Kapitonas ilgai mūsų ten nesupo ir grįžo į ramesnius vandenis. Nežinau, ar ilgai aš galėčiau ištverti tokį plaukimą, net ir kelionė į Stiuarto salą pradėjo atrodyti, lyg buvęs plaukimas štilio metu. Iš kitos pusės, visai būtų įdomu paplaukioti kokioje jachtoje, nors, įtariu, skrandį gerai išvalyčiau Na bet neteko to patirti ir ramiai nuplaukėme link prieplaukos.