Pakėlime sudalyvauti nepavyko, per daug norinčių buvo, nes žmonių kiekis ribotas, o ir į darbą reikėjo, tai tik iš toli pažiūrėjau, padariau nuotrauką (kurioje tik vėliau pastebėjau jog ir kanadietiška vėliava įlindo į kadrą, nenori manęs palikti ramybėje

bet vakare gavau proga užlipti ant tilto. Prieš mėnesį aš jau vaikščiojau tilto apačia. Tada teko užsidėti diržus su apsauginiu troseliu, kurio kitas galas pritvirtinamas prie turėklų, kad kartais nenukristum nuo tilto. O šį kartą gavom šalmus ir pirmyn. Paprašė tik palikti visus galinčius nukristi daiktus, kad būnant viršuje, niekas neiškirstų iš kišenių ant greitkelio.

Pirmoji tako dalis jau žinoma, o toliau siaurais laiptukais lipame į viršų. Abiejose pusėse laksto mašinos. Keistas jausmas – lyg stovėtum vidury greitkelio. Bet dar truputi palipus, pasimato vėliava. Iš toli ji tokia mažytė, bet kai prieini arčiau, tai pats esi kaip nykštukas. Su mumis ėję darbuotojai pakeitė vėliavas ir atgal.

Ir nors atsisveikinome iki kitų metų, bet vėliau paaiškėjo, jog kitų metų nebebus. Transit New Zealand nusprendė jog NZ vėliava, bus vienintelė, kuri kabės virš tilto. Tai atsitiko dėl pastovių problemų su maoriais ir jų noru iškelti suverenumo judėjimo vėliavą.

Daugiau nuotraukų fotoalbume.