Vienas iš įžymiausių mažųjų pingvinų turbūt yra Tux – Linux OS logo, sukurtas po to, kai Linux autorių, besilankant Australijoj vienam iš zoo sodų, krimstelėjo pingvinas. O atrodo tokie maži ir nekalti

Dar kelios foto yra čia.

Nors tiek šnekama ir rašoma apie tongišką (ar samojietišką ar kitos Ramiojo vandenyno šalies) laiką, t.y. kaip viskas lėtai ir ne laiku vyksta, bet būtent Air New Zealand lėktuvas vėlavo 1.5h išskristi iš Auklendo, o pačioje Tongoje nebuvo visiškai jokių nesklandumų. Aišku aš dėl to vėlavimo visai nepergyvenau, nes man tik geriau, reiks mažiau laukti naktį nežinomam aerouoste.
Pagaliau pakylame ir po 3h nusileidžiam Tongos karalystėje, kur mane pasitinka turistinės agentūros vairuotojas, kad perduoti bilietą į Vava‘u. Ten labai painios istorijos su vietinėmis avialinijomis – valdžia „numarino“ vieną iš avia kompanijų, po to įkūrė savo karališkas avialinijas, kurios net ir nesant jokios konkurencijos nesugebėjo pelningai dirbti ir dabar tarp salų skraido Air Fiji. Bet aš nesugebėjau internete rasti kaip užsisakyti bilietus, tai tik elektroniniu paštu susisiekus su vietine agentūra pavyko juos gauti. Nors galima juos susitvarkyti ir per NZ esančias agentūras, bet tada kainuoja truputi brangiau. Ir jau būnant Vava‘u, sužinojau jog prieš porą savaičių Air Fiji pradėjo skraidyti iš Nadi (Fidži) į Vava‘u, tuo būdu galima aplenkti Tongatapu ir apsilankyti dar ir Fidžy pakeliui į Vava‘u.
Gavus bilietus paaiškėjo jog ten, nors ir labai mažas aerouostas, bet yra du terminalai ir man reikia pervažiuoti į vietinių skrydžių terminalą. Aišku jokio transporto išskyrus taksi nėra, bet vairuotojas, perdavęs bilietus, turėjo nurodymus mane pervežti į kitą terminalą, nors labai įkyriai siūlėsi pavežti iki miesto, papusryčiauti ten ir po to mane parveš atgal. Aišku ne už ačiū. Tai ačiū – ne. 3 ryto neturiu didelio noro valgyti ir naktį nieko nepamatysiu.
Vietinių skrydžių terminalas yra ne taip toli, gal už kokio kilometro, bet tamsoje be jokių nuorodų būtų sudėtinga jį rasti, ypač jog iš išorės visai nepagalvotum, jog tai yra vieta, kur reiktų registruotis skrydžiams.

Galbūt dėl to buvo kaltas apsimiegojimas, bet terminalas man buvo panašesnis į apleistą pastatą, kurio viduje dega vienintelė lemputė. Net nepamenu ar ten yra kažkokių užrašų iš išorės apie pastato paskirtį. Po poros valandų pamatysiu, kas ir kaip čia vyksta. Dėl laiko skirtumo, laukimo laikas dar valanda sumažėjo. To irgi nežinojau, nes Tonga pagal laiko juostas turėtų būti kaip ir Samoja (GMT -11), bet jie nusprendė, jog nori gyventi ta pačia diena kaip Australija su Naująja Zelandija, dėl to maniau jog ir laikas sutampa su NZ, bet pasirodo jog Tonga visgi gyvena viena valanda priekyje. Tarpai tarp skrydžių, pakankamai dideli, tai nebuvo ko pergyventi dėl tokių atradimų.
Pradėjau dairytis vietos, kur ten prigulti, bet nespėjau, nes po truputi pradėjo ir daugiau žmonių atkeliauti. Pirmi buvo pagyvenusi kivių porelė, kurie apsidžiaugė jog ne vieniems teks laukti. Jie kaip tik važiavo pas draugus, kurie su jachta apsistoję Vava‘u. Gavau iš jų vizitinę kortelę, jei kartais būčiau kur šalia ir reiktų nakvynės. Jų penkti vaikai ne mažai keliaudavo ir sulaukdavo daug pagalbos iš nepažįstamų žmonių, tai ir tėvai dabar stengiasi padėti, jei kam reikia. Na man manau neprireiks jų pagalbos, bet vis tiek malonu.
Apie 5 ryto prasidėjo judėjimas – darbuotojai pajungė atsineštą telefoną, atsivežė svarstykles, kurios skirtos ne tik bagažui, bet ir žmonėms sverti. Toks jausmas lyg jie ten pagal svorį ir žmones pasodina, nes vietą pasakė tik lipant į lėktuvą, kai jau visi keleiviai buvo užsiregistravę ir pasverti. Registruojantis niekas netikrina nei paso, nei kam domina ar nesiveži kokio peilio su savimi. Turbūt salos prideda savo specifiką saugumui, nes vis tiek nelabai kur nuskrisi užgrobęs lėktuvą, o ir dangoraižių nėra arti. Lėktuvas mažiukas ir sėdint viduje jautiesi panašiai kaip „kukurūznike“ (AN-2). Mano skrandžiui visai nepatiko tas skridimas, bet iš nuovargio vis tiek nulūžau ir pabudau tik prieš besileidžiant į Vava‘u, kai pasirodė atvirukinės salelės su žydromis lagūnomis. Bet pagrindinės didžiosios Vava‘u salos nėra tokios jau patrauklios. Kelioms pirmos naktims buvau rezervavęsis kambarį Adventure Backpackers, vienintelio Vava‘u miestelio Neiafu centre, o vėliau maniau persikelti kur nors arčiau vandens panašiai kaip Samojoj. Tai pirmiausia, tik pasidėjęs daiktus kambaryje, išsinuomavau dviratį, pasiėmiau žemėlapį ir iškeliavau ieškoti nakvynės vietos su paplūdimiu. Po poros valandų, apvažiavęs visas vietas, kur yra bent truputi smėlio, ir kurių yra labai mažai, supratau jog niekur nesikelsiu, nes idealūs pliažai tik mažose salose, kuriose man kainos visai nepatiko. Na ne pliaže gulėti atvažiavau, tai manau iškentėsiu.

Kitą rytą dar kartą įsitikinau jog turėjau beviltišką idėją apie pliažus. Kiek plaukėme, tai aplink buvo vien uolų sienos ir retkarčiais pasirodydavo mažas smėlio ruoželis, prie kurio tik iš vandens pusės priplaukti įmanoma.

Nors šiandien jie manęs jau ir nebedomino. Ieškom banginių. Jūra banguota, tai pamatyti juos ne taip paprasta. Praplaukiojus porą valandų, pagaliau pastebėjome vieną porelę. Tikslas yra priplaukus arčiau jų, pabandyti „prisijaukinti“ ir jei jie nebėga niekur nuo laivo, lįsti į vandenį, kad galima būtų stebėti juos po vandeniu. Po kelių bandymų, taip ir nepavyko su jais susidraugauti, nusprendėme nuplaukti į ramesnius vandenis papietauti ir pasimaudyti bei į žuvytes pasižvalgyti, o vėliau vėl užsiėmėme banginiu paieška, bet horizonte nieko nebesimatė. Tikėsimės ryt seksis geriau.

* * *

Šiandien plaukiau su kita kompanija (Dive Vavau). Ne dėl to jog kažkas nepatiko vakar, bet aš iš anksto nebuvau nieko rezervavęs, tai plaukdavau su tais, pas kuriuos vietos laive būdavo. Važiuojant vienam, dar galima taip rizikuoti, bet jei yra daugiau žmonių, tai geriau rezervuotis iš anksto, nes pas Dive Vavau buvo visos vietos rezervuotos mėnesiui į priekį, išskyrus porą dienų turėjo po vieną vietą laisvą.
Jie vakar apskritai nei vieno banginio nematė. Ne labai optimistiškai nuteikė, bet tik paplaukus truputi toliau nuo kranto, pastebėjome kelias banginių grupeles. Didesnioji grupė greitai kažkur nusiplovė, bet likusi porelė judėjo labai iš lėto, tai visi pasiruošėm šokti į vandenį. Banginių ir delfinų stebėjimui bei plaukiojimui su jais yra krūva taisyklių, kad kaip įmanoma sumažinti neigiamas pasekmes visų tų ekskursijų. Pagal jas vandenyje gali būti tik keturi žmonės ir gidas, o mūsų buvo 7, tai pasidalinome į dvi grupes. Pirmai grupei įšokus į vandenį, jie dar spėjo pamatyti praplaukiančius banginius ir jau buvom pamanę jog ir šie dingo, bet po 10 minučių jie išlindo visai šalia įkvėpti oro ir vėl paniro. Priplaukus arčiau tos vietos, kur ką tik juos matėme, Karen (mūsų gidė) įlindo į vandenį patikrinti ar ten nėra banginių ir netrukus pamojavo mums, kad atplauktume arčiau jos. Paviršiuje visiškai nieko nesimatė, bet tik pažvelgus po vandenių išvydome visai šalia plūduriuojantį banginį, kuris trumpai paspoksojęs į mus, nėrė gilyn ir eilinį kartą dingo iš akiračio. Grįžtam į laivą ir vėl stebime horizontą, bet jie vėl pasirodė visai šalia, iškvėpė, įkvėpė ir vėl panėrė. Karen šoka į žvalgybą ir vėl mums mojuoja. Ši kartą atrodė jog jie tiesiog guli ant dugno ir snūduriuoja. Gylis gal tik kokią 20 metrų, o vanduo labai skaidrus, tai belieka tik stebėti juos ir laukti, kol jiems prireiks įkvėpti oro. 9-10 minučių. Arba laikas ten greičiau bėgo, arba oro jiems anksčiau prireikė, bet patelė po truputi pradėjo kelti nosį aukštyn ir lėtai kilti į paviršių. Aš ją bandau ir fotografuoti ir filmuoti, kol vienu momentu palenkiau galvą žemyn, pasižiūrėti ką veikia didysis banginis.O jis irgi pradėjo kilti aukštyn, tik…kyla tiesiai po manimi. Aš bandau trauktis atgal, bet per bangas nelabai pavyksta. Šalia esanti Karen sako – „Nejudėk“. Lengva pasakyti nejudėk, kai link tavęs juda 15 metrų ilgio ir 30 tonų masė. Turbūt jam užtektų tik truputi prisiliesti su peleku, kad iš žmogaus blynas beliktų. Na bet Karen patyrusi su jais, tai tenka klausyti jos ir laukti kur tas banginis pasuks. Palies. Nepalies. Nepalietė. Aišku atstumas vandenyje atrodo mažesnis nei realiai yra, bet toks jausmas buvo jog pelekas per kokį metrą nuo manęs praplaukė. Uff…
Vėl pasikeitėm grupėmis ir tada banginiai visai įsižaidė – pradėjo plaukioti aplink žmones, vienu metu iškišo nosį visai šalia jų, lyg pozuodamas. O gal ir atsisveikindamas, nes dar po vieno panirimo Karen nusprendė jog reikia palikti juos ramybėj ir pailsėti nuo žmonių. Na mes tam ir neprieštaravome, nes ir taip buvome pilni įspūdžių. Manau jei per likusias kelias dienas čia ir nebepavyks dar kartą paplaukioti, nelabai ir nusiminsiu, nes jau ir taip mačiau daugiau nei tikėjausi.

* * *

Sekančią dieną taip ir įvyko – jūra tuščia. Per porą valandų nematėme jokio judėjimo. Bet šiandien be banginių stebėjimo, ruošėmės ir nardyti, tai metę beviltiškas banginių paieškas, nuplaukėme arčiau prie vienos iš tų uolingų salelių, panardyti pakrantėje. Ta siena kyšanti virš vandens, ne ką mažesnė ir po vandeniu. Reikėjo panerti 30 metrų kad pasiekti dugną. Keistai čia tos salos „išdygusios“, bet po vandeniu jos bent įdomesnės, nors ir nėra labai įspūdingos – truputi apaugusios koralais, aišku nemažai spalvotų žuvyčių, o ieškomų vėžlių ir ryklių nesimatė, bet užtat išgirdau banginių „dainavimą“. Panėrus, ausyse karts nuo karto suskambėdavo keistas garsas. Pradžioje pamaniau jog nuo gylio jau man ausys užsispaudė, bet slėgį lyg normaliai buvau išsilyginęs, tai dėl to problemų kaip ir neturėtų būti, o garsas vis nedingsta. Apsidairiau aplink, bet nieko įtartino nemačiau, kas galėtų tuos garsus skleisti. Ir tik iškilus į paviršių, už poros šimtų metrų pamačiau praplaukiančius banginius. Buvau skaitęs jog šie banginiai be visą ko ir „dainuoja“, bet kai nesi girdėjęs, tai ir nesupranti kas vyksta. Kitą kartą jau žinosiu, jei tik pavyks kada nors vėl juos išgirsti.

* * *

Šiandien eilinis ir paskutinis bandymas paplaukioti su banginiais su dar kita kompanija (Whale Watch Vava‘u), kurie kažkada pirmieji pradėjo šiuos pasiplaukiojimus su banginiais. Gidė – Valerie – prancūzė jau 6 metus gyvenanti Vava‘u ir rašanti daktarinį darbą apie banginius. Tai suprantama jog ji daug žino apie juos, bet kad ir kiek daug tų žinių yra, tai nepadeda greičiau surasti banginių, jei jie yra pasislėpę toli jūroje. Sako jog šiemet jie daug vėliau atmigravo nei įprasta, dėl to pats sezonas turėtų būti spalį. Man banginių ieškojimas, kažkaip priminė dramblių paieškas žvėrių rezervate Afrikoje – lyg ir ne adata, bet sugeba taip pasislėpti, jog net ir žinant jog jie ten turi būti kažkur šalia, niekaip nesugebi jų įžiūrėti. Diena buvo truputi sėkmingesnė nei vakar. Paplaukioti neteko, bet matėme daugiau banginių, ryklį šalia vieno iš jų, tai tuo metu nelabai ir noras kilo lįsti į vandenį , na ir delfinų būrelį. Dauguma banginių per daug greitai judėjo, kad būtų galima bandyti paplaukioti su jais. Išskyrus vieną šeimynėlę, bet su ją pabendrauti jau ir taip laukė trys kiti laivai, tai Valerie nusprendė, jog tiems banginiams ir be mūsų interesantų per daug. Ką gi, liekam ir šiandien be pasiplaukiojimo. Per 4 dienas tik vieną kartą tai pavyko padaryti, bet ta diena buvo verta tų visų bandymų. Nors buvo laimingų žmonių, kuriems ta diena buvo vienintelis išplaukimas į jūrą, bet aš taip nerizikuočiau skristi į Vava‘u tik porai dienų, nebent loterijose gerai sekasi
Prieš grįždami į uostą, dar užsukome į Manonu salą, kurioje yra įsikurti poilsio namai ir kurių šeimininkai yra ir Whale Watch Vava‘u savininkai. Tai buvo pirmas kartas per savaitę, kai galėjau pavaikščioti ant balto smėlio. Tik kainos ten tokios, jog Samojoj gali visą savaitę pragyventi ne ką prastesnėje pakrantėje, kiek čia moki už vieną naktį. O po sekančios paskutinės dienos Vava‘u, pagalvojau jog ten būnant visai to balto smėlio ir neprireikė, išskyrus pirmą dieną, kai nelabai buvau užsiėmęs. Bet vėliau – jei plauki į banginių „medžioklę“ ir randi jų, ir dar tenka paplaukioti su jais, tai pamiršti bet kokias mintis apie tuos paplūdimius. Jei banginių nerandi, tai vis tiek nuveža prie kokių rifų paplaukioti ir pamatai tai, ko smėlėtoje pakrantėje nelabai išvysi. O ir vakarais miestelyje jau visai linksma būdavo, kai atrodo visus žmones pažįsti – ir turistus, ir vietinius. Su visais sveikiniesi, nors ne visas jau ir pameni kur jie matyti – ar plaukei kartu (na šituos tai pameni , ar gretimam laive plaukė ir susimojavom, ar bare susipažinai. Viskas taip sava tapo, jog net liūdna išvažiuoti. Na bet tenka pakuotis ir eiti miegoti, nes ryt anksti teks sėsti į lėktuvą.

* * *

Ryte žadintuvo nereikėjo – 5:30 pažadino bažnyčios varpai. Vieni australai, su kuriais kartu plaukiojom, buvo minėję jog juos kiekvieną rytą varpai žadindavo, bet aš toliau gyvenau, tai tik vienintelį kartą ir išgirdau, kai tikrai jų reikėjo Už valandos atvažiavo taksistas po bažnyčios ir iškeliavau į aerouostą. Šį kartą lėktuvas buvo dar mažesnis ir tilpo tik 12 keleivių, iš kurių pusė jau buvo gerai pažįstami iš pasiplaukiojimų ir nardymų, ir visiems buvo šiek tiek sugadinta nuotaiką, nes teko susimokėti už bagažo viršsvorį, nors skrendant į Vava‘u niekas nesikabinėjo prie svorio. Bet niekur nedingsi, skristi tai reikia. Aš kadangi šį kartą buvau puikiai išsimiegojęs ir tikėjausi tą valandą skrydžio budriai prasėdėti, paprašiau vietos prie lango, ir ką gi aš gavau ? Kadangi lėktuvas mažas ir kėdės tik dviem eilėmis, tai visi sėdėjo prie langų, išskyrus mane Bet pasisekė jog šalia nebuvo jokių keleivių, tai galėjau ramiai persėsti į kitą pusę. Šį kartą buvau daug įdomiau skristi, nes jau beveik visos salos pažįstamos ir gali pamatyti kaip skiriasi tos pačios vietos vaizdas iš oro, ir koks jis buvo iš arti. Va čia vienas pavyzdys, kaip gražu iš viršaus ir kaip viskas atrodo šalia būnant:

Dar pabandžiau banginių paieškoti, nors aišku be šansų ten ką įžiūrėti, bet skrydis ir taip greitai pralėkė, nes debesų mažai, tai galima buvo paspoksoti į salas.

Nusileidus Tongatapu, aerouostas dienos šviesoje truputi ir pats šviesiau atrodė, nei buvo pirmą naktį. Niekas nepasitiko kaip buvau susitaręs, tai su savo bendrakeleiviais australais taksu nuvažiavau iki sostinės Nuku‘alofa. Po aktyvios savaitės Vavau buvau nusprendęs paskutinę dieną pailsėti kur nors po palmėmis. Tik paskutinėmis dienomis gavau atsakymą iš Pangaimotu, jog kažkas neatvyksta ir viena naktį bus laisva fale, kaip tik ko man reikia. Pangaimotu, tai sala esantį tik 10 minučių plaukimo keltu nuo Nuku‘alofos, bet labai rami, jauki ir viena iš pigiausių vietų Tongoje. Fale be elektros, tik su žibaline lempa, bendro naudojimo šaltas dušas.
Išskyrus sekmadienį, kai į salą atplaukia nemažai miesto gyventojų dienos praleisti, kitomis dienomis ten žmonių labai nedaug. Ir nors sala nedidelė – per pusvalandį visą aplink apeiti, bet nuėjus toliau nuo visų namelių ir baro, gali visą dieną žmonių ir nematyti. Žodžiu ideali vieta pailsėti ir nieko neveikti. Aišku aš ramiai ten ilgai neišsėdėjau, tai išsinuomavau akvalangą. Ne kas ten su pasirinkimu, tai geriau savo turėti, nes ląstų taip ir nepavyko rasti, bet jų nelabai ir reikėjo, nes daug neplaukiojau – matomumas, ten ne koks, teko grįžti į krantą ir leisti laiką po palmėmis ir stebėti banginius Jau nebesitikėjau jų pamatyti, bet begulint išgirdau kažkokį pliūkštelėjimą. Pažvelgiu į tą pusę, o ten ties horizontu šokinėdami lėtai juda banginiai.
Turbūt virš valandos aš ten juos stebėjau, pražiopsojau pietus (maistą ten gali nusipirkti tik konkrečiomis valandomis), bet kažkaip jaučiau jog man banginiai labiau tiko pietums, ypač kai tuoj teks važiuoti į aerouostą. Ten dar kartą sutikau jau pažįstamų žmonių ir tuos iš pirmosios nakties, kuriems nepasisekė ir per visą savaitę Vavau gyvenant jachtoje taip ir nepamatė banginių. Gerai kai jiems tai nebuvo pagrindinis kelionės tikslas, tai labai ir nepergyveno, bet pasakiau jog atsiųsiu nuotraukų, adresą tai žinau

Daugiau nuotraukų foto albume ir keletas video [1], [2], [3].